J. Baltušis nustebo, kodėl SSRS ir JAV rašytojų susitikime nebuvo įpilta nė lašo alkoholio

Jis itin aukštai vertino amerikiečių valkatą ir padugnę Keruaką kaip genialų rašytoją, siūlė statyti jį šalia mūsiškio Čingizo Aitmatovo. Prišnekėjo nemažai absurdų visokių ir nusišnekėjo tiek, kad sutrikiman įvarė pačius amerikiečius rašytojus, kurie pradėjo jam replikuoti“, – dienoraštyje rašė Juozas Blatušis. 

J.Baltušio (1909–1991) literatūriniai veikalai turėjo ir turi vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. 

Praėjus 25 metams nuo J.Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos kone iki pat savo mirties rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. 

2019 m. pasirodę pirmieji du šių dienoraščių tomai sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygos. 

Gegužės 13 d. prekyboje turėtų pasirodyti trečiasis, paskutinis dienoraščių tomas. Šioje dalyje skaitytojai ras ir išsamią visus tris tomus apimančią asmenvardžių rodyklę. 

Trečioji, paskutinė dienoraščių dalis, apima 1984–1990 m. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai. 

Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo laikysenos šių pervartų fone aplinkybės. 

Siūlome J.Baltušio knygos „Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984–1990“ ištrauką.

***

Vakar vakare Vilniuje, Meno darbuotojų rūmuose prasidėjo TSRS ir JAV rašytojų susitikimas. Buvau kviestas ir aš, deja, neturėjau laiko. Šiandien 10 val. ryto prasidėjo tikrasis posėdis. Tai ne pirmas, o jau kelintas toks susitikimas. Jie vyksta nuo 1977 metų, kiekvieną kartą kitoje vietoje JAV ir TSRS.

Buvo Niujorke, Vašingtone, kitur, buvo Maskvoje, Batumyje, Kijeve, dabar nutarta įvykdyti Vilniuje. JAV rašytojų delegacijoje mačiau Arturą Milerį, Aleną Ginsbergą, U. Gėdį, U. Gesą, S. Dreiką, L. Očinsklosą, Harisoną Solsberį, Č. Fulerį, dr-ą H. Jangą. Tarybų Sąjungos rašytojų delegacijoje buvo Čingizas Aitmatovas, G. Baklanovas, Ivanas Dračas, J. Zasurskis, D. Kugultinovas, A. Laurinčiukas, A. Maldonis, E. Mieželaitis, M. Sluckis, M. Segatelianas. Mes, likusieji lietuviai rašytojėliai, sėdėjome pasieniais, mums buvo leista klausytis šitos sąjunginės priemonės dalyvių minčių ir mokytis kalbėti su užsieniečiais. 

Simpoziumo metu aštresnių kalbų neišgirdau. Poveikį darė kaip tik šiomis dienomis įvykęs aukščiausio lygio susitikimas M. Gorbačiovo su R. Reiganu. Dalyviai dar nežinojo, kaip šitai vertinti. Gal ir kita kokia priežastis vertė visus būti džentelmenais. Pirmininkavo du žmonės: „Inostranaja literatura“ redaktorius H. T. Fedorenko ir amerikietis (pavardę užmiršau). Ramybė buvo, bet ir naudos mažai tebuvo. Stebėjau tuos amerikonus rašytojus ir stebėjausi: visi labai paprasti, net prasti, demokratiški lyg ir nuoširdžiai. 

Gana keistą įspūdį darė Arturas Mileris – ilgas, griozdiškas, žilas, liesas žydas. Nelabai tikėjau, kad tai ir yra toji garsenybė, „Komivojažerio mirties“, „Raganų medžioklės“, kitų reikšmingų veikalų autorius, be kita ko, garsiosios kino žvaigždės Merilin Monro vyras, jau buvęs, nes Merilina jau mirusi, nežinia kokia mirtim. Dar keistesnis atrodė Alenas Ginsbergas: posenis, žila žydas, su barzdele ir nudribusiu pilvu. Apskritai, didžioji JAV rašytojų delegatų dalis – žydai. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Pertraukos metu nuskubėjau pas A. Česnavičių: prašiau padėti man išspręsti mano rinkėjų Černiavskių buto reikalą. Pažadėjo.  Taip baigėsi diena. Baigėsi.

Rašytojų simpoziumas tęsė darbą. Pasisakė veik visi delegatai, įskaitant mūsiškius: A. Maldonį, E. Mieželaitį, M. Sluckį. Tiek tarybinių rašytojų, tiek ir amerikinių kalbose negirdėjau nė vienos, be kurios nebeįmanoma būtų gyventi. Tačiau buvo ir „kai ko“. Arturas Mileris užvedė šneką apie pilietines teises Tarybų Sąjungoje, tiksliau – šitų teisių nebuvimą, apie rašytojų, ypač dramaturgų, įkalinimą, uždarinėjimą psicholigoninėse. 

