Nemokamos edukacijos, kūrybingumo dirbtuvės, teatro pasirodymai, knygų skaitymai į Dainuvos slėnį kviečia ir kūdikius, ir vaikus, ir suaugusiuosius.
Tęsiasi ir tradicija festivalio plakatui rinktis žinomo iliustruotojo kūrinį. Šiais metais jį dovanoja daugybę apdovanojimų susirinkęs menininkas iš Portugalijos André Letria.
Iliustracijas A.Letria kuria nuo 1992-ųjų. Per tą laiką jis ne tik laimėjo svarbių apdovanojimų: du kartus Portugalijos iliustracijų apdovanojimą „Nami Grand Prix“, taip pat Amerikos naujojo dizaino asociacijos apdovanojimą „Awart of Excellence for Illustration“, bet ir įkūrė leidyklą „Pato Logico“.
André knygos keliauja po visą pasaulį, dalyvauja tarptautinėse parodose – Bolonijoje, Bratislavos bienalėje, Sarmede. Menininkas kuria dekoracijas teatro spektakliams, režisuoja animacinius filmus.
Plakato iliustracija paimta iš jo knygos „Jei būčiau knyga“ („If I Were A Book“). Joje trumpai, aiškiai vaizduojama, ką žmogaus gyvenime reiškia knyga ir kokias galimybes ji atveria.
„O tai tobulai atspindi mūsų festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ idėją“, – sakė vienas festivalio rengėjų, literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams „Vaikų žemė“ įkūrėjas Justinas Vancevičius.
Prieš festivalį pasaulinio garso iliustruotoją kalbino Augustė Gittins.
– Festivaliui „Nuotykiai tęsiasi“ padovanojote vieną iš savo iliustracijų. Ar dažnai dalijatės savo menu?
– Festivalio kūrėjai, kiek galėjo, tiek sumokėjo man už festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ plakate atgaivintą iliustraciją. Esu jiems nepaprastai už tai dėkingas. Juk taip dažnai manoma, kad menininkai kvėpuoja tik oru ir valgyti jiems nereikia.
– Ir tai žinodamas jūs vis dėlto pasirinkote menininko, iliustruotojo profesiją?
– Gal ir nesirinkau... Visada žinojau, kad darysiu ką nors, kas susiję su vaizdo menu, gal net tapsiu tapytoju. Anuomet apie iliustraciją nebuvau girdėjęs, 1990-aisiais Portugalijoje nebuvo nė vienos iliustruotojų mokyklos.
Tapybos mokiausi Lisabonos menų mokykloje. Tuomet ir nupiešiau pirmąsias savo iliustracijas. Tie darbai atsirado kultūros laikraštyje, kur studijų metais dirbau dizaineriu. Tuo pačiu metu kaip tik iliustravau ir savo pirmąją knygą.
– Ką labiau mėgstate kurti – personažus, ar pasaulius, kuriame jie gyvena?
– Neįmanoma atskirti vieno nuo kito. Atskirai nei personažai, nei pasauliai neegzistuoja. Kaip ir vienas įkvėpimo šaltinis. Jis yra visur ir viskas.
– Regis, tik dabar vaikams skirtos knygos, spektakliai, animacija pradedami priimti rimtai. Ilgus metus kūryba vaikams tarsi nebuvo laikoma vertinga. Ar Portugalijoje tai jautėte?
– Visada! Ir ilgus metus kovojau su tokiu įsivaizdavimu.
Paviršutinis visuomenės požiūris į iliustracijas vaikams priklauso ir nuo jas kuriančių menininkų. Daug darbų, kuriuos menininkai kūrė prieš dešimt ar penkiolika metų, buvo lėkšti ir didesni, o kartais netgi išdidesni už vaikus.
Iliustruotojai tarsi nešiojosi tokį supratimą: jei tai skirta vaikams, tai ir negali būti gilu, prasminga. Tarsi vaikai nesugebėtų mąstyti! Arba nesusidurtų su netektimis, niūria, skaudinančia aplinka. Iliustracijos juk turi atspindėti gyvenimą, o jis kartais – labai sunkus.
Naujas supratimas apie iliustracijų vertę, matyt, atkeliauja drauge su mintimi, kad vaikai sugeba mąstyti patys.
– Už savo iliustracijas esate surinkęs nemažą apdovanojimų kolekciją. Smagu ją turėti?
– Kartais apdovanojimai reiškia, kad turėsiu pinigų ir galėsiu sumokėti sąskaitas.
Mes, Portugalijos iliustruotojai, dirbame mažoje rinkoje, kur kiekvienas užsakymas džiugina. Apdovanojimai taip pat reiškia, kad mane pripažįsta tos pačios srities kolegos, o tai, neslėpsiu, glosto mano ego.
Galiausiai apdovanojimai pakelia kartelę, kai imuosi naujų knygų, jie verčia mane stengtis ir padaryti geriau. Tai – didžiulis spaudimas ir atsakomybė!
– Gal papasakotumėte apie vaikų skaitymo kultūrą Portugalijoje? Ar bėgant metams jaučiate pokytį?
– Man rodos, mes, portugalai, nesame skaitanti tauta, – vis dar jaučiami 48 metus trukusios diktatūros padariniai. Jie lėmė mūsų žmonių neraštingumą.
Vis dėlto vaikiškų knygų leidyba per pastaruosius 15 metų stipriai išaugo – knygos leidžiamos, verčiamos į kitas kalbas, pripažįstamos ir atpažįstamos pasaulyje.
Vaikiškų knygų sėkmę lėmė mažos ir nepriklausomos iliustruotojų studijos, kurios pačios nustato kūrybos taisykles, labiau rizikuoja ir į knygas žvelgia kaip į meno objektus.
Kai kurias šių studijų sukūrė žmonės, į iliustracijų pasaulį atkeliavę iš tapybos – „Planeta Tangerina“, „Orfeu Negro“, ar „Pato Lógico“, kurią aš pats įsteigiau prieš dešimt metų.
Esu dirbęs daugelyje leidyklų ir laikraščių visame pasaulyje, bet atėjo laikas, kai supratau, kad noriu kurti pats, savo darbus. Jaučiau, kad neturiu visiškos saviraiškos laisvės, kol dirbu kitiems.
Nuo tada, kai įkūriau savo leidyklą, tenka laviruoti tarp iliustravimo ir kitų leidybos darbų: redagavimo, knygų pristatymo, prodiusavimo, vadybos.
Kartais dar kuriu dekoracijas teatro spektakliams bei animaciją. Porą metų esu dirbęs ir knygyne!
– Ar vaikystėje skaitėte knygas? Kurios buvo jūsų mėgstamiausios?
– Buvau išprotėjęs dėl jūros nuotykių. Vis dar esu. Kai kurie mano herojai atkeliavo iš Emilio Salgari, Hermano Melvillio, Roberto Louiso Stevensono ar Jacko Londono knygų.
Būtent šie rašytojai mane įkvėpė tapti skaitytoju. Versdamas knygų lapus svajojau tapti jūrininku arba keliautoju.
Ir dabar kiekvieną kartą atversdamas naują knygą tikiuosi, kad pajusiu tokį patį malonumą, kurį jaučiau pirmuosius kartus skaitydamas jau klasika tapusių rašytojų knygas.
– Savo sūnui mėginau skaityti nuo mažumės. Mūsų namai visuomet buvo pilni knygų, kurias jam rodydavau. Maniau, kad to užteks paversti jį užkietėjusiu skaitytoju, tačiau rezultatas išėjo visiškai atvirkštinis.
Galbūt nesu geriausiai šį klausimą išmanantis žmogus... Be to, pažįstu vaikų, kurie augdami neturėjo stipraus kontakto su knygomis, bet suaugę tapo tikrais knygų mylėtojais. Labai gali būti, kad atsakymą į šį klausimą gausiu aplankęs Lietuvą ir festivalį „Nuotykiai tęsiasi“.
Literatūros ir meno festivalis šeimoms „Nuotykiai tęsiasi“. Rugpjūčio 15–16 d. Anykščiai.
