Juozas Baltušis: „Niekas mūsų šalyje nėra apsaugotas nuo valstybės saugumo organų įsikišimo“

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas.

2019 m. pasirodę pirmieji du šių dienoraščių tomai sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygos. Anonsuojama, kad nuo gegužės 13 d. prekyboje pasirodys jau trečiasis, paskutinis dienoraščių tomas. Šioje dalyje skaitytojai ras ir išsamią visus tris tomus apimančią asmenvardžių rodyklę.

Trečioji, paskutinė dienoraščių dalis apima 1984–1990 m. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai.

Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo laikysenos šių pervartų fone aplinkybės. Kviečiame skaityti Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984–1990“ knygos ištrauką (1/2).

* * *

Nerandu vietos nuo minties apie pusbrolio Viktoro ligą. Ir ima apmaudas, kad iki šiol nesurandama jokių vaistų nuo vėžio, kad milijonai žmonių kiekvienais metais miršta pasaulyje nuo tos ligos...

Galva skyla nuo skausmų. Staiga pašoko temperatūra. Negi gripas? Šią žiemą jis ypatingai įsisiautėjo, eina jau „antroji“ jo banga, kas kartą persirgo – gula vėl. Daug mirties atvejų, net be komplikacijų iškilimo. Šis gripas ypatingas tuo, kad iš karto pašokdina temperatūrą virš 40 laipsnių, ir jeigu skubiai jos nenumuši – žmogus sudega. Na, gal dar išsisuksiu. Juk valgau česnaką kasdien. Turi padėti!

Svirduliuodamas nuėjau į Meno darbuotojų rūmus. Baltojoje salėje įvyko Kultūrinių ir draugystės ryšių su užsienio šalimis draugijos iškilmingas posėdis, skirtas Draugijos įsteigimo 25-rių metų sukakčiai. Sėdėjau prezidiume. Dažnai aš dabar prezidiume. Matyt, kai kas nujaučia mano artėjančią letalinę baigtį ar ką...

Po minėjimo – kokteilis „Draugystės“ viešbutyje. Sugrįžau ne tik blaivus, bet ir be nuotaikos.

Nuo penktadienio grūmiausi su negalavimu, temperatūra. Šiaip taip apsidaužiau, tiktai nuotaika liko niūri.

Skambinau į Klaipėdą, teiravausi apie Viktoro sveikatą, atsakė man, kad nieko gero, silpsta Viktoras su kiekviena diena, jei „patrauks“ dar tris savaites, tai bus labai gerai. Nepataisė man nuotaikos šitas skambutis. O, ne!

Kartu su R. Baltrušaičiu buvome pas LKP CK sekretorių Lionginą Šepetį, išdėstėme Taikos fondo reikalus, prašėme padėti partinių organizacijų vietose patelkimu į šį darbą. Buvome teisingai suprasti. Sutarėm, kad kontrolinė cifra respublikai turi būti nustatyta 70 kapeikų kiekvienam gyventojui per metus. Jeigu šito pasieksime, reikalai pasitaisys, iškopsime iš atsilikimo nuo kitų respublikų.

Nieko nerašau. Nuotaika pati niūriausia.

Vėl į LKP CK. Pasirodo, ruošiamasi plačiai atžymėti poeto Liudo Giros gimimo sukaktį, berods, šimto metų, tai kažkodėl įtraukė ir mane į jubiliejinę komisiją. Negaliu suprasti, kuriem galam man šito reikia. Niekad nelaikiau Liudo Giros aukščiausios klasės poetu, ir dar buvo jis buržuazinės Lietuvos žvalgybos įkūrėjas, pirmas jos direktorius, nuožmus komunistų tardytojas... Velniam jis man? Velniam?!

Tai ir šito neužteko šiai dienai: atėjo kvietimas dalyvauti iškilmingame Tarybinės Armijos dienos minėjime (pati diena rytoj), o kvietime įrašas: „Prezidiumas“. Be šito įrašo galima būtų neiti, o dabar privalai. Išmoko kvietinėti mus šitaip!

