Buvusi ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė, šešiolikos knygų – didžiulio populiarumo sulaukusių pasakojimų apie Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį ir kitus – autorė karantino metu sakė daug fotografuojanti ir sklaidanti senus darbo užrašus.
Siūlome paskaityti.
* * *
Remontuojant senus stendus susiginčijo du darbininkai, N. trenkė P. antausį. Šis parašė pasiaiškinimą, kodėl netrenkė atgal.
*
Buvo rašytojo N. kūrybos vakaras. Daugiausia kalbėjome apie žvejybą muselėmis.
*
Poeto K. kūrybos vakaro metu jaunuolis klausia: „Jeigu sakote, kad jus įkvepia moteris mūza, kodėl skaitote eilėraščius apie šūdą?“
*
Važiavome į Palemoną, į minėjimą S. Nėries memorialiniame muziejuje. Kaune pamiršome aktorę.
*
Po premijų skyrimo septyni darbuotojai verkia, keturi išsidarbina.
*
Kovo 8-oji. Vyrai pakabino ant durų skambų plakatą: „Mylime, bučiuojame, geidžiame...“ Būtų gerai, kad lankytojos nepamatytų...
*
Ponia A. atvažiuoja į muziejų iš kito miesto, sakosi ieškanti jaunystės meilės laiškų, kuriuos jai rašė garsus poetas E. Informuojame, kad mūsų muziejuje jų nėra. Ji neatlyžta, prašo ieškoti kad ir visoje Lietuvoje, bet surasti: „Dabar supratau, kad poetas E. buvo mano vienintelė ir tikroji meilė“!
*
Kartą garsiai aktorei Ž. einant per pilnutėlę salę viena geradarė sušnibžda: „Jūsų kojinės akis nubėgusi.“ Ž. akimirką sustingsta, tada atsisuka ir į sceną nueina atbula. Deklamuoja beveik nejudėdama. Po pasirodymo kažkas paklausia, kodėl ji šiandien tokia rimta.
*
Pasibaigus darbui kolegės grūdasi prie šaldytuvo pasiimti rytą nusipirktų maisto produktų. Ponia B. pirmoji įkiša į vidų galvą, visų pirkinius perstumdo ir ima šaukti, kad dingo jos dešimt kiaušinių! Visos susinervina, veikliausia kolegė G. puola ieškoti, produktus iškrauna ant stalo – kiaušinių nė kvapo. Kas pavogė? Moterys pasirengusios išversti krepšių turinius, bet ponia B. staiga pliaukšteli sau per kaktą: „Aš juk šiandien nepirkau kiaušinių!“ Ir išdidžiai išeina.
*
Ilgus mėnesius tęsiasi biurokratinė „popierių virvė“ – savivaldybė neparengia būtino dokumento. Nebesugalvodama, ko dar griebtis, pasiūlau kolegoms badauti prie savivaldybės pastato. Sutinka pati liesiausia.
*
Vairuotojas B. rašo skundą į Darbo inspekciją. Skunde teigia, kad yra verčiamas kiaurą dieną sėdėti ant sofos, o vakare staiga atsiranda darbo. Vairuotojas R. prašo uždrausti renginius.
*
Iškilmingas didelio rašytojo L. vakaras. Pristatoma nauja knyga. Žmonių minia, daugelis įsigyja knygą, po įdomaus vakaro išsirikiuoja ilga eilė gauti autografą. Praeina gera valanda. Galop rašytojas ateina į salę, kur buvo parengtos iškilmingos vaišės, – stalas tuštutėlis, kai kurie jo bičiuliai jau išskubėję namo.
*
Sode apsigyveno aštuonios kurapkos. Lesinome, rūpinomės, bet vieną dieną apsižiūrėjome, kad liko tik keturios. Visi baisiausiai susijaudino, metė darbus, išlandžiojo patvorius, krito darbo našumas, užplūdo liūdesys. Kai po dviejų dienų tos keturios grįžo, buvo tuoj išbartos. Visi atsipalaidavo ir darbai užvirė...
*
Per Maironio muziejaus įkūrimo 70-metį jauna TV žurnalistė manęs klausia: „Kaip jums sekėsi tuos septyniasdešimt metų dirbti, kokie įvyko pokyčiai?“
*
Minime garsaus rašytojo ir filosofo dešimtąsias mirties metines. Gausiai susirinko žmonių, televizija atlekia paskutinę minutę ir pašnabždom klausia: „Ar rašytojas vėluoja? Norėčiau pakalbinti.“ Keblus reikalas. Kodėl? „Nė vienas į žemę dar negrįžo, bet kas žino, palaukite...“
*
Prieš pat pietus į kabinetą įsiveržia efektinga ponia. Pas sekretorę nusimeta lietpaltį, ją pačią kviečia kartu užeiti į mano kabinetą ir sėstis. Išsigąstame, gal ji kokia auditorė. Sėdim išblyškusios, o dama oriai įsitaiso gale stalo ir sako: „Susikaupkite, dabar aš skaitysiu savo eilėraščius. Iš anksto neįspėjau, nes sakytumėt neturinčios laiko! Noriu žinoti, ar jau galiu stoti į Rašytojų sąjungą.“ Po gero pusvalandžio mudvi su sekretore išsliūkiname į Maironio sodą. Valgyti nebesinori.
*
Tikrina valdininkė iš Darbo inspekcijos. Aptinka, kad darbininkas R. ėjęs nemokamų atostogų, o be rimtos priežasties jų išleisti negalima. Ji man sako: „Galiu skirti baudą nuo 500 iki 5000 litų“. Betgi darbininkas R. priežastį nurodęs: ankstyvo rudens vėtra nudraskė jo namo stogą, prieš šalčius reikėjo jį perdengti. Pasirodo, ši priežastis nėra rimta. Darbininkas R. sako valdininkei: „Rašysiu laišką Prezidentei, kad esu visiškai nusivylęs Lietuvos valstybe!“ Bauda man neskiriama.
*
Artėja amerikiečių Padėkos diena. Skambina iš siuntų firmos: ponas K. iš Čikagos jums siunčia kalakutą, rytoj pristatysim. Čia tai bent! Kokia intriga! Gal keptas, gal rūkytas? Iš Čikagos! Kitą dieną paaiškėja: iš Kauno „Maximos“.
*
Globėjas iš JAV siuntė kolektyvo naujametinio šampano purslams 100 dolerių, perlaidą gavome balandžio 4 dieną.
*
Užsuko nepažįstama ponia. Susijaudinusi graudžiu balsu sako: „Ar jūs žinote, kad Kauno poetai badauja, gyvena nuo skolų iki skolų?!“. Ir siūlo greičiau kurti fondą poetams išlaikyti.
*
Iškilus leidinys paprašo manęs interviu, kadangi visi ten labai užsiėmę, pasiūlo... pasikalbėti pačiai su savimi. Pasikalbėjau, skaitau – per aštriai, reikia švelninti...
*
Maironio sode kabinama moteriškų skarelių paroda. Kabina keturi darbuotojai vyrai: vairuotojas, darbininkas, inžinierius, ūkvedys jiems vadovauja – padavinėja skareles.
*
Užbėga aktyvi inteligentė, kadaise garsi gydytoja. Atneša dovanų 5 dydžio pėdkelnes už muziejuje surengtą įdomų rašytojo M. jubiliejinį vakarą. Matau, ji apsirengusi išvirkščiais juodais marškinėliais. Atsargiai bandau pasakyti, bet ji tik numoja ranka: apsivilko tyčia, kad reklamų ant pilvo nebūtų matyti...
*
Literatūros vakare poetas P. pristato naują eilėraščių knygą. Kartu su juo – vedėjas, mėgstantis pakalbėti, ir bardas, mėgstantis padainuoti. Jiedu pasižvilgčiodami ir pasilinksėdami maloniai praleidžia laiką. Poetas atsistoja pasilabinti renginio pradžioje ir pabaigoje – atsilabinti. Tiek jam lieka laiko.
