Kai prisimenu... Koks paikas atrodo mano elgesys. Jei ne virusas – niekad nebūčiau praregėjęs, toliau taip gyvenęs... Kaip sluogtis!
Šliaužiau ir šliaužiau per pasaulį. London, Berlyn... Ryga, Paryž, Talin... Buenos, Rio, Singapūr... Kur tik aš nebuvęs!
O kas iš to? Ar dėl to šliaužiojau, kad sugrįžęs galėčiau parėkaut:
– Visur gerai, bet Lietuvoj geriausia!
Kiemsargis niekur nebuvęs. O visados tiek žinojo. Kuris iš mudviejų gudresnis?
Bet aš vis tiek pučiuos:
– Paryžiaus kavinėj nuvirtau nuo kėdės, ant kurios yra sėdėjęs pats Hemingvėjus!
– O aš jau dešimt metų sėdžiu su hemorojum, – atšauna senis.
Visus pasaulio stebuklus jis tikina matęs per televizorių. Tik daug aiškiau už mane ir iš įvairesnių pusių. Kiek pripasakojo apie Himalajus!.. O aš, menu, užrėpliojęs ant kažkokio puskalnio, pro sušalusį snarglį ničnieko neregėjau, rėkiau tik, kad greičiau kas žemyn nukeltų.
Amazonijoj... Susirietęs dairiaus vien sau po kojom, nes kas žingsnis – smauglys, išsižiojęs mane praryti. Ką dar ten galėjau pamatyt?
Kaip žiurkės šmirinėjom po viešbučius, oro uostus...
Vėliau, kai atėjo patirtis, tapo lengviau. Trisdešimtaisiais didžiųjų kelionių ir atradimų metais mudu su žmona jau nebekeldavom kojos iš viešbučio – visą dieną žiūrėdavom televizorių. Kaip ir namie.
Užjaučiu pradedančius keliautojus. Kai pamatau juos filmuojant Vilniaus mūrus, įlendu į kadrą ir mosuoju rankom. Gal atbaidysiu.
Bet suprantu aš tokius atvykėlius. Pakeliauti po Lietuvą smagu: nei stačių kalnų, nei bjaurių gyvių. O kas yra važiavęs į Panevėžį, sako: ten šimto mylių spinduliu nėra į ką žiūrėt.
Nuvargusiems, nusižiūrėjusiems tai didelė atgaiva.
Jei nebūčiau lietuvis, ir man čia patiktų keliaut.
Prie viruso, likęs namie, jau maniau – nieko nebematysiu.
Bet iš tiesų tai ir čia galima rasti egzotikos.
Žmonai, kai pašluoja kambarius, vis duodu arbatpinigių. Paskui man pasakė, kad namie taip elgtis nebūtina. Ot stebėjaus!
O kai pirmąsyk per trisdešimt metų iškuopiau kertes, nupūčiau dulkes... Kiek visokiausių radinių! Kamščiai ir knygos, rašikliai ir popieriai... Manding, čiabuviai kitados ir išgerdavo, ir parašydavo. Rašalu ant popieriaus!..
Palėpėj radau sudžiūvusį senelį. Sakė, likęs ten nuo devyniasdešimtųjų.
O apylinkėse aptikau neskraidančių lietuvių koloniją. Kartais jie ima būriuotis aikštėse, klykauja, mosuoja kumščiais, tuoj, regis, pakils... Ooop!.. Neee...
Įdomu tokius padarus stebėt.
Kuo ilgiau sėdžiu namie, tuo labiau man mįslė: dėl ko taip laksčiau po tolimus kraštus?
Bene tam, kad patyrinėčiau kitas kultūras?
Oi, ne! Kultūros man gana tiek, kiek jos prigamina viena rubuilė, sukdamasi apie stulpą septynias minutes.
Gal norėjau susipažinti su vietinių papročiais?
Nemėgstu aš tų papročių! Zambijoj, Anduos, Tailande – visur tas pats duokimgaras. Tik klumpės kitokios.
Dėl manęs galėtų papročių išvis nebūti. Sykį buvau papratęs dirbt. Tai kol atsigaiveliojau...
– Papročiai – tai akmenys, trukdantys žengt į priekį! – aiškinu sau.
– Aš ir nenoriu niekur žengt, – atkertu.
Bet papročiai man ir sėdėt trukdo. Vos tik įsitaisau patogiai – džindžilyn! – Kalėdos. Reikia po krautuves lakstyt, dovanų ieškot, o nusigalavęs dar privalai spėti geras pabūt... Tik atsipūtei – atsliūkina kažkoks Valentinas. Tuoj draudimai: nevaikščiot po vieną! Vėl poros ieškok, bučiuokis... Mirtinai išvargęs prigulei – babam! – laikas prisikelt ir kiaušinius marginti.
Paskui bėk žoliauti, kupoliauti...
O Gedulo ir Vilties dienos! Atgavimo ir Atkūrimo!..
Kad nors galėtum ramiai sau kertėj pabūti... Bet ne! Reikia džiaugtis, dėkoti, didžiuotis, nepamiršti...