Maloniai pakalbėjau telefonu su poete Violeta Palčinskaite. Jau kuris laikas mes šitaip. Šauni moteris, beje, dar netekėjusi, nors metų beturinti 42. Savo metu buvo ištekėjusi už tokio vidutinėlio pianisto, deja, šeima iširo. Vėliau turėjo „draugą“, irgi deja. Dabar nusivylusi vyrais smarkiai, bet sprendžia apie juos be rūstybės, objektyviai. Labai gero būdo, padeda daugeliui bėdoje, visų pirma Mildai Sajienei. Pastarąja esu gerokai nusivylęs. Labai jau raudoti mėgsta, dejuoti visokiom bėdom, lyg tai niekas kitas jokių bėdų neturėtų. Taigi.

10 val. ryto įrašiau pasisakymą apie Juozą Paukštelį. Bus perduota per radiją rašytojo gimimo 85 metų sukakties proga. Pagalvojau apie jį gerokai: neseniai dar mirė, o tarytum visai iškrito iš literatūros gyvenimo. Eina dar jo knygos, vaidinami jo kūrinių ekranizavimai per televiziją, bet viskas kažkaip prikurtintai. Gal čia kaltas rašytojo būdas? Gyveno jis laikydamasis nuošalumo, aiškiai dvasia nepritapęs prie dabartinės visuomenės, nūdienio mūsų gyvenimo būdo. Labai gali būti. Tačiau yra, matyt, ir kitų priežasčių: yra žmonių, kurie su džiaugsmu nustumia į šoną bet ką, kad tiktai patys save galėtų paryškinti.

Vėl į LKP CK. Sukviesta čia buvo daugelis respublikinių ministerijų bei organizacijų vadovų. Pokalbio tema – Taikos fondo padidinimo reikalai. Drg. L. Šepetys davė žodį man ir pasakė: „Ką pasakys Baltušis, skaitykite, kad tai yra direktyviniai nurodymai.“ Niekad šitaip dar man neteko, tai gerokai pasimečiau. Padėjo pats L. Šepetys. Iš visko matyti, kad reikalai pajudės smarkiai.

Stebėjau per televiziją rašytojo Michailo Šolochovo laidotuves. Keistas įspūdis. Kažkoks prikurtinimas visų tų iškilmių. Bene bus čionai kaltas faktas, kad M. Šolochovas, faktiškai, miręs jau prieš kokius 30 metų. Nieko nerašė, niekur nesirodė, jokios įtakos niekur neturėjo, vien jo pavardė, lyg patyčioms, įrašyta buvo į „Literaturnaja gazeta“ bei kai kurių kitų periodinių leidinių redakcijų kolegijas, nors niekas seniai nebeatsiminė, kada jis dalyvavo šitų kolegijų bent viename posėdyje arba perskaitė bent vieną šitiems leidiniams skiriamą medžiagą. Kaip vis dėlto dažnai garsūs žmonės paverčiami marionetėmis, tiesiog iškabų „susolidinimo“ tikslu. Juokinga šitai. Ir graudu.

Labai slegiantį įspūdį padarė pačios laidotuvės ta prasme, kad suvažiavo daug „aukštų“ literatūros ir ne literatūros pareigūnų, visi brangiais kailiais ir dar brangesnėmis kepurėmis pasimaustę, rėžė iš peties ne mažesnio aukščio kalbas apie rašytojo iškovojimus ir laimėjimus liaudies laimei ir gerovei, o už kapinių tvoros – stovi minios paprastų kaimo žmonelių, kolūkiečių, tiek nuskurdusių, sunykusių, apniūkusiais veidais, kad vargu ar geriau atrodė už tuos, kurie buvo jų padėtyje Rusijos caro imperijos laikais. Tikrai kad ne. Žmonės gyveno nepalyginamai stipriau ir šviesiau nei dabar, po visų tų „laimėjimų“!..

Ilgai negalėjau užmigti nakčia nuo šitų vaizdų.

Monika su draugėmis vakar vakare iškako į Paalksnę, tai laiko man daugiau, nervų įtampa mažesnė.

Bandžiau sužiūrėti savo „rašytojinius“ archyvus. Ir buvau pagautas siaubo. Kaip spėti sutvarkyti viską, kad nepalikčiau, staigesnės mirties atveju, palaidą balą, kurioje ir meška galvą nusisuktų?! Tūkstančiai laiškų nerūšiuotų, nesužiūrėtų, gausybė rankraščių, mano ir kitų autorių, dažnai nebežinia ir kokių, užrašų bloknotai, visokie negimusių ir niekad nebeužgimsiančių kūrinių apmatai, planai, tiesiog pasižymėtos gairės... O svarbiausia: kaip sutvarkyti?

