Iš jų ir šis pokalbis apie tai, kaip priverstinė izoliacija veikia kūrybiškumą, ir apie „Kūnus“, kurių antrasis tiražas jau iškeliavo į prekybos vietas (knygą išleido BALTO leidybos namai).
– Planavote kovą praleisti po Ispanijos saule, bet...
– Ta kelionė turėjo būti poilsis po labai įtemptos žiemos: daug filmavimų, daug renginių, „Kūnų“ rašymas, visas leidybos procesas, o galiausiai – knygų mugė.
Visa tai – malonūs dalykai, bet kiekvienas pasiima po gabalėlį smegenų ir tada galvoje lieka tik prėska košė. Tos kelionės laukiau ilgai, daug planavau, bet galiausiai mama neleido skristi.
Jau buvo pasigirdę kalbų, kad Ispanijoje daugėja viruso atvejų. Tuo metu po laidos „(Ne)emigrantai“ filmavimų ilsėjausi viešbutyje Olandijoje. Ryte turėjau skristi į Alikantę, o mama rašo: „Akvile, neskrisk, velnias žino, kas gali atsitikti.“ Papykau, pasikeikiau, bet neišskridau.
Ir ačiū Dievui – po poros dienų Ispanija užsidarė, dar dabar ten tupėčiau nežinodama, kur dėtis.
– Atrodo, kad visa Lietuva turėjo išmokti dirbti iš namų, o rašančiam žmogui tai – įprasta rutina. Ar galite patarti, kaip sėkmingai įšokti į dienos ritmą?
– Vienas mano draugas, talentingas programuotojas, sykį pasakė frazę, kuri giliai įstrigo atmintin: „Jeigu Markas Zuckerbergas metė Harvardą ir įkūrė feisbuką, dar nereiškia, kad metęs VGTU pasieksi tą patį efektą.“
Manau, šiais laikais tokie dalykai kaip dienotvarkė, ritmas tiek pervertinti, kad tapo savitiksliai. Žmonės pradėjo dirbti dėl dienotvarkių. Kalba, kaip bando laiku keltis ir gultis, kaip planuoja laiką ir panašiai, bet realiai juk ne laiku atsikelti mes norime, o padaryti tai, ką norime padaryti.
Dienotvarkė iš esmės yra nuobodybė. Kai visos dienos tampa vienodos kaip dabar, per karantiną, tampu apatiška, man pasidaro nuobodu. O apatija yra didžiausias kūrybiškumo priešas.
Bet kokia emocija, kad ir neigiama, geriau už apatiją. Kai supykstu, bent juodai pajuokauti išeina, kai liūdžiu, galiu parašyti ką nors liūdno, įžvelgti naujų to liūdesio niuansų. Kai imu keltis, gultis ir sportuoti tuo pačiu metu, kad, neduok Dieve, neiškrisčiau iš kokio nors ritmo, kai nėra jokių dirgiklių, galiu nebent užpildyti VMI deklaraciją. Kūrybai reikia emocijų.
Namuose dirbu jau dešimt metų ir dėl to nepatiriu jokių problemų. Jeigu vietoje suplanuoto darbo norisi pažiūrėti dar vieną serialo seriją, vadinasi, ne taip labai noriu tą darbą daryti ir gal tiesiog geriau jį atidėti? Kai degs užpakalis, kojos pačios nueis prie kompiuterio.
Kartais būna, kad kas nors nepavyksta, ko nors nesugalvoju ar nerandu tinkamo būdo atskleisti savo idėjas ir visą dieną prasėdžiu prie ekrano pati nesuprasdama, ką veikiu. Tokių dienų nekenčiu labiausiai ir vienintelė mano taisyklė tokia: jeigu nesidirba, geriau pailsėk, daryk ką nors kita, o ne tuščiai kankinkis. Svarbu pajusti, kada išties nieko negaliu padaryti.
Taigi jei per karantiną labiau už iškilius darbus norisi maigyti katę, geriau jau maigykit katę – kada daugiau tam gausite tiek laiko?
– Gal per karantiną lengva rasti laiko naujai knygai?
– Šitas karantinas man yra didžiausia kančia, nes atima visą laisvalaikį. Kadangi ir įprastai dirbu namuose, ilsėtis norisi kur nors kitur – eiti į svečius, kiną, parodą, balių ar barą, keliauti.
