43 metų M.Burokas kas rytą iš Naujininkų į darbą Rašytojų namuose eina pro Aušros vartus. Ir tarsi įžengia į kitą šalį, kurią ne kartą yra apdainavę ir aprašę rašytojai bei poetai.
„Žingsniuodamas Senamiesčiu nori nenori prisimeni ir istorinius romanus, ir įvairius autorius, kurių kūryboje atrandi vis kitokį Vilnių.
Antano Ramono kūriniuose Vilnius romantiškas, bet nenusaldintas, Ričardo Gavelio Vilnius niūresnis, bet ne mažiau mistiškas, prisimeni poetės Juditos Vaičiūnaitės eilėraščius apie Senamiestį ir bažnyčias, Vilniuje gyvenusių žydų poeziją, Česlovo Milošo barokinio Vilniaus debesis.
Kūrėjų dėmesio nusipelnė ne tik Senamiestis, tačiau apie naujuosius rajonus rašoma gerokai mažiau. Vienas tokių autorių – Sigitas Geda, kuris yra rašęs apie Justiniškes, nes čia užaugo. Jis jas vadindavo kiek necenzūriškai – jabaniškėmis.
Algimantas Baltakis nemažai dėmesio skyrė Antakalniui, kuriame iki šiol gyvena.
Tiesa, Karoliniškėse, Viršuliškėse užaugo nauja karta kūrėjų, kurie sugeba kitaip žvelgti į pilkus daugiabučių rajonus miesto pakraščiuose“, – pasakojo M.Burokas. Jis – irgi vienas tų kūrėjų, kurį labiau traukia rašyti apie miesto paribius.
– Kokios Vilniaus vietos jums pasirodė labiausiai vertos aprašyti? – Žinių radijo laidoje „Ekskursija su Gabija“ pasidomėjo laidos vedėja Gabija Lunevičiūtė.
– Aš pats rašiau apie vietas, kurios nėra labai fotogeniškos, – Savanorių prospektą, Gerosios Vilties gatvės aplinką, viešojo transporto stoteles.
Rašiau apie Naujininkus, stoties rajoną, Žemuosius Panerius. Man įdomiausi miesto paribiai.
– Kuo jums tos vietos tokios artimos ir svarbios, kad apie tai norisi rašyti?
– Pirmiausia aš tokiose vietose užaugau. Vaikystę praleidau Žemųjų Panerių pakraštyje, už mūsų namo iš karto prasidėdavo miškas, jis tęsėsi iki Aukštųjų Panerių. Neblogas ten miškas, gražus.
O už miško, už kokio kilometro, prasidėdavo tikrų tikriausi kaimai su vištomis ir kiaulėmis. O iš kitos pusės – greitkelis Vilnius–Klaipėda, mėsos kombinatas, baldų kombinatas, pramonės industrija. Ji tęsdavosi iki Savanorių prospekto žiedo.
Tai toks labai įdomus miesto, kaimo, miško ir sovietinės industrijos lydinys.
Tuo paribiai ir įdomūs, nes matai, kaip miestas virsta gamta, o gamta – miestu. Regi, kaip jis užkariauja naujas erdves, išstumia žvėris ir paukščius.
Centre gyvenantys vilniečiai labai menkai pažįsta paribius, sunkiai įsivaizduoja, kas čia vyksta. Tai suprantama, nes dažniausiai Senamiestyje ar Naujamiestyje įsikūrusiems vilniečiams nėra reikalo belstis į Panerius, Perkūnkiemį ar Fabijoniškes.
Kaip ir dalis Fabijoniškių ar kito atokaus rajono gyventojų į sostinės centrą atvažiuoja tik du tris kartus per metus.
– Jūs 13 metų gyvenate Naujininkuose, prieštaringos reputacijos rajone. Kaip jį vertinate?
– Naujininkai yra tikras fenomenas. Šis rajonas yra kone miesto centre, tačiau toks įspūdis, tarsi jis būtų atskirtas nuo miesto, kone kitoje vandenyno pusėje, lyg sala. Nes Naujininkus nuo miesto labai ryškiai atriboja geležinkelis.
Tačiau panašu, kad tam ateina galas, – Naujininkai yra per daug patogioje vietoje, kad juos būtų galima ignoruoti. Jie po truputį pradedami integruoti į Vilniaus veidą.
– O kokie pokyčiai įvyko Naujininkuose per tuos 13 metų, kuriuos jūs praleidote šiame rajone?
– Didžiausi pokyčiai įvyko gyventojų sąmonėje, suvokime, kur tu gyveni, nes niekas kitas ten per daug nepasikeitė. Keičiasi žmonės, atsikrausto nemažai jaunų žmonių.
Nes čia kol kas butai pigesni, o įsikuri visai šalia centro. Šis rajonas nebėra suvokiamas kaip labai pavojingas. To, kas vykdavo prieš gerą dešimtmetį, dabar nebėra.
Naujininkų rajonas gal šiek tiek apleistas, klaidus, turi įdomią susisiekimo sistemą laiptais: aukštyn – žemyn, nes ši vietovė labai kalvota. Vietiniai gyventojai tais laiptais per kiemus sėkmingai „ištiesina“ kelią. Atvykėlis nežinotų, kaip tai padaryti.
Galų gale Naujininkai yra tas rajonas, kuriame žmogus turi viską, ko jam reikia. Yra kapinės, gimdymo namai, ligoninė, stadionas, kalėjimas, Dievo namai.
Naujininkai yra labai įdomioje geografinėje vietoje, nes dalyje rajono teritorijos driekiasi Ribiškių kalvynas.
– O kokio literatūrinio žodžio yra nusipelnęs Naujininkų rajonas?
– Nežinau, ar atsiras koks žymus Naujininkų dainius, nors čia rašytojų gyvena visai nemažai. Iš ankstesnių laikų kokie šeši septyni, dar neseniai kokie trys ar keturi atsikraustė.
Čia gyvena poetė ir eseistė Sara Poison, kuri savo kūriniuose pradėjo aprašinėti Naujininkus. Šio rajono motyvų jau galima sutikti ir poetų Jotvingio Ramūno Kasparavičiaus ar Aušros Kaziliūnaitės kūryboje.
Gal po kelerių metų iš jų kūrybos bus galima sudaryti ir Naujininkų antologiją.
– Panaršius internete galima rasti literatų, kurie skaito poeziją gražiose, įsimintinose arba keistose, bet visada jiems kažkuo svarbiose Vilniaus vietose. Jūs prie šio projekto esate prisidėjęs. Kas čia per reiškinys?
– Aš dar esu anglų kalba leidžiamo žurnalo „Vilniaus reviu“ redaktorius. Čia publikuojama lietuvių literatūra anglų kalba. Prieš trejus metus mes pradėjome puoselėti projektą „Vilnius – literatūros erdvė“.
Prie jo daugiausia dirba literatūrologas Saulius Vasiliauskas ir operatorius Jevgenijus Tichonovas. Jie susisiekia su poetais ir sutaria, kurioje vietoje bus skaitomos eilės.
Mintis paprasta – autorius vilnietis perskaito vieną eilėraštį savo pasirinktoje Vilniaus vietoje. Visa tai nufilmuojama, uždedami angliški subtitrai ir keliama į internetą. Per trejus metus buvo nufilmuota apie trisdešimt filmukų pačiose įvairiausiose vietose.
Pavyzdžiui, Giedrės Kazlauskaitės eilėraštis buvo filmuojamas „Lelijos“ fabrike. Lina Buividavičiūtė eilėraštį deklamavo apleistoje Šv.Roko ligoninėje. Tam reikėjo gauti savivaldybės leidimą.
Dainius Gintalas pasirinko Halės turgavietę, mėsos skyrių. Beje, jo eilėraštis vadinosi „Nevegetariškai“.
Dažniausiai deklamuojami eilėraščiai susiję su poeto pasirinkta vieta arba jie bent mano, kad tai susiję.
Kornelijus Platelis skaitė netoli Česlovo Milošo laiptų, Tomas Venclova pasirinko gražią miesto panoramą ir perskaitė eilėraštį apie Vilnių.
– Kurioje miesto vietoje jūs norėtumėte skaityti savo poeziją?
– Greičiausiai rinkčiausi traukinių stotį, nes man ji labai miela. Be to, tai mano perėjimo į miestą punktas.
Dažnai pirmajame perone parūkau romantiškai žiūrėdamas į traukinius. Greičiausiai čia ir skaityčiau eilėraštį.
Kitas variantas – Žemieji Paneriai. Kokia nors Vaduvos stotelė, prie buvusio troleibusų parko arba prie to namo, kuriame praleidau vaikystę.
– Ar jūsų eilėraščiuose yra koks nors atsikartojantis Vilniaus motyvas?
– Greičiausiai tų pačių paribių, niūrių daugiabučių. Viename mano eilėraštyje aprašoma siurrealistinė kelionė liepsnojančiu autobusu po naktinį Vilnių.
Eilėraštyje regėti ir geležinkelio stotis su ambrazūromis, valkatomis, nemiegančiais žmonėmis, ir daugiaaukščiai Savanorių prospekte su šaligatvio plytelėmis ir nušiurusiais namais. Gal mano eilėraštyje tas Vilnius ir nelabai romantiškas.
Yra, žinoma, ir šviesesnių eilėraščių apie Senamiestį, Aušros vartus.
– Jūs gyvenate prie pat moterų stačiatikių vienuolyno, iš kurio dažnai skamba varpai. Ar tokia kaimynystė jums ką nors reiškia?
– Prie varpų aš pripratau ir jų dažnai tiesiog nebegirdžiu. Jie tapo kasdienio ritmo dalimi.
Mano žmona, kuri taip pat poetė, yra rašiusi ir apie varpus, ir apie šalia esančias Šv.Eufrosinijos kapines.
Ji apie Naujininkus yra parašiusi daugiau už mane, ji ir rajono istoriją geriau žino, nes specialiai tuo domėjosi.
O labiau nei varpus, ypač naktimis, girdžiu bėgiais dundančius traukinius.
Kokią antrą trečią valandą nakties dažniausiai pravažiuoja ilgas krovininis sąstatas, pradeda virpėti namų sienos.
– Naujininkuose yra begalė įdomių objektų, tačiau laikui bėgant jie keičiasi. Ką būtinai norėtumėte išsaugoti?
– Senąją medinę Naujininkų architektūrą. Ne tik medinius namus, bet ir juos aplipusius įvairiausių keistų formų priestatus, bokštelius, laiptus.
Galų gale aš pats gyvenu 1930 metais statytame name, pusiau rąstiniame, pusiau mūriniame. Iš vienos pusės trys aukštai, iš kitos – du.
Labai norėčiau, kad tai neišnyktų iš Vilniaus žemėlapio.
Išliko dalis senųjų gatvių pavadinimų
Naujininkų teritorijoje yra kelių religinių konfesijų kapinės, kuriose nuo XIX a. atskirai pradėti laidoti įvairių tautų ir tikėjimų sostinės gyventojai.
Tarp Tyzenhauzų ir Naujininkų gatvių yra vienintelės sentikių kapinės Vilniuje, šalia jų stovi Švč.Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė. 1825 m. išsipirkę sklypą Naujininkuose du pirkliai sentikiai pastatė medinius maldos namus.
1900 m. prieš carui uždraudžiant sentikiams statyti maldos namus, sentikių Pimonovų iniciatyva pastatyta mūrinė cerkvė su iškeltu sentikių kryžiumi ir kupolu.
XIX a. antrojoje pusėje, pradėjus naudoti garo energiją, virš tuometiniame sostinės užmiestyje statomų fabrikų iškilo daug kaminų, dėl kurių dalis dabartinių Naujininkų buvo vadinama Kaminais, o Senamiesčio gyventojai šį priemiestį vadino „Nowy swiat“ („Naujuoju pasauliu“).
Vilnių pasiekęs geležinkelis nulėmė pietinio prekybinio ir pramoninio priemiesčio augimą. Naujininkuose plėtojosi pramonė, susijusi su geležinkelio transportu, vienas po kito iškilo sandėliai, o už geležinkelio kūrėsi darbininkų gyvenvietė.
Naujakuriai gatvėms suteikė Šaltkalvių, Konduktorių pavadinimus. Iki šių dienų išliko Tyzenhauzų, Rasų, Turgelių, Sniego ir kai kurių kitų gatvių senieji vardai. Lakūnų Žvirkos ir Viguros gatvė buvo pervadinta 1933 m. tragiškai žuvusių lakūnų Dariaus ir Girėno vardu.
Naujininkų namai mena skirtingus laikotarpius: čia yra ir J.Stalino, ir N.Chruščiovo, ir L.Brežnevo vadovavimo Sovietų Sąjungai laikais statytų nedidelių ir daugiaaukščių masyvių namų, daugiausia bendrabučio tipo ar nedidelio ploto butų, į kuriuos dažniausiai kėlėsi gyventi darbininkai.
Liepkalnio, Iešmininkų, Garvežių gatvėse išlikę ir senosios medinės architektūros gyvenamieji namai, kitose gatvėse esantys medinukai vietos gyventojų rekonstruojami ir jau yra praradę pirmykštę išvaizdą.
1939 m. rajone buvo dislokuoti pirmieji sovietų armijos daliniai, vėliau čia taip pat buvo karinė bazė. Dabar Naujininkuose įsikūrusi motorizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis vilkas“.