Bene didėlesnį rūpestį kelia klausimas, ką daryti su dienoraščiu, kurį rašau nuo 1969 metų. Kiekvienais metais susidarydavo ne mažiau 200 mašinraščio puslapių, taigi viso kiek bus? Rašau per kalkę, darydamas kopiją, ant kiekvieno puslapio, tiek originalo, tiek kopijos, dedu savo ranka inicialus, kad tikrai aš, o ne kas kitas surašė. Taigi kas dabar?

Daug, jeigu nepasakyti visas, viltis dėjau į Dalią. Net sutaręs buvau, kad po mano mirties ji perims visus tuos pundus, pasaugos juos. O dabar kas? Su Dalia viskas baigta. Nebetikiu nė vienu jos žodžiu. Savo šeimoje irgi neturiu nieko, kam galėčiau patikėti šį reikalą. Negaliu pasinaudoti ir Kosto Korsako patarimu – perduoti viską Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Tenai, girdi, bus saugoma, bus laikomasi mano testamente nurodyto termino atidaryti mano dienoraščius tiktai praėjus dvidešimt penkeriems metams po mano mirties.

Būtų viskas gerai, deja, kur paimti pasitikėjimo institutu, jo žmonėmis? Turint galvoje šiuolaikinį visuomenės perpuvimą, trypimą po kojomis bet kokių principų, bet kokios etikos. Neturiu to pasitikėjimo. Niekas šiandien mūsų šalyje nėra apsaugotas nuo valstybės saugumo organų įsikišimo, o juk tiems organams nieko nėra švento. Tai šit kaip, draugas Juozapai Baltuši.

Vis labiau linkstu prie minties, kad gal reikėtų prieš pat mirtį perduoti viską literatūros mokslininkui ir kritikui Vytautui Kubiliui. Šituo žmogum tikiu labiau negu bet kuo kitu. Visa bėda: kad valstybės saugumo organai menkai juo tiki, amžinai įtarinėja, įsiklauso į visokių petkevičių vytautų ir jam panašių insinuacijas, daro beatodairiškas išvadas.

Na, dar pagalvosime, juk nemirštu gi dar.

Kol kas aptvarkysiu bent medžiagą.

Atėjo fotografė Ona Pajedaitė. Prašo papozuoti „penkias minutes“, norinti paruošti ir įteikti „Minties“ leidyklai fotoaplanką apie mane. Tos „penkios minutės“ išaugo į tris valandas. Tokie jau yra jie, fotografai.

Vėlų vakarą sugrįžo iš Paalksnės Monika. Patenkinta. Atsigavusi. Pasiryžusi gyventi ir dirbti. Tai gerai, nes jau gerokai pavargstu nuo jos nesibaigiančių pažadų mirti šiandien, tuoj pat. Ačiū dievui, kad tokie pažadai nelabai punktualiai pildomi. Ką veikčiau likęs vienas našliu? Mano metų sulaukus?

Atvyko iš Vietnamo šitos šalies taikos judėjimo atstovai. Labai taktiški, labai šnekūs, labai malonūs keturi vyrai. Vienas jų – buvęs Vietnamo užsienio reikalų ministro pavaduotojas, kiti irgi pasižymėję visuomenės veikėjai. Pasakojo dalykus, apie kuriuos mes nelabai daug supratimo teturime. Net gėda buvo prieš juos. Pasiguodėme mintimi, kad ir jie apie mus žino ne daugiau, o dar mažiau. Pasirodo, vietnamiečiai 38 metus kovojo dėl Vietnamo laisvės ir nepriklausomybės. Iš pradžių su jų kolonizatoriais prancūzais, paskui su kiniečiais, vėliau su amerikiečiais. Nuostolių turėjo neišskaičiuojamų jokiais milijonais. Net keista, kad su šitokiais sunkumais išsikovoję laisvę, jie, tie patys vietnamiečiai, su tokiu aštrumu okupavo ir driokioja Kampučiją, naikina kampučijiečius, grobia jų turtą. Štai ir suprask žmogus!