„Jūra yra didelis, įdomus pasaulis su savais gyventojais ir savomis taisyklėmis. Mums reikėtų tą pasaulį pažinti ir saugoti“, – sakė savo pirmąją vaikišką knygą išleidusi rašytoja.
Su ruoniais Smilte ir Vėjumi galima bus susipažinti jau šį savaitgalį Anykščių Dainuvos slėnyje vyksiančiame nemokamame vaikų literatūros ir kitų menų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi!“.
Čia savo erdvę įkurs Lietuvos jūrų muziejus, kviesiantis į edukacijas apie ruonius ir mūsų santykį su Baltijos jūra, o kūrybines dirbtuves surengs knygos iliustruotoja Urtė Kraniauskaitė. Rašytoją G.Viliūnę pakalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
– Rašote suaugusiems. Naujausia jūsų knyga skirta vaikams. Kaip ji atsirado?
– Kai pradedu rašyti knygą, negalvoju, kokiai auditorijai ji bus skirta. Galvoju, ką noriu pasakyti. Ir knyga išeina tokia, kokia išeina.
Ruoniukų Smiltės ir Vėjaus istorija tiko pradinio amžiaus vaikams, nors specialiai jiems tikrai netaikiau. Tik norėjau papasakoti apie jūrą ir jos gyventojus.
– Mums Baltijos jūra kartais atrodo nuobodi. Ką apie ją galima parašyti? O gal mes, kaip visada, nevertiname to, ką turime šalia?
– Nuobodu atrodo tai, ko nepažįsti. Kai pradedi domėtis, paaiškėja, kad mūsų jūroje yra visokiausių įdomybių – nuo nuskendusių laivų iki mažiausių pasaulyje banginių.
Mes dažniausiai jūrą vertiname tik iš romantiškosios pusės, lydime saulę, grožimės bangomis, na, dar išsimaudome. O žinių apie pasaulį, esantį po vandeniu, turime nedaug.
Gal tik Lietuvos jūrų muziejus pateikia išsamią ekspoziciją, jei tik jai, žinoma, randame laiko ir viską nuodugniai apžiūrime.
Be to, Baltijos jūra dalijamės su dar septyniomis šalimis, todėl dažnai atrodo, kad kažkas jūroje yra ne mūsų, o kaimynų.
Pavyzdžiui, ruoniai Lietuvos teritorijoje negyvena, tik praplaukia ar užsuka į svečius. Galime sakyti, kad jie – ne mūsų gyvūnai, nėra reikalo jais domėtis. O man atrodo, kad visi jūros gyventojai yra ir mūsų, visus reikia pažinti ir saugoti.
– Ką jums reiškia Baltijos jūra? Istorine prasme ir asmeniškai. Kokie prisiminimai išnyra, kai stovite prieš bangas?
– Ką jums reiškia Baltijos jūra? Istorine prasme ir asmeniškai. Kokie prisiminimai išnyra, kai stovite prieš bangas?
– Istorine prasme visada buvo šiek tiek apmaudu, kad LDK taip ir netapo didžia jūros valstybe. Bet istorija yra tokia, kokia yra. Man jūra visada asocijavosi su vasara, atostogomis, nuo vaikystės prie jos leisdavau laiką su šeima.
Anuomet tekdavo visus metus laukti jūros, iki šiol atsimenu momentą, kai, pagaliau atvykusi, kylu kopų takeliu, girdžiu ošimą, dar žingsnis ir prieš akis atsiveria beribė banguota tolybė...
Dabar viskas paprasčiau: vos pajuntu jūros ilgesį, sėdu į automobilį ir aš jau ten. Tiesa, dažniausiai važiuoju pavasarį arba rudenį, kai mažiau šurmulio, daugiau ramybės.
Atostogos prie Baltijos buvo ir mano vaikystės, ir mano vaikų vaikystės dalis. Dabar dukros jau suaugusios, į pajūrį važiuoja su draugais, bet per vasarą nepamatyti Baltijos būtų kažkaip keista.
Labiausiai mėgstu Palangą, nes ten yra ir gamtos, ir miesto privalumų, patinka vaikštinėti jaukiomis Palangos gatvelėmis, prisiminti kadais čia vaikščiojusius garsius Lietuvos žmones, aplankyti muziejus, Birutės kalną.
– Pagrindiniai jūsų knygos herojai – ruoniai. Ar tai tikra istorija, kad dukros juos pamatė Jūrų muziejuje? Kiek apskritai jūsų knygų istorijų ateina iš tikro gyvenimo?
– Kai dukros buvo mažos, lietingomis dienomis, kurių paprastai pajūryje visada pasitaiko, važiuodavome į Jūrų muziejų. Ten ir ruonius pamilome, dukros buvo mažos, dar darželinukės.
Tada ir kilo idėja parašyti knygą, bet sumanymas liko neįgyvendintas, nes žinių apie šiuos gyvūnus radome nedaug, tekstas nesirašė, o juodraštis tiesiog nugulė į stalčių.
Daug metų jaučiau skolą savo mergaitėms, kurios per tą laiką užaugo ir ėmė domėtis visai kitais dalykais.
Prieš keletą metų papasakojau draugei apie neįgyvendintą svajonę. Pasirodė, kad draugė pažįsta kitą draugę, ši dar kitą, kuri pažįsta Arūną Grušą, didžiausią Lietuvoje ruonių žinovą, Lietuvos jūrų muziejaus biologą.
Man pasisekė nuvogti iš įtempto Arūno grafiko porą valandų. Per tą laiką jis pripasakojo apie ruonius tiek, kad radosi knyga.
Visos istorijos, kurios atkeliauja, yra tikro gyvenimo ir vaizduotės mišinys. Tik proporcijos kaskart skiriasi. Kad knyga atsirastų, paprastai reikia ir tikrų istorijų, ir išmonės, ir lemtingų sutapimų, ir truputėlio sėkmės.
Taip jau išėjo, kad vaikystėje pažadėtą knygą dukros perskaitė jau būdamos studentės. Nepaisant to, jos vis vien buvo pirmosios skaitytojos, išsakė savo mintis ir pastabas. Neabejoju, kad ruoniukų istorija bent kelioms akimirkoms jas nukėlė į vaikystę.
– Kokią žinutę jūsų ruoniukai siunčia vaikams, kurie knygą skaito?
– Visų pirma, kad jūra yra didelis, įdomus pasaulis su savais gyventojais ir savomis taisyklėmis. Mums reikėtų tą pasaulį pažinti ir saugoti.
Jei paklaustumėte, nuo ko saugoti, atsakyčiau, kad nuo mūsų pačių, nuo neigiamos žmonių veiklos. Knygoje aprašiau blogą žmogų, kuris skriaudžia ruonius ir gerus žmones, kurie juos gelbėja. Esu tikra, kad knygą perskaitę vaikai pasirinks teisingai.
Neabejoju, kad įspūdį dar sustiprina knygos dailininkės Urtės Kraniauskaitės iliustracijos. Su Urte susitikome pačioje knygos kūrimo pradžioje, ji iškart pataikė savo iliustracijomis man į širdį, atrodė, kad knygos herojai tiesiog atgijo ir įsikūnijo į piešinius.
– Koks yra jūsų santykis su gyvūnais, kurie gyvena nelaisvėje?
– Kol nesusipažinau su Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojais, nelaisvėje gyvenančių gyvūnų buvo labai gaila. Ypač tų, kuriuos matydavau ankštuose narvuose ar baseinuose.
Dabar jau žinau, kad Jūrų muziejuje gyvenantys ruoniai laisvėje nebegalėtų išgyventi dėl įvairiausių priežasčių, sergantiems jiems – būtina žmonių globa. Taigi, muziejus yra savotiška ruonių prieglauda. Sveiki ir galintys savarankiškai išgyventi gyvūnai paleidžiami į laisvę.
– Šiandien daug kalbama apie gamtos saugojimą. Kaip turėtų elgtis kiekvienas iš mūsų šių dienų pasaulyje?
– Pirmiausia turėtų keistis požiūris, kad žmogus yra gamtos valdovas ir gali daryti viską, ko užsigeidžia. Gamta negali ir neturi būti vertinama vien pinigais.
Jūroje gamtos viskas tobulai sutvarkyta – visi gyvūnai turi maisto, bet maitindamiesi juk neišnaikina kokios nors rūšies vien dėl to, kad nori ėsti be saiko.
Dabar Baltijos jūroje vyksta kova dėl žuvų. Žmonės kovoja su ruoniais. Bet žmogus be žuvies dar gali maitintis daugybe kitų dalykų, o ruoniui žuvis – išlikimo klausimas. Nebeliks žuvų – nebeliks ir ruonių. Jūra bus mirusi.
A.Grušas sakė, kad Baltiją išgelbėti labai paprasta – tereikia nutraukti žvejybą keleriems metams ir jūra pati atsigaus, išsivalys. Kiekvienas iš mūsų turėtų galvoti apie tai, kaip nekenkti, neteršti, neeikvoti be reikalo. Gamta mums už tai tikrai atsidėkos.
– Kokias buvimo gamtoje taisykles norėtumėte perduoti vaikams?
– Kokias buvimo gamtoje taisykles norėtumėte perduoti vaikams?
– Kai pristatinėju savo knygą mokyklose ar bibliotekose, vaikams sakau, kad jūra – ruonių ir kitų gyvūnų namai. Todėl elgtis reikia taip, kaip atėjus į svečius.
Juk kai einate į draugo namus, ten nešiukšlinate, neteršiate, elgiatės kultūringai. Tos pačios taisyklės galioja ir jūroje, ir miške, ir prie upės ar ežero. Juk paprasta, ar ne?
Dar paminiu gamtos išteklių taupymą – užsukti be reikalo bėgantį vandens čiaupą, išjungti elektros lemputę tuščiame kambaryje, rūšiuoti šiukšles. Taip, tai maži dalykai, bet nuo jų viskas prasideda.
G.Viliūnės knygos „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“ pristatymas ir knygos iliustruotojos U.Kraniauskaitės kūrybinės dirbtuvės. Rugpjūčio 15 d. 12 val. 30 min. Festivalis „Nuotykiai tęsiasi!“, Anykščiai.