Vienintelis man žinomas rimtas paprotys, naudingas ir svečiui, ir šeimininkui, praktikuojamas kai kurių kalniečių gentyse – nupjauti atvykėliui galvą.
Deja, ir tas jau nyksta.
Jei ne virusas, būčiau toliau išlaidavęs. Dabar gi matau: daiktų, kuriuos turiu, užteks visam gyvenimui.
Maisto taip pat sočiai prikaupęs. Miltai, kruopos, aliejus... Tris valstiečių pulkus papenėčiau ir dar liberalams liktų.
Vaistų – visiems organams. Kol sugesiu, kai kurių galiojimo laikas jau bus pasibaigęs, bet tada jie tik stipriau veiks.
Nežinia, koks mano galiojimo laikas. Anuomet tai niekam nerūpėjo. O, va, gerovės valstybėj visi bus tikrinami, galiojimo terminai skelbiami viešai. Sugedai pirma laiko – remontą apmoka tas, kas tave pagadino.
Daugel kas domisi: ar pasibaigus galiojimui galėsim toliau būti?
Tai priklausys ne nuo mūsų.
Yra žmonių, kurie mėgsta ir net brangina senienas.
Gal tokie ir mano artimieji?
Sako, džiaugiasi tas, kam įdomu pabūt su savim. Išbandom!..
Įdomu, kad nėmaž nenustembu jau po pusvalandžio ėmęs šūkaliot:
– Kur einam? Kur einam?..
– Į vietą! – įsakau. – Sėdėt!
Sėdžiu... Bet vis tiek nerimstu: muistaus, trepenu kojelėm, dairaus pro langą... Taip man noris į lauką! Nubėgčiau į krautuvę, pribėgčiau prie kaimyno, palakstytume kartu kur linksmiau...
Bet kas iš tų lakstymų? Toks pagauna piktumas!
– Tarnauk! – rikteliu. – Sau tarnauk!
Pasistiepęs ant dviejų kojų nutraukiu nuo lentynos storiausią tomą. Reikia šviestis, mokytis, tobulėt! Studijuoti bankininkystę, valdininkystę... O sukaupęs žinių galėsiu ir Lietuvai tarnauti...
Ir žiū – aš jau vedėjas, veikėjas, ministeris... Dabar jau Lietuva man tarnauja. Dabar galiu ir atsipūst, ir palakstyt. Ir ne po vietinę fauną – toliau nuo namų...
Knyga drioksteli ant grindų.
Bene būsiu užsnūdęs? Mokslai mane visados šitaip veikia. Oi, bėdos...
Ėgi jau pro duris besliūkinąs!..
– Fu, negalima! – šūkteliu. – Pas mane! – įsakau.
Pabrukęs butelį grįžtu į kertę. Spaudžiu sau keterą neleisdamas atsistot.
– Tu geras, – aiškinu ramiu balsu. – Tiesiog tie dalykai ne tavo sritis.
Paleidęs raginu:
– Rask savąjį kelią. Rask!
Sunerimęs kraipau šnerves.
Iš virtuvės sklinda kvapai. Gal ten?..
– Reikia eit iki galo! – rūstauju.
– A mokėsim? – inkščiu.
– Eisim kaip išeina.
– Kartais man niekaip neišeina.
– Man tai anąsyk išėjo.
– Bet negrįžo...
Kelias driekėsi pažįstamom vietom – pro vonią, tupyklą, koridoriais pro apleistus darbo kambarius...
Bet buvo ten ir nepažįstamų: svečių kambary palei sienas glaudėsi lovos, spintos, komodos – šitaip maskavosi medžiai, atbėgę iš žiauriai kertamų girių.
Sustojom tarpdury. Keliai šakojosi visom kryptim.
– Einam į priekį, – siūlau.
– Prieky aš esu buvęs, – atšaunu. – Kai buvo man trisdešimt.
– Tu rodyk, ką dabar moki!
Smunku į lovą ir apsimetu mirusiu.
Tik spėju žvakelę įžiebt – žmona kyšt surūgusią vepelę.
– Reikia džiaugtis kiekviena diena!
Aš pakratau kojas. Ji capt už kakliuko. Aš, apsimetęs jau stingstančiu, – nepaleist... Ji timpteli. Aš pūkšteliu – net žvakė užgęsta.
– Jeigu reikia... – vapalioju. – Anoks ten džiaugsmas?
– Pakentėsi.
– Bet kam išvis džiaugtis? A negalim taip sau pabūt?
– Koks ten buvimas be džiaugsmo...
Norėjau aiškinti, kad nebūtina viską patiems išbandyti. Galim įsijungti veizbūką ir pažiūrėti, kaip kiti džiaugiasi... Bet tik numojau ranka.
– Džiaukis.
Ta visai surūgo. Supratau, kad rimtai džiaugiasi ir nežinia, kuom tai baigsis.
– Galim džiaugtis pakaitom, – siūlau. – Tu darbo dienom, aš savaitgaliais.
Žiūrėsim, kaip čia bus. Kai nereikėjo džiaugtis, ir aš pasidžiaugdavau.
Bet tai jau visai kita džiaugsmo rūšis.
