Mokslininkė gimė 1931 m. balandžio 27 d. Marijampolėje, Mokėsi Marijampolės Petro Kriaučiūno pradinėje mokykloje, Marijampolės mergaičių gimnazijoje. Lituanistiką studijavo Vilniaus universitete.
1950 – 1960 m. Z.A.Alaunienė mokytojavo Pandėlio vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu direktoriumi buvo matematikas Andrius Lepeškevičius, būsimas jos tolimesnio darbo kolega, Z.A.Alaunienei 1960 – 1991 m. dirbant Pedagogikos mokslinio tyrimo institute (PMTI), o nuo 1991 m. dirbant Vilniaus Pedagoginiame institute (nuo 1992 m. VPU).
Dirbdama PMTI, 1974 m. Z.A.Alaunienė Vilniaus universiteto Taryboje apgynė kandidatinę disertaciją „Sakinių siejimo mokymas, panaudojant atpasakojimus IV klasėje“, kuri 1993 m. nostrifikuota daktaro disertacija. Z.A.Alaunienė 1991–1996 m. vadovavo VPU Lietuvių kalbos katedrai, 1992 m. VPU Taryba Jai suteikė pedagoginį docentės vardą.
Pedagoginį darbą universitete dirbo iki 2005 m., kur dėstė kalbos kultūros ir specialybės kalbos kursus: rašinio metodiką, mokinių kalbos raidą.
Svarbiausi Z.A.A.leidiniai: „Sakinių siejimas ir mokinių kalba“ (1978 m.); „Kalbos kultūros pratybos“ (1995m.); „Skiemeninio kirčiavimo treniruoklio žodynėlis ir pratimai“ su bendraautore V. Mauricaite (1997 m.).
Švęsdama savo 85-metį, kalbininkė davė interviu žurnalui „Veidas“, kuris sulaukė didelio atgarsio. Pokalbyje su korespondente Aušra Lėka „Ar be lietuviškų kabučių gali būti tikras lietuvis?“ Z.A.Alaunienė juokavo: „Jei ateisite pas mane į svečius ir pakviesiu atsisėsti ant šliobenkės, nelabai suprasite. O mano močiutė visą gyvenimą miegojo šliobenkėje, dar vadinamoje sofa–lova.“ Kalba daug pasikeitė, tada sakė velionė, bet kaip lingvistikos ekspertė neabejojo: tai neišvengiama. Kai ką, jos nuomone, gal be reikalo kaitaliojame, bet kai ko, priešingai laikomės įsitvėrę. O paskui, kaip šiemet (2016 m.) paskelbus, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikė kas dešimtas abiturientas, ima gąsdintis, kad auga beraščių karta... Nuo ženklesnės rašybos „revoliucijos“, kai spiauna / biaurus / rugpiūtis ir kiti panašūs žodžiai virto „spjauna/pjauna/ bjaurus/ rugpjūtis, o „tur būt“, „gal būt“ – turbūt“, „gabūt“, praėjo beveik trys dešimtmečiai, skyrybos liberalizavimui, kai leista kai kur kablelius dėti pagal savo kalbos supratimą ir intonaciją – 10 metų, tuomet pastebėjo Z.A.Alaunienė.
* * *
Atsisveikinimas vyksta Vilniuje laidojimo namuose „Laidojimo Paslaugų centras“ (M.K.Paco g. 4, šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios). Urna išnešama: 2020 09 07, pirmadienį, 12 val., laidotuvės – Vilniaus Kairėnų kapinėse.
