„Meilė pagal sutartį“ – puikus vasaros skaitinys tiek nepagydomiems romantikams, tiek ir cinikams. Ši knyga primena, kad meilė ne visuomet slypi kitame žmoguje. Kartais, kad rastume meilę, turime iš naujo atrasti save.
Kino ir televizijos agentūra susiduria su finansinėmis problemomis ir asistentei Evei gresia prarasti darbą. Vienintelis būdas jį išsaugoti – įtikinti svarbiausią ir arogantiškiausią agentūros klientą pabaigti kuriamą romantinės komedijos scenarijų.
Tik yra vienas bet: jis visiškai išsisėmęs ir paims rašiklį į rankas tik tuo atveju, jei Evė įrodys, kad tikrame gyvenime būna visai kaip filmuose.
Agentūros ateitis kybo ant plauko, tad ciniška Evė išsiruošia į misiją – parodyti, kad ir tikrame gyvenime Haris gali sutikti Salę ar Hughas Grantas – Julią Roberts.
– Romanas „Meilė pagal sutartį“ – tarsi visos geriausios romantinės komedijos vienoje vietoje. Kiekvienas puslapis verčia šypsotis, nuolat pagauni save galvojant: „kaip norėčiau pamatyti tokį filmą“. Kaip rašėte šią knygą?
– Visą laiką labai mėgau žiūrėti romantines komedijas ir skaityti tokio tipo romanus. Tikriausiai todėl, kad jie taip skiriasi nuo knygų, kurias redaguoju – paprastai dirbu su fantastikos žanro knygomis.
Apsisprendusi rašyti romaną, iš naujo peržiūrėjau daug romantinių komedijų, tokių kaip mano mėgstamiausias filmas „Kai Haris sutiko Salę“. Tik šįkart stebėjau ne vien pirmą planą, įdėmiai gilinausi į kiekvieną veikėją. Be to, skaičiau daug romanų.
Žiūrint daug romantinių komedijų pradedi matyti tam tikrą dėsningumą. Visi esame pakankamai nuovokūs, kad pastebėtume pasikartojančius romantinių komedijų motyvus ir kitas jų banalybes, bet jei komedija gerai surežisuota, ji vis tiek nepalieka abejingų – žiūrovai mėgaujasi filmu, nors ir nujaučia, kuo jis baigsis.
Norėjau tai pabrėžti knygoje. Galite ją skaityti kaip meilės laišką romantinėms komedijoms.
– Per atrodytų paprastas, šmaikščias istorijas jūs atskleidžiate ir labai svarbius santykių niuansus. Kas jums buvo svarbiausia kuriant pagrindinę knygos veikėją?
– Nors Evei jau beveik 30, norėjau parašyti istoriją apie jos emocinį brendimą. Evė išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Jos istorija labai artima man, todėl tikiuosi, kad skaitytojai lengvai su ja susitapatins.
Turbūt visiems pažįstamas jausmas, kai gyvenime pasieki tam tikrą tašką ir sustoji, pažvelgi į karjerą. Matai, kaip toli nuėjai, ir pradedi klausti savęs, ar tikrai pasirinkai tinkamą kelią.
Rašydama norėjau pavaizduoti ne tik Evės romantinį gyvenimą, bet ir jos asmeninį augimą. Knygos pabaigoje ji atranda savo balsą, suvokia savo vertę ir nebebijo grįžti prie to, kas jai tikrai teikia džiaugsmo.
– Knygoje gražiai skleidžiasi kito personažo Beno ir jo dukros Anetės santykiai. Anetė – kurčia, bet be galo žvali ir energinga mergytė. Ar sunku buvo rašyti iš vaiko perspektyvos?
– Kurti Anetės portretą buvo labai smagu. Iš visų veikėjų apie ją rašyti man buvo lengviausia. Keista, nes pati neturiu vaikų. Tačiau labai aiškiai suvokiau Anetės vaidmenį šioje istorijoje.
Benas – susikaustęs, drovokas vienišius, o jo dukra – visiška tėvo priešingybė. Ji tampa ryšininke Beno ir Evės santykiuose.
Tiesą sakant, aš pati gimiau apykurtė, bet, laimei, mano klausos sutrikimai buvo lengvai išgydyti. Vis dėlto niekas nežinojo mano diagnozės, iki kol man sukako šešeri ar septyneri. Taigi pirmuosius gyvenimo metus praleidau smarkiai neprigirdėdama.
Ši patirtis padėjo lengviau įsivaizduoti, kaip Anetė bendrauja su tėčiu, kaip jie puoselėja tarpusavio ryšį. Iš dalies susitapatinau su mergyte, nors ji daug judresnė už mane ir subrendusi ne pagal savo amžių.
Anetė pažįsta savo tėvą geriau, nei jis pats pažįsta save. Ji tarsi maža kibirkštėlė tarp Evės ir Beno, įsivelianti į jų santykius ir nuolat juos stiprinanti.
– Evė pati nerašo scenarijų, bet juos redaguodama įsitraukia į kūrybinį procesą, kuris ją taip žavi. Turbūt tik dėl šios priežasties ji ir nemeta darbo, kuriame kiekvieną mielą dieną turi kęsti viršininką.
