Jai buvo keturiolika, kai pažadinusi karštą vasaros naktį mama pasakė: „Benas Sauteris ką tik mane pabučiavo.“ Tą lemtingą akimirką paauglė tapo įsimylėjusios mamos patikėtine ir bendrininke. Šis vaidmuo turėjo žlugdančių padarinių.

Amerikietės Adrienne Brodeur prisiminimų knyga „Laukiniai žaidimai: mano motina, jos meilužis ir aš“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai, vertė Ieva Sidaravičiūtė) tapo jos išsilaisvinimo ir gijimo dalimi.

Egocentriška Malabara – nuostabi kulinarė, kelionių ir maisto žurnalistė – visa esybe neria į slaptą ryšį su geriausiu vyro draugu ir jai reikia dukters pagalbos. Apsvaiginta motinos pasitikėjimo, dukra tampa nuodėmingos meilės romano dalyve, lyg patyrusi sąmokslininkė padeda planuoti meilužių susitikimus ir nuslėpti tiesą.

Ji meluoja visiems: patėviui, broliui, Beno žmonai, draugams, netgi savo mylimiesiems. Užuot kaip bendraamžės pati išgyvenusi pirmuosius jausmus, sukasi motinos aistrų sukeltuose verpetuose. Dukrai prireikė ne vienų metų, kad išsivaduotų iš depresijos, nutrauktų netinkamus santykius ir nukirptų bambagyslę.

„Sakoma, kad nepasimokę iš praeities klaidų esame pasmerkti jas kartoti. Ši baimė – lydima troškimo būti kitokia motina – privertė mane bristi į mamos bei savo pačios gyvenimo klampynę ir išsaugoti viską, ką tik spėsiu, kol atoslūgis dar nenusinešė laivo nuolaužų“, – sprendimą atvirai aprašyti savo istoriją paaiškina A.Brodeur, puikiai žinoma literatūros pasaulyje: drauge su režisieriumi Franciu Fordu Coppola ji įsteigė literatūros žurnalą „Zoetrope: All-Story“, daug metų jam vadovavo, dabar yra Aspeno instituto literatūrai skirtos programos „Aspen Words“ vykdomoji direktorė.

„Amazon“, „The Washington Post“ ir „Library Journal“ įtraukė „Laukinius žaidimus“ į geriausių 2019 metų knygų sąrašus. 

„Ilgą laiką mėginau savo ir mamos istoriją pateikti per humoro prizmę, – viename interviu yra pasakojusi A.Brodeur. – Netgi publikavau pjesę, kurioje išryškinau komiškus šios beprotiškos sagos momentus. Kai pati sukūriau šeimą ir susilaukiau dviejų vaikų, supratau, kad turiu pasigilinti ir pergalvoti tai, kas man nutiko, išanalizuoti klaidas.

Šios knygos rašymas buvo ir savotiškas kaltės išpirkimas, jis privertė rimtai pažvelgti į kelias mano šeimos kartas persekiojusią virtinę apgavysčių, tiesiog privalėjau ją nutraukti.“

Pirmiausia apie sumanymą rašyti knygą A.Brodeur pasakė pagrindinei jos herojei mamai, buvusiam savo vyrui (jis – mamos mylimojo sūnus), dar keliems pasakojime minimiems asmenims. Tik gavusi pritarimą, sėdo rašyti (tiesa, knygoje palikti tik autorės ir jos tėvų tikrieji vardai, kiti pakeisti) ir pripažįsta patyrusi didžiulį kūrybinį malonumą prisimindama širdžiai brangias akimirkas: įkvėpimo apimtą mamą, pašautos į orkaitę laukinės paukštienos skleidžiamą aromatą, vandenyno atoslūgį prie namo taip mylimame Menkių kyšulyje.

Tačiau nebuvo lengva pasakoti apie artimus žmones, rašymo nelengvino ir tai, kad kai kurie knygos veikėjai jau mirę: amžinybėn iškeliavo Adrienne patėvis ir mamos mylimasis, o Malabara sunkiai serga – į užmarštį gramzdina senatvinė demencija. Prieš kelerius metus ji dar galėjo palaiminti dukros sumanymą ir netgi išklausyti kai kuriuos pasakojimo epizodus, tačiau knygos nebeįstengė įvertinti.