Alenas Ginsbergas kategoriškai paklausė, kodėl Tarybų Sąjungoje neleidžiama rašytojams rašyti apie seksą ir pederastiją, ir tvirtino, kad toks draudimas tikrai įrodo, kad mūsuose nėra laisvės. Jis itin aukštai vertino amerikiečių valkatą ir padugnę Keruaką kaip genialų rašytoją, siūlė statyti jį šalia mūsiškio Čingizo Aitmatovo.

Prišnekėjo nemažai absurdų visokių ir nusišnekėjo tiek, kad sutrikiman įvarė pačius amerikiečius rašytojus, kurie pradėjo jam replikuoti. Pertraukos metu pasakojo man vienas jų, Jangas, kad Alenas Ginsbergas „toks jau žmogus“, Paryžiuje suruošęs savo poezijos vakarą, iš pradžių skaitęs eilėraščius kaip dera, paskui pradėjęs nusirenginėti ir paskutinius savo kūrinius skaitė „Adomo kostiumu“. Taigi. Tiek jam, tiek ir Mileriui buvo pasakyta kritinių pastabų. 

Mileris iš karto pritilo, o Ginsbergas ėmė žodį dar kelis kartus, įrodinėjo, kad seksas yra kilęs iš Mykolo Angelo pavyzdžio, kaip siekiama pademonstruoti žmogaus kūno grožį... Na, čia jau niekas nebereplikavo. Netikėtai A. Maldonis pašnibždėjo man, kad yra pageidavimas išgirsti mano pasisakymą. Kiek pasimečiau, nes iki pasisakymo buvo man likę 4 minutės, o paskui... tariau tą žodį. Pasakiau, jog vienu svarbiausių literatūros uždavinių laikau pasaulio suartinimą, pažindinant šalis literatūros pagalba vieną su kita. 

Pasakiau, kad tuo tikslu rašiau ir knygą „Tėvų ir brolių takais“, visus kitus kelionių įspūdžius. Sakiau, jog mačiau JAV milijonus valingų, stiprių, sveikai protaujančių žmonių, pasiekusių aukščiausią, pirmiausia, techninį aukščiausią išsilavinimą, kad su tokiais žmonėmis mes visuomet surasime bendrą kalbą ir bendrus interesus. Jaudinausi smarkiai, nes viskas ėjo ekspromtu. O baigęs girdžiu: ploja man visi. Tai vienintelis, beje, ir buvau iš visų kalbėtojų, kuriam plojama. Kaip šitai suprasti? Iš Roko gavome laišką. Pirmąjį iš armijos. Tuoj pat ir atsakiau jam vakare.

Politinio švietimo namuose susitikau su propagandistais, sukviestais iš visos, kaip man sakė, respublikos į... pralavinimo kursus. Kalbėjau apie mūsų darbą taikos gynimo bare, apie susitikimą su Amerikos rašytojais. Pastaroji tema buvo išklausyta itin gyvai. Vakare – priėmimas „Draugystės“ viešbutyje, skirtas susitikimui su JAV rašytojais. Išsikalbėjau plačiau su Laurensu ir Mileriu. Nieko įdomaus. Iš pokalbio su kitais sužinojau, kad lankėsi jie Panevėžio rajono Ėriškių kolūkyje, buvo apstulbinti jo laimėjimų, matę net bizonus, taigi mūsiškius zubrus besiganančius. 

Beje, simpoziumo dienomis JAV rašytojai pažindinosi su Vilniaus miestu, ypač žavėjosi restauravimo darbais, atliktais senamiestyje, atvirai kalbėjo, kad jiems buvo teigiama Amerikoje visiškai priešingi dalykai. Jie lankėsi Jaunimo teatre, žiūrėjo Č. Aitmatavo „Ilga kaip šimtmetis diena“ ir „Pirosmani, Pirosmani“. Daug kalbėjo apie šį teatrą, smarkiai gyrė, žadėjo rašyti apie jį Amerikos spaudoje, paorganizuoti jo gastroles JAV: toks teatras, jų manymu, visiškai vertas pasirodyti Amerikoje. Nelabai tikėjau jų „paorganizavimu“, bet klausytis buvo smagu. Priėmimo metu nebuvo įpilta nė vieno lašo alkoholinių gėrimų. Perlenkimas, kaip ir visur kitur mūsų gyvenime.

Buvau Vilniaus 27-oje vidurinėje mokykloje, kurioje savo metu mokėsi mano anūkas Rokas. Susitikau su mokytojais ir moksleiviais. Buvo labai gyva, įdomu, tapau užbertas klausimais. O kada pradėsi rašyti, draugas Baltuši?

Nieko nerašiau. Kaip visuomet. Taigi. Vakare – vėl priėmimas „Draugystės“ viešbutyje. Šį kartą suruošė Lietuvos rašytojų sąjunga. Davė ir alaus, o po jo... sauso vyno. Taigi ir šitaip. Po priėmimo išlydėjome svečius namo. Nelinksma kažkodėl...