– Taip, kai pagrindinė knygos veikėja septynerius gyvenimo metus praleidžia tame pačiame nedėkingame darbe, kurį dar labiau apkartina jos viršininkas, privalai suteikti skaitytojams priežastį, kodėl ji vis dar čia.
Tačiau, manau, kad vienu ar kitu gyvenimo etapu visi esame dirbę tokiam Evės viršininką primenančiam bosui.
Evės viršininkas atspindi tam tikrą žmonių tipažą: valdingų, pernelyg gerai apie save galvojančių vyrų, kurie iš tikrųjų yra pilni baimės ir nepasitikėjimo savimi.
Man atrodo, Evės vadovas yra vienas tų vyrų, kuriems pajutusios simpatiją moterys ieško pateisinimų, priežasčių, kodėl jie elgiasi taip, kaip elgiasi. Bet iš tiesų, jis paprasčiausiai savo ego apakintas vyriškis.
– Dirbate redaktore. Kaip jūsų patirtis leidyboje pasitarnavo rašant knygą?
– Redaktorės darbas man davė puikius pagrindus, kurių neturėjau anksčiau, kai buvau jaunesnė ir rašinėdavau savo malonumui.
– Redaktorės darbas man davė puikius pagrindus, kurių neturėjau anksčiau, kai buvau jaunesnė ir rašinėdavau savo malonumui.
Ėmiau geriau suvokti knygų struktūrą, sužinojau, kaip tinkamai vystyti istoriją, kaip kurti veikėjų portretus, supratau, ko laukia ir tikisi skaitytojai.
Dirbdama redaktore niekad nemaniau, kad man taip patiks formuoti istoriją. Man buvo taip įdomu svarstyti, kokia linkme vienas ar kitas veikėjo poelgis pasuks visą siužetą, atrasti įvykių priežastis ir pasekmes. Anksčiau padėdavau savo redaguojamiems rašytojams spręsti šiuos klausimus, o dabar jų ėmiausi pati!
– Ar Evės darbas kino ir televizijos agentūroje panašus į jūsų darbą leidykloje? Galbūt rėmėtės savo patirtimi? O gal rašymas kaip nors pakeitė jūsų požiūrį į redaktorės darbą?
– Manau, kad asistento darbas yra kažkuo universalus, tikėjausi, kad skaitytojai galės susitapatinti su Eve.
Kartais rėmiausi savo ar aplinkinių pasakotomis siaubo istorijomis apie darbinę aplinką. Nors tikriausiai reikėtų pabrėžti, kad kilimo scena vadovo kabinete beveik visiškai išgalvota. Beveik visiškai.
Kalbant apie dabartinę savo darbo vietą, mėgaujuosi redaktorės darbu ir perdaviau šią aistrą Evei. Kurdama Evės portretą supratau, kaip mėgstu savo veiklą, ir kaip puikiai tai atsispindi mano kūryboje.
– Ar rašydama susidarote planą, ar žiūrite, kur istorija jus nuves?
– Pradėdama rašyti jau žinojau, kaip prasidės ir baigsis knyga, buvau maždaug numačiusi visas Evės romantines pažintis.
Preliminarus planas labai padeda vystyti istoriją. Turėjau maždaug 3000 žodžių planą, bet rašydama pastebėjau, kad pirmieji 100 puslapių pasirašė žymiai lengviau nei visa likusi knyga. Priėjau tam tikrą tašką, kai, rodėsi, imu krypti iš kelio.
Parašiusi įžanginę dalį, pristačiusi visus veikėjus, turėjau parodyti, kaip rutuliojasi jų jausmai, kokias pasekmes turi jų priimti sprendimai.
Tąkart nusprendžiau nuo knygos vidurio iki pabaigos susiplanuoti veiksmą papunkčiui, įskaitant ir veikėjų dialogus. Pasirašiau 25 000–30 000 žodžių planą, suskirstytą punktais ir tuomet puoliau jį pildyti.
Jei tik galėtume kiekvieną knygą rašyti tokiu būdu... Rašymas tikrai taptų žymiai lengvesnis. Kai pradėjau įgyvendinti planą, rašyti tapo daug lengviau nei pradžioje, kai spoksojau į tuščią lapą.
Kaip redaktorė nuolat kartoju rašytojams: „Aiškiai žinokite, prie ko veda jūsų istorija“.
– Kas jus įkvėpė tapti rašytoja?
– Nuo pat mažens svajojau būti rašytoja ir daug rašydavau. Vėliau baigiau kūrybinio rašymo magistro studijas, bet jos taip sugniuždė pasitikėjimą savimi, kad visai nustojau kurti ir metų metus neberašiau.
Prie rašymo grįžau pradėjusi dirbti redaktore „Orion Books“ leidykloje. Čia dažnai rengiame kūrybines dirbtuves, kurių metu man ir gimė viena idėja. Pasidalinau ja su kolege ir ši paklausė: „Kodėl tau neparašius knygos?“
Tokio padrąsinimo man kaip tik ir tereikėjo. Taigi padrąsinimas ir tinkamas žanras – viskas, ko reikėjo, kad tapčiau rašytoja.
Pagal whattoreadnextblog.com ir www.paperbackparis.com parengė Augustė Burbaitė