„Mane labai nustebino, kad visiems knygoje minimiems žmonėms, tarp jų ir sau, pajutau didžiulę užuojautą, – sakė „Laukinių žaidimų“ autorė. – Kai pasigilini į žmogaus gyvenimą, atleidi jam ydas, pripažįsti jį brandinusius pakilimus ir nuopuolius.“

Kuo rankraštis labiau pilnėjo, tuo daugėjo ir užuojautos... mamai, kuri elgėsi taip savanaudiškai įtraukdama dukrą į savo žaidimus: „Analizuodama mamos gyvenimą, pradėjau suprasti, kokių skaudžių praradimų jai teko patirti: tėvai, kurie dukart tuokėsi ir dukart skyrėsi, alkoholikė mama, tragiška pirmojo vaiko netektis... Aprašant, ką jai teko patirti, man iš skausmo tiesiog plyšo širdis. Juk kiekvienas mes turime tamsos ir šviesos. Mama priėmė keletą siaubingų sprendimų, bet ji taip pat daug kentėjo, išgyveno galybę tragedijų, vis dėlto – o tai svarbiausia – jai pavyko neprarasti gyvenimo džiaugsmo.“

Malabara buvo puiki kulinarė – ji studijavo garsiojoje „Le Cordon Bleu“ kulinarijos akademijoje, rašė kelionių ir kulinarines apžvalgas, išleido kulinarinių knygų.

„Virtuvėje ji tapdavo burtininke, – žurnalistams yra pasakojusi jos dukra. – Jei tuo metu būtų buvęs instagramas, būtų tapusi žvaigžde. Man buvo smagu aprašyti su maistu susijusias scenas, nes prisiminimai įsirėžė giliai į atmintį. Kai mintimis grįžau į savo gyvenimo įvykius ir pradėjau konstruoti knygos scenas, iškilo su maistu susijusių vaizdinių. Iki šiol regiu to vakaro, kai prasidėjo mamos ir Beno romanas, vaišių stalą. Lyg tai būtų nutikę vakar.“ 

Knygos pavadinimas ne atsitiktinis – taip turėjo vadintis mamos pradėta rašyti receptų knyga, nes jos kūrybinis procesas tebuvo alibi susitikti su slaptu mylimuoju.

Tačiau autorė tvirtina nenorėjusi, kad pavadinimas būtų tarsi ironiška užuomina į tai, kas vyko po knygos priedanga: „Turėjau įvairių minčių, kaip galėtų vadintis mano knyga, bet pradėjus rašyti, kaip mums su mama kilo idėja pasinaudoti receptų knyga ir rasti daugiau priežasčių susitikti su medžiotoju Benu, tapo akivaizdu: „Laukinių žaidimų“ dviprasmiškumas puikiai tam tinka.“

Knygos viršelyje – nuotrauka iš šeimos albumo. Jį vartant ir ieškant tinkamos fotografijos knygai, autorės žvilgsnis užkliuvo už šios – mergaitė guli ant laivo denio ir žvelgia į bangas.

A.Brodeur stabtelėjo, nes pamanė, jog čia įamžinta jos dukra, stengėsi atsiminti, kada užfiksuota ši akimirka, bet suprato, kad joje – ne dukra ir net ne ji, o mama vaikystėje. Tada ir kilo mintis, kad ši nuotrauka geriausiai iliustruoja mamos ir dukros santykius bei jųdviejų ryšį.

„The Boston Globe“ publikuotoje esė A.Brodeur stebėjosi susitikimuose su skaitytojais nuolat išgirstanti klausimų apie knygoje aprašytą mamos šeimos relikviją – vėrinį. Ar jį vis dar turite? „Taip, bet niekada nesipuošiau.“ Ką ketinate su juo daryti? „Nežinau.“ Ar iš tiesų jis labai brangus? „Deja, ne.“

Malabara iš savo mamos buvo paveldėjusi brangiaisiais akmenimis nusėtą vėrinį. Dukra nuo mažens girdėjo pažadą: jei bus gera mergaitė, vieną dieną šis dirbinys papuoš jos kaklą. Tačiau jo negavo nei mokyklos baigimo proga, nei vestuvių dieną, nors ne kartą buvo žadėta. Negana to, Malabara nutarė, jog ne Adrienne per savo vestuves turėtų puoštis šiuo vėriniu, o... ji pati.

