Ekspertė genetikos klausimais, švedų rašytoja, mokslo žurnalistė, Stokholmo universiteto garbės daktarė Karin Bojs žino atsakymus į minėtus klausimus.
Juos 61 metų K.Bojs pateikė prestižine Augusto premija apdovanotoje knygoje „Mano šeima europiečiai. Pastarieji 54 000 metų“ (vertė E.Kosaitė-Čypienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
– Karin, kas pirmiau – genai, paveldimumas ar išsilavinimas?
– Tarp tyrėjų visuomet esama tokių, kurie linkę pervertinti genų įtaką, ir tokių, kurie stengiasi išpūsti auklėjimo ir aplinkos svarbą. Tai visiškai kvailas ginčas! Auklėjimo sėkmė priklauso nuo šių veiksnių visumos.
Svarbi ir aplinka, ir paveldimumas. Man atrodo neprotinga čia įžvelgti kokių nors prieštaravimų.
– Genai mutuoja veikiami įvairiausių veiksnių. Ar galime viltis, kad juos įmanoma paveikti auklėjimu? Tarkime, vienos šeimos moterys turi polinkį į antsvorį, ar šitoks paveldimumas nebus perduodamas kitoms kartoms, jei jį mėginsime sistemingai paveikti?
– Mes – paveldimumo ir aplinkos produktai, pasitaiko retų genetinių ligų, dėl kurių žmogus negali sustoti valgęs, bet tokių atvejų labai reta.
Dauguma mūsų neserga tokiomis ligomis, bet jei gyvename aplinkoje, kurioje per daug maisto, be to, važinėjame automobiliu, naudojamės liftais, o darbe sėdime ištisas valandas, kai kurių žmonių, kurie turi tam tikrą genų rinkinį, organizmas reaguoja į nejudrų gyvenimo būdą ir žmonės storėja.
O kiti lieka liesi esant toms pačioms sąlygoms. Vadinasi, žmogui genetiniu lygmeniu įgimtas imlumas įvairiems aplinkos veiksniams.
Pasidalinsiu dar vienu pavyzdžiu. Tarkime, gimėte turėdamas puikius muzikinius duomenis, bet gyvenate aplinkoje, kur nėra nė vieno instrumento ir niekas nemuzikuoja.
Tokiu atveju vargu ar tapsite muzikantu. Arba priešingai – gyvenate aplinkoje, kurioje visi muzikuoja, jūs irgi galite repetuoti, tuomet yra galimybė puoselėti savo gabumus. Tad akivaizdu – ir paveldimumas, ir aplinka eina koja kojon.
– Kai kurios medicinos organizacijos, užsiimančios genų diagnostika, siūlo kraujo tyrimu nustatyti polinkį į nutukimą. Ar tokia analizė atitinka naujausius genetikos atradimus?
– Ši analizė – reklaminis pokštas. Ji iki šiol nėra įmanoma. Polinkį tukti formuoja šimtai genų. Nutukimą sukelia labai retos genetinės ligos, o daugelio žmonių problemas gali išspręsti atitinkama dieta ir kasdienis fizinis krūvis.
– O kaipgi daroma genų analizė?
– Paprastai tyrimui reikia arba seilių, arba skruosto vidinės dalies tepinėlio.
– Ką šiandien žmonės be specialiojo parengimo gali sužinoti apie genus? Nuo ko pradėti?
– Gali sužinoti daug ką, be to, apie tai plačiai papasakota mano knygoje. Knygos esmė: aš susieju save, savo DNR su didžiąja istorija.
Parašiau knygą apie tai, kaip įmanoma atkurti savo šeimos istoriją pasitelkus šiuolaikinės genetikos atradimus.
– Kai rinkote medžiagą savo knygai, kokie atradimai pasirodė įspūdingiausi?
– Iki knygos aš du dešimtmečius domėjausi tyrimais DNR srityje, o kol ją rašiau, aplankiau dešimtis šalių, paėmiau interviu iš garsiausių įvairių sričių mokslininkų, perskaičiau daugybę mokslo žurnalų.
Kalbinti mokslininkus, žinoma, naudinga, bet kartais jų klausytis nepakanka, nes jie neretai užsiima propaganda ir reklama. Kadangi aš šioje srityje pakankamai apsiskaičiusi, mane retokai nustebindavo kokie nors mokslo faktai.
– Istorijoje netrūksta įvykių, kai ištisoms šeimos tekdavo palikti namus, ir glaudūs, artimi ryšiai nutrūkdavo. Kai kuriems žmonėms gyvenimo tikslu tapo juos atkurti. Ar šiuo atveju padeda genetika?
– DNR tyrimai padeda biologijai, medicinai, kriminalistikai ir apskritai žmonijos istorijos tyrimams. Žinau daug atvejų, kai įsivaikintos atžalos susirasdavo tikruosius tėvus, pabėgėliai – giminaičius.
Genealogijoje DNR technologijos gali išspręsti daugybę klausimų, ypač tais atvejais, kai žmonės buvo priversti išsikraustyti kitur arba sudegė archyvas.
Užsiėmusi savo šeimos genealogija bendravau su specialistais, jie padėjo atsekti mano šeimos istoriją nuo XVII–XVIII a.
Paaiškėjo įdomių niuansų: protėviai, kurie dėjosi varguoliais, iš tikrųjų gyveno pasiturimai, o vienas, tikinęs, kad yra turtingas valstietis, pasirodo, sėdėjo kalėjime.
– Jeigu europiečiai genetiškai susiję, ar galime sakyti, kad visi Žemės gyventojai – viena didelė šeima?
– Mano knygoje pasakojama apie tai, kaip buvo apgyventa Europa, apie apgyvendinimo bangas ir tautų antplūdžius, rašau apie tai, kokiu būdu mes tapome ta tautų maišalyne, kokia dabar esame. Tam tikru lygmeniu visi mes giminaičiai. Tad mano atsakymas yra teigiamas.
Pagal aftonbladet.se parengė Viltė Juodeikaitė
