Nieko keista, juk per pirmąjį savo, kaip rašytojos, karjeros dešimtmetį ji sukūrė apie trisdešimt jausmų romanų – istorinių, meilės ir erotinių (juos pasirašė Victorios Dahl vardu), tada ėmėsi kito žanro.
Ką tik lietuviškai pasirodžiusiame Victorios Helen Stone trileryje „Klaidingas žingsnis“ (išleido BALTO leidybos namai) – tobula laikytos šeimos užkulisiai.
Romano „Klaidingas žingsnis“ siužetas prasideda nuo stebuklo. Denverio gyventojai užgniaužę kvapą laukia, kuo pasibaigs dingusio berniuko drama. Ir štai – išsigandusį, bet sveiką Tanerį Holkombą kalnų tako pradžioje, už kelių mylių nuo turtingos jo šeimos namų, suranda sportiškas gražuolis Džonis Bredlis.
Berniuko gelbėtojas iš skolų smaugiamo sporto trenerio virsta garbinamu didvyriu, tik ar kamerų šviesa jo šeimai nebus per ryški?
Netikėta Džonio šlovė visiškai nedžiugina jo žmonos Veronikos – ši baiminasi, kad į dienos šviesą gali iškilti pačios paslaptys, ir įtaria, jog žavusis jos vyras kažką slepia. Paaiškėjus, kad Tanerio istorija nėra tokia jau nekalta, Veronika supranta negalinti niekuo pasitikėti...
„Tai jauna patraukli pora. Iš šalies – tobula šeima, tačiau už šio fasado slypi galybė paslapčių. Veronika turi kovoti, nes nori būti laiminga“, – viename interviu apie „Amazon“ bestseleriu tapusį romaną yra sakiusi autorė.
Lietuviškai dar galima perskaityti jos psichologinį trilerį „Aš, Džeinė“ (išleido BALTO leidybos namai), netrukus planuojama išleisti ir šio trilerio tęsinį „Sunkus vaikas“.
Kaip V.H.Stone, sėkminga jausmingų istorijų pasakotoja, – net trys jos romanai pateko tarp „USA Today“ bestselerių, – tapo psichologinių trilerių autore?
„Meilės ir siaubo istorijos yra priešybės dėl elementarios priežasties: tai – skirtingos tos pačios monetos pusės. Ir viena, ir kita atskleidžia esminius žmonijos variklius: išgyventi ir poruotis“, – tinklalapiui „CrimeReads“ skirtoje esė į šį klausimą pabandė atsakyti rašytoja.
Nuo vaikystės Victoria daug skaitė, kai kurios knygos gal ir nebuvo tinkamos pagal amžių, bet ji galėjo laisvai raustis po namų bibliotekos lentynas, – mama buvo aistringa skaitytoja, mėgo ir jausmų romanus, ir trilerius. Rašyti Victoria pradėjo dvidešimties, jau pirmi jos jausmų romanai sulaukė pasisekimo.
„Pradėjusi rašyti romantines istorijas, skaitydavau tik trilerius, kad atsipalaiduočiau“, – pažymėjo.
Ji nenorėjo į rankas imti kolegų romanų, nes versdama jų puslapius nebūtų galėjusi užsimiršti, o būtų ėmusi lyginti su savo sukurtomis istorijomis, į atmintį būtų įsirašęs jų rašymo stilius ar siužetai. Trileriai buvo visiškai kitas laukas, kur jautėsi laisvai kaip paprasta skaitytoja.
„Ne vienus laimingus metus praleidau rašydama apie meilę ir skaitydama apie baimę, niekada negalvojau ko nors keisti, – tvirtina Victoria. – Kūriau istorinius, erotinius, šiuolaikinius jausmų romanus. Išbandžiau įvairiausius meilės istorijos žanrus. Nekilo jokios minties keisti kryptį. Romantiškų istorijų skaitytojai yra nepasotinami, jie nori dar ir dar. Kai kartą leidėja manęs paklausė, ar nenorėčiau išbandyti kito žanro, iškart atsakiau „ne“. Ir taip – ne sykį.“
Tai truko keletą metų, kol vieną dieną Victoria suprato nebegalinti rašyti meilės istorijų. Ir, paklausiusi leidėjos patarimo, sėdo kurti visiškai kitokio pasakojimo – pirmasis jos trileris išleistas prieš ketverius metus.
„Sunkiau sukurti gerą siužetą trileriui nei romantiškai knygai, – interviu teigė dabar jau penkių trilerių autorė. – Jausmų romanai turi griežtas žanro taisykles, aišku, kad pagrindiniai veikėjai galų gale bus kartu, įveikę visus jiems tekusius sunkumus. Su trileriais viskas kitaip...“
Didžiausias skirtumas tarp trilerio ir jausmų romano – herojų elgesio ribos. Romantinės istorijos personažai gali daryti klaidų – turi jų daryti, nes meilės istorijai reikia didžiulių kliūčių, norint užkurti didžiulę jausmų ugnį.
„Bet klaidos turi būti tokios, už kurias galima atleisti ir kurias galima pamiršti. Kai pradėjau rašyti trilerį, mano herojai galėjo daryti ką tik sumanę....“ – sakė Victoria. Nes trileriai nėra istorijos apie artimos sielos paieškas, tai istorijos apie išgyvenimą.
Rašytojai patinka tyrinėti tamsiausius žmogaus prigimties užkaborius: „Romano „Aš, Džeinė“ herojė yra sociopatė, jai ne tik nereikia atjautos, ji nejaučia jos niekam kitam. Tačiau į šį pasakojimą įliejau ir romantikos, nes, kaip jau minėjau, šie du žanrai yra skirtingos tos pačios monetos pusės ir papildo vienas kitą.“
Todėl Victorios jausmų romanuose visuomet būdavo šiek tiek pavojaus ir kovos dėl išgyvenimo, o trileriuose yra siužeto linijų, verčiančių stipriau plakti širdį. „Išgyventi ir poruotis – tai esminiai mūsų poreikiai ir svarbiausios mūsų pasakojamos istorijos“, – tvirtino jausmų romanų ir trilerių meistrė.