„Tiesą sakant, vestuvinę suknelę rinkausi su gilia iškirpte, nes ne kartą girdėjau sakant, jog tą dieną ji perleis man šią šeimos relikviją, – pasakojo rašytoja. – Tačiau kai grįžau namo ir ištraukiau suknelę, mama nekreipė į mane dėmesio, nes norėjo parodyti savąją. Ji apsirengė ir užsisegė brangųjį vėrinį. Tik tada supratau, kad papuošalo dėžutė ant lovos guli ne todėl, jog mama ketino iškilmingai man jį įteikti...“

Dabar vėrinys jau priklauso A.Brodeur, tačiau ji iki šiol nebuvo juo pasipuošusi. „Man jis per prašmatnus“, – atremia žurnalistų klausimus.

Per knygų pristatymus ji girdėjo galybę istorijų, kiek problemų kelia šeimos relikvijos: seserys susipyko, nes neįstengia pasidalyti tėvų paveikslo; negali išmesti bevertės lempos, nes ši primena vaikystę; žmona širsta, bet pacifistas vyras iš namų niekaip neišneša tėvo ginklo...

„Vėrinys man kelia susierzinimą, – prisipažino ji esė. – Jausčiausi kalta, jei parduočiau, nors juo taip niekada ir nepasipuošiau. Ir tikrai nenoriu jo, kaip šeimos relikvijos, perduoti kitai kartai. Tik bendravimas su „Laukinių žaidimų“ skaitytojais man padėjo į vėrinį pažvelgti kitaip. „Ar viso to, kas siejasi su šiuo vėriniu, negalima paversti kuo nors pozityviu?“ – paklausė vienas. „Jūs galite tęsti ar sukurti savo istoriją“, – pastebėjo kitas. Taip atsirado sprendimas. Nusiraminau įsivaizduodama, kad vieną dieną vėrinį išardysiu, jo akmenys papuoš žiedus, o šiuos padovanosiu tiems, kuriuos myliu. Ant jų bus išgraviruota: „Gaisro atveju negelbėti“.“ 

A.Brodeur pripažįsta, kad knygos rašymas ne tik leido išreikšti savo jausmus žodžiais, bet ir padėjo suvokti, kas vyko praeityje, išsigydyti senas žaizdas ir suprasti savo baimes: „Neabejoju, kad augindama vaikus neišvengsiu klaidų, bet esu tikra, jog tai nebus tokios klaidos kaip mano mamos, su kuriomis susidūriau aš. Mama buvo įsitikinusi, kad esame lyg dvi puselės, tai labai jaudino, nes aš ją mylėjau, bet ir gniuždė, nes trukdė man tapti asmenybe. Mes buvome tiesiog surištos. Aš myliu savo vaikus stipriau už viską pasaulyje, bet labiausiai trokštu, kad jie patys tvirtai stovėtų ant žemės.“
 
Ne viename interviu autorė pabrėžė „Laukinius žaidimus“ rašiusi ne savo vaikams, o sau, kad galėtų būti geresne mama. Ir viliasi, kad jos išpažintis paskatins visus, kuriuos slegia praeities paslaptys, į savo istoriją pažvelgti iš kitos pusės: „Nuoširdžiai tikiu, kad kuo labiau gniaušime ar slėpsime savo istorijas, tuo didesnę įtaką jos mums darys. Kai mes stojame prieš jas ir pripažįstame savo praeitį, tik tada galime judėti į priekį. Laisvė yra sakyti apie save tiesą.“ 

Rašydama A.Brodeur jautėsi labai pažeidžiama, nes stengėsi būti atvira net ir prisimindama gėdingas situacijas. Taip pat jaučiasi ir dabar, kai į knygą sudėta istorija tapo vieša, o kiekvienas skaitytojas pasakojimą vertina per savo patirties prizmę.

„Reakcija gali būti labai įvairi, – žino ji. – Knyga gali sukelti užuojautą, pasipiktinimą ar kokių nors tarpinių jausmų. Ir tai gerai. Man patinka klausytis kitų žmonių pasakojimų apie santykius su savo mamomis – kiekvienas turi savo istoriją.“