Kostas Kaukas gimė 1928 m. sausio 28 dieną Duselninkuose, Alytaus apskrityje. 1955 m. baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo laikraščio „Tiesa“ redakcijoje, telegramų agentūroje
ELTA, Pabradės rajono laikraščio „Darbo žmogus“ redaktoriumi, Tauragės rajono laikraščio „Tarybinis valstietis“ korespondentu, 1974–1981 m. – Klaipėdos statybos montavimo organizacijos savaitraščio „Statybininko žodis“ redaktoriumi, dirbo Lietuvos televizijoje ir radijuje, 1990 m. „Klaipėdos keleivis“ redakcijoje.
Nuo 1980 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išleido daugiau nei penkiasdešimt knygų. Rašė humoreskas ir feljetonus, satyrinius apsakymus ir tragikomiškas apysakas. 1975 m. pasirodė pirmoji K. Kauko knyga, satyrinių apsakymų rinkinys „Milžinų sąspyriai“, vėliau satyrinė apysaka „Didesnis už save“ (198). Humoreskų rinkinys „Tas ar ne tas“ (1991), „Parazitologija“ (1992), „Valdžios vyrai ir moterys“ (2000), „Karalienės Mikaldos pranašystės pildosi – grožinė literatūra papjauta!“ (2007) – tai vis satyros, parodijos, kuriose išryškinami, išviešinami visuomenės skauduliai ir nesklandumai.
K. Kaukas rėždavo savo tiesą iš peties, ir jo juokas tikrai nebuvo mandagus pakikenimas. Jis rašė sopulio pilnu balsu: apysakose „Musei geriau“ (1988), „Mirusių pamokos“ (2001), „Narkomano užrašai“ (2002), „Kaifas – velnio dovana“ (2017) gvildeno skaudžias, kone neišsprendžiamas temas. Ir vaikams savo talentą padalijo: „Žvėrių pamokos“ (1992), „Baltųjų varnų eiguva“ (1997). Su vaikais K. Kaukas kalbėjo atvirai, kaip su sau lygiais.
Nepriklausomybės metus rašytojas pasitiko aktyviai besidarbuodamas Sąjūdyje, sakoma Lietuvos rašytojų sąjungos pranešime. Sudarė knygą „Sąjūdis Klaipėdoje“ (1998), publicistinę knygą apie Sąjūdžio 20‑metį ir kt., talkininkavo kuriant „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. 1989 m. K. Kaukas apdovanotas Ievos Simonaitytės literatūrine premija.