*
Kaune svečiuojasi septyni latvių poetai. Po apžvalginės ekskursijos po Kauną, pastebime, kad dingo latvių poetė. Visi blaškosi, skambinėja, ji neatsiliepia, o jau temsta. Įtampa auga. Galop atsiliepia: ji atsidūrusi kažkokiose kapinėse, prie kapo ant suolelio rašiusi eilėraštį, o kad minčių neišbaidytų, išjungusi telefoną.
*
Į muziejų atvyksta garsus profesorius S. Įsiveržęs į kabinetą pratrūksta šaukti: „Ne jūs profesorė, aš – profesorius! Aš jus ministrui paskųsiu! Aš – profesorius!!!“
*
Šen ten eksponuoju savo parodą „Maironio sodas“: gėlelės, krūmai, medžiai. Po kiekvienos parodos kažkiek nuotraukų dingsta. Bažnyčioje dingo viena, po eksponavimo teismo rūmuose – dvi...
*
Iš kultūros ministerijos parvežiau 6 vienetus Prezidentės portretų, siūlau pasikabinti kabinetuose. Kolegos stovi nuknebinę nosis, neima, vienas sako: „Graži Prezidentė, bet mūsų prezidentas – Maironis“...
*
Nuvažiuoju į kultūros ministeriją prašyti bent 500 tūkst. litų Maironio buto restauracijai užbaigti. Valdininkė baisiausia susijaudinusi man aiškina, kad tam skyrė 23 milijonus, anam – 15 milijonų, dar kažkam – 10 milijonų. Visiems neužtenka, ji nusiminusi, vos neverkia, o aš ją guodžiu.
*
Skambina rašytojas N. Klausiu, kodėl vakar nebuvo Maironio gimtadienio minėjime. Atsako: „Buvau rašytojo L. vakare, Maironis juk rankos nepaspaus ir nepadėkos, vynu nepavaišins...“
*
Kultūros ministerija atsiunčia griežtą raštą: per pusvalandį atsakyti, kaip panaudotos praėjusių metų investicinės lėšos. Atsakome per minutę, nes lėšų ministerija buvo skyrusi nulį...
*
Užėjusi jauno poeto mama, kurios sūnus ruošiasi leisti pirmąją knygą, prašo rekomendacijos, sako, parašykite, kad įžvelgiate klasiko ateitį...
*
Projektas su senelių globos namais. Skaitau paskaitą ramioje aplinkoje: kas negirdi, kas miega, o kas nesupranta... Bet vis tiek smagu.
*
Susirinko garbi komisija spręsti dėl Maironio sodo medžių: katrą kirsti – ąžuolą ar liepą? Susikirto tarpusavyje ir išsiskirstė nieko nenusprendę...
*
Grįžtu po atostogų, pavaduotojas nerimsta atsiskaityti. Išklausau: altanoje apsigyveno didžiosios širšės, rūmų sienas užpuolė vorai, antis iš uosio drevės jau išsivedė ančiukus į Nemuną...
*
Auditoriai J. Grušo šiltnamį įtraukė į pagrindinių pastatų sąrašą, nors jau buvome pradėję griauti. Tai ką – dabar auginsim agurkus?
*
Muziejaus salių prižiūrėtoja įsidarbino itin elegantiška ponia. Reikalauja išskirtinių sąlygų – atskiros spintelės savo skrybėlaitei.
*
Atleidinėju kiemsargį po bandomojo laikotarpio. Jis sako paduosiąs į teismą! Mane? „Ne, ūkvedį, jis taip ir nenupirko man šluotos!” Tai kurį dabar atleisti?
*
Auditorė visus privaro iki ašarų. Reikalavimai kaip reta kvaili. O ji vis maloniai kartoja: „Aš niekuo dėta, auditorių darbą reguliuoja ekspertai iš Londono.“
*
Po moksleivių kūrybos konkurso priėjusi mergina sako: „Man aštuoniolika, bet aš galiu rašyti kaip trisdešimties!“
*
Į kabinetą įžengia nepažįstamas vyriškis, ant stalo paskleidžia daugybę popierių, sako: „Ruošiuosi dainos apie Kauną konkursui, tai dabar paklausykite“...
