Lietuvoje ir pasaulyje Ch. Dieckmannas žinomas ir savo studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944), kuri buvo įvertinta įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.
„Kaip tai įvyko?“ paantraštėje įrašyta: „Atsakymas Rūtai Vanagaitei“. Po savo knygos „Mūsiškiai“ ir viešojoje erdvėje nuskambėjusių pasisakymų, kad pokario partizaninio judėjimo vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą apkaltino dalyvavimu žydų žudynėse ir, neva tai, bendradarbiavimu su KGB, R. Vanagaitė išvyko iš Lietuvos ir jau kurį laiką gyvena Izraelyje.
Jos skandalingoji knyga Lietuvoje buvo išimta ir prekybos, o ją išleidusi leidykla „Alma Littera“ atsisakė ir kitų anksčiau leistų autorės knygų.
„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį. Antras faktas – jei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui.
Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino. Kai sakė teisme paskutinę kalbą apie tai, kaip buvo suklaidintas, nors ir tikėjo komunizmo idealais, [kalbėjo, kad] jį suklaidino metodai, kokiais tie idealai yra įgyvendinami, ir jis labai apgailestauja. Jei jo bausmė bus sumažinta, jis ištaisys klaidas ir dirbs komunizmo idealui ir tarybų valdžios labui“, – LRT.lt komentavo R. Vanagaitė.
Maža to, R. Vanagaitė, kalbėdama su LRT.lt, teigė, jog žinomas nacių medžiotojas, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius E. Zuroffas esą turėtų atvykti į Lietuvą ir pateikti duomenų apie A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse.
„Aš tokių duomenų neturiu, bet noriu komisijai atnešti tekstus, kuriuos A. Ramanauskas-Vanagas šnekėjo teisme [...]. Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis. [...].
Kaip pasakojo pats Ch. Dieckmannas su R. Vanagaite jis susipažinęs vienoje konferencijoje Varšuvoje ir iš pradžių šalinęsis bendravimo su ja. Tačiau po kurio laiko tarp jų prasidėjęs dialogas, kuris ir tapo akstinu parašyti naują knygą.
Kraupūs vokiečių planai
Pasakodamas apie naująjį veikalą, istorikas priminė, kad 1941 m. rugpjūčio pradžioje vokiečiai nusprendė išžudyti visus žydus, apgyvendintus Lietuvos provincijoje esančiuose getuose, kuriuos siekė darbo stovyklomis. Nuo liepos pabaigos ir visą rugpjūtį žydai provincijoje buvo žudomi. Pasak, Ch. Dieckmanno, šiuos kraupius nusikaltimus vykdė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija.
„Tie veiksmai buvo suderinti, o žydus žudanti policija buvo tik ilgos grandinės dalis. Iki 1939 m. nacių aukų palyginti dar buvo nedaug, tačiau viskas pasikeitė 1941 m., kai aukų skaičius ėmė staigiai augti, o iki 1942 m. pavasario nacių aukų skaičius nuo tūkstančių išaugo iki trijų milijonų. Dar vėliau aukų skaičius pasiekė devynis milijonus“, – teigė istorikas.
Dalindamasis savo žiniomis, Ch. Dieckmannas taip pat priminė, kad Vokietijos žydai sudaro tik tris procentus visų nacių aukų – 97 proc. žydų buvo nužudyti už Vokietijos ribų, 18 proc. – Rytų Europoje.
„Ryšys tarp karo, okupacijos ir masinių nusikaltimų tikrai egzistuoja.Vykdomosios pajėgos regione buvo susijusios su Lietuvos apskričių vadovais – vokiečiai čia nebuvo tiesiogiai susiję su žudymu. Nereikia ignoruoti galios lygio, bet politinis aspektas taip pat buvo. Praktiškai vokiečiai turėjo bendradarbiauti, kad pasiektų savo tikslų, o lietuviai buvo nepasirengę veikti prieš savo tautiečius etnine prasme. Vokiečiai tai žinojo ir tuo pasinaudojo“, – sklaidė tragiškos istorijos puslapius mokslininkas.
Ch. Dieckmannas teigė, kad Antrojo pasaulinio karo metu veikė nusikaltimų sistema, kai žmonės paklusdavo įsakymams iš viršaus ir buvo laikomi mažais sraigteliais didelėje sistemoje, kadangi patys nemąstė, ką daro sudėtingame karo procese – „Gauname nurodymus ir atliekame veiksmus – apie tai daug negalvojame“. Ir dabar, pasak mokslininko, istorikai kelia klausimą, kokį pasirinkimą tuo metu turėjo lietuviai, vokiečiai ir žydai? Knygos autorius taip pat pastebėjo, kad istorikai mėgina atsakyti į šiuos klausimus, tačiau nenori pasmerkti tam tikrų veiksmų – veikiau siekiama juos rekonstruoti.
Lietuvos žydų tragedija
Kalbėdamas apie žydų žudymą Lietuvoje, istorikas priminė, kad pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis buvo nužudyta apie 20 tūkst. vyrų – 18 tūkst. nušauti, kiti žuvo per pogromus.
1941 m. birželio 25-27 d. Lietuvoje buvo vykdomas antisemitinis smurtas prieš žydus, tačiau vokiečiais surengė pogromus Kaune, kur buvo nužudyta 1100 aukų. Todėl, pasak istoriko, knygai pristatyti ir buvo pasirinkta birželio 25-oji.
„Išgyvenę vyresni žmonės, moterys ir vaikai buvo sugrūsti į getus. Po keturių savaičių, liepos pabaigoje, Lietuvoje buvo įkurta apie 100 getų, į kuriuos suvaryta 90 tūkst. žydų. Jie gyveno siaubingomis sąlygomis. 1941 m. rugpjūčio pradžioje vokiečiai dėl įvairių priežasčių nusprendė nužudyti visus žydus, esančius Lietuvos provincijoje (…).
Taip buvo sunaikintos žydų bendruomenės Plungėje, Mažeikiuose, Akmenėje, Biržuose ir Šiauliuose. Tai darė tiek vokiečiai, tiek Lietuvos policija. Visoje Lietuvoje yra 240 masinių kapų. Policininkai, kurie šaukė, buvo tik vykdytojai, nes visa nusikaltimų grandinė buvo ilga (…). 11 tūkst. žydų buvo nužudyta Kaune, daugiau, nei 33 tūkst. – Vilniuje. Iki 1941 m. pabaigos buvo daugiau, kaip 150 tūkst. aukų (…). Švenčionių getas regzistavo iki 1943 m. pabaigos, Vilniaus – iki tų pačių metų rugsėjo, Šiaulių ir Kauno – iki 1944 m. liepos“, – pasakojo Ch. Dieckmannas.
Jis taip pat pabrėžė sensacingą žinią, esą tie lietuviai, kurie atsisakė vykdyti vokiečių nurodymus žudyti žydus, jokių bausmių nesulaukę ir nebuvo už tai taip pat žudomi.
Nėra žydiško ir lietuviško naratyvo
Knygos pristatyme dalyvavęs poetas, eseistas ir istorinių knygų parašęs Tomas Venclova apgailestavo, kad Lietuvoje paplitusi nuomonė, esą egzistuoja du naratyvai – žydų ir lietuvių: „Susirenkame skirtingose įstaigose ir kalbame apie savo nelaimes, bet mums rūpi kiti dalykai, o tie naratyvai nesutaikomi“.
T. Venclovos įsitikinimu, nėra žydiško ar lietuviško naratyvo – yra sąžiningas ir nesąžiningas naratyvas: „Stengiausi būti to sąžiningo naratyvo pusėje. Šis naratyvas yra tiek žydiškas, tiek lietuviškas – jis vienas, atitinka teisybę, pasakoja, kas buvo iš tikrųjų, nebando teisinti savų ir smerkti tų, kurie savuosius kritikuoja. Jau daugiau, nei keturiasdešimt metų tai yra lyg Sizifo uždavinys – velki akmenį į kalną, bet jis vėl nukrenta. Kai kas nors pradeda kalbėti apie tautinę viziją ir vėl tas akmuo virsta į pakalnę, jį vėl reikia tempti į paviršių“.
Kuo skiriasi koloboravimas nuo bendradarbiavimo?
Ch. Dieckmanno knygos pristatymą vedusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pabrėžė šiame veikale, kaip jokiose kitose knygose, radusi kelis labai svarbius postulatus – kuo skiriasi koloboravimas nuo bendradarbiavimo.
Kreipdamasi į žinomą istoriką, ji dėkojo, kad savo naujoje knygoje jis išnagrinėjęs seniai žydų bendruomenės už nusikaltimus minimų Juozo Krikštoponio, Jono Noreikos-Vėtros ir Juozo Barzdos veiklą.