Jau seniau išėjo mano „Parduotos vasaros“, I ir II tomai vienoje knygoje. Tiražas – 30 000 egz. plius 7 000 egz. „Mokinio bibliotekai“. Gavau stamboką honorarą, kokio nesitikėjau. Išleido „Šviesos“ leidykla Kaune. Kai apsilankiau, žadėjo tuoj pat išleisti „Sakmę apie Juzą“. Irgi mokykloms. Paklausa esanti gana rimta. Taigi. 16 valandą turėjau dalyvauti Prozininkų sekcijoje, bet 15 valandą tapau iškviestas į Deputato dieną; tai nuėjau čia. Tapau pasodintas į prezidiumą, ir dar į pirmą eilę. Dabar įėjo į madą sodinti mane vis į pirmąją eilę. Ką? Vėl skambino nervų ligonis Ruzgas. Išbariau.

Išėjo mano knygelė „Pasakymai ir atsakymai“. Daug pakavimo, siuntimo šitos knygelės, apdalinimo draugams. Nė neįtariau, kad šitiek pareikalaus laiko ir energijos. Taigi. Pervedė, beje, ir honorarą man už šitą knygą. Irgi gana stambų. Virš 5 000 rublių. Tai gerai, bus ramiau gyventi. Podraug stebina tas nežmoniškas mokesčių atskaitymas iš honoraro. Sakė buhalterijoje, kad tiktai 13%, o iš tikrųjų? 

Vietoje pusšešto tūkstančio, negavau nė pilnų penkių. Taigi. Po pietų nuvykau pas Dalią. Stebuklas tikras, kad iki šiol negaliu nei užmiršti jos, nei nemylėti. Įsitikinau, kad ir ji. Ir ne tik iš jos prisipažinimo žodžių, bet iš visos jos laikysenos. Taigi ir nežinau, džiaugtis dabar tuo, ar paliūdėti? Šiaip ar taip, senatvė beatėjusi, septyniasdešimt septintus varau. Taigi. Viena man aišku: šviesu ir gera ant dūšios. O ko daugiau. „Tave mylėti galima tik iš tolo“, – rašė savo metu Kazys Boruta. Atrodo, mane būtų turėjęs galvoje. Taigi.

Šiandien turėjau vykti į Kauną drauge su geru šviesiu žmogum Kazimieru Ambrasu. Parašė jis knygą apie mano malonybę „Skaitau Baltušį...“ Visą knygą! Kaip apie tikrai kokį šašą! Taigi. Dabar ketinome nuvykti abu į Karolio Požėlos vardo spaustuvę, „paskatinti“ tenykščius, kad greičiau spausdintų, išleistų į pasaulį. Šituo užinteresuotas ir aš pats, juoba nujaučiu kažkokius „debesėlius“ mano atžvilgiu „aukštybėse“, tai reikia paskubėti. 

Gyvename permainingus laikus. Taigi. Tuo paėmimu būtumėm aplankę ir rašytoją Juozą Grušą. Deja, nesuradau laiko, atsiprašiau Kazimierą. Daug valandų dirbau Taikos gynimo komitete, nors nė pats nesuprantu, ar galima vadinti darbu mūsų ten trainiojimąsi.

Vakar ir šiandien išsiuntinėjau „Pasakymus ir atsakymus“. Visų pirma, žinoma, Nenėnienei, Urbanavičienei, Pečeliūnienei. Pirmosios dvi jau ir atsakė, dėkojo, Pečeliūnienė – tyli. Ko gi ji tyli? Skaičiau A. Vienuolio feljetonus, skirtus dėti į jo „Raštus“. Yra labai vykusių, bet yra ir silpnesnių,

Antanas Vienuolis, manding, nepakilo iki tikrųjų mūsų literatūros milžinų, neatsikratė kažkokio sunkiai apčiuopiamo, bet daugeliu atvejų jaučiamo provinciališkumo, gana primityvios mąstysenos. Iš visko matyti: neturėjo jis susidaręs savo tvirto požiūrio į gyvenimą, tvirtų pozicijų. Kūryboje vadovavosi kažkokia miglota morale, pusiau katalikiška, pusiau socialistine, tad ir nepajėgė tarti aiškaus ir tvirto savo žodžio dėl reiškinių bei faktų gyvenime. Buvo švelnaus būdo, aukštos moralės, greit susižavintis moterimis, bet visuomet tik svajonėse, tik „iš tolo“. 

Gražu visa tai, bet, kaip man atrodo, rašytojui per maža. Šiaip ar taip, reikia branginti šitą žmogų. Net silpniausi jo kūriniai nūdienės mūsų „naujosios“ literatūros fone atrodo beveik šedevrai. Ne be reikalo jaunesnieji rašytojai taip atkakliai niekina jį. Spėju, kad pirmiausia – iš pavydo. Vienuolis jau savo buvimu „kliudo“ jiems „pasireikšti“. Taigi.