Dabar iš esmės galiu tik skaityti ir rašyti. Po truputį krapštau kadaise nebaigtą romaną, bet žinot – jeigu knygas rašyti būtų lengva, kiekvienas būtų bent po vieną parašęs.
– Išspausdintas jau antras „Kūnų“ tiražas, nors manoma, jog novelių žanras Lietuvoje nėra populiarus. Ar rašyti noveles įkvėpė tai, kad šiuolaikiniai žmonės mielai skaito trumpas istorijas, tokias kaip įrašai socialiniuose tinkluose?
– Pirmąsias noveles parašiau negalvodama jų išleisti. Tiesiog prisikaupė idėjų, kurios gal ne visai tinka tekstams žurnaluose ir yra man asmeniškai per svarbios, kad nuleisčiau jas žemyn socialinių tinklų srautu.
Pirmuosius tekstus daviau skaityti artimiausiems žmonėms. Jiems patiko, todėl nusprendžiau darbą tęsti. Pastebėjau, kad visų tekstų temos sukasi aplink tą patį – kūno ir proto santykį. Pavadinimą sugalvojau per akimirką ir niekada nenorėjau jo keisti. Norėjau, kad būtų švaru, aišku, įsimintina – manau, tai pavyko.
Pamenu, vieno televizijos prodiuserio mintį. Jis sakė, kad nesvarbu, ką darysi, svarbiausia, kaip padarysi. Apie tai, kad novelės – nepopuliaru, išvis negalvojau. Norėjau jas parašyti taip gerai, kaip tą akimirką sugebėjau.
Ši knyga mane tarytum išlaisvino. Buvau labai pavargusi nuo įvairiausių projektų projektėlių, nesijaučiau iki galo savimi. Šita knyga esu aš ir man ne gėda to sakyti. Nekeisčiau nė vieno „Kūnų“ sakinio.
Dabar pasirodė jau antrasis knygos tiražas. Prieš jį spausdinant leidėja paskambino paklausti, ar nieko knygoje nenoriu taisyti, keisti. Žinau, kad ten yra viena logikos klaida, bet nusprendžiau viską palikti taip, kaip yra, autentiškai.
O kad šiuolaikiniai žmonės skaito trumpus tekstus, tiesa yra tik iš dalies. Manau, pirmiausia žmonės nori skaityti gerus tekstus, atsiversti knygą ir pradingti autoriaus sukurtame pasaulyje.
– Esate užsiminusi, jog vieną novelę įkvėpė realus žmogus, – tikrai pažįstate vaikiną, kuris uždirbo milijoną pardavinėdamas programą, neva apsaugančią kompiuterius nuo 2000-ųjų pasaulio pabaigos? Rašytoją gali įkvėpti bet koks impulsas?
– Aš ne tik jį pažįstu. Mes buvome pora. Toje novelėje panaudojau tikrą jo gyvenimo istoriją, bet vis tiek suteikiau jai dramos, konflikto. Tai, kas įdomu gyvenime, nebūtinai įdomu knygoje. Kiekvienas tekstas prasideda nuo idėjos, mažos užuomazgos.
Pavyzdžiui, rašydama apsakymą „Viduje“ mąsčiau apie gabius žmones, sąmoningai nenaudojančius savo talentų, – nemažai tokių pažįstu ir ant jų pykstu: atrodo, taip sunkiai dirbu, o kažkas, daug už mane talentingesnis, nedaro to, kas jam skirta.
Arba rašydama „Niuansą“ mąsčiau apie tai, ką daryčiau supratusi, kad mano gyvenimas daugiau niekada nepasikeis. Šita mintis mane labiausiai ir gąsdina: kad visada taip ir gyvensiu, vienodai, kad nepatirsiu didesnių nuotykių ir išgyvenimų, kad viskas bus lygu ir nuobodu. Kartais šita baimė net užspaudžia krūtinę.
Vienintelis būdas jos atsikratyti – padaryti ką nors keisto, netikėto – pasiūlyti susitikti žmogui, su kuriuo artimai nebendrauji (beje, taip susipažinome su viršelio autore Jolita Vaitkute), išskristi vienai į Romą ar suvalgyti gabalėlį muilo.
Atsimenu, prieš beveik dešimt metų būtent dėl išgąsčio, kad mano gyvenimas visada liks toks pats, išskridau į Maljorką, ten dirbau dainininke viešbučiuose. Galiausiai tapau jachtos dažytoja, o vieną auksinį vakarą vos nenuskendau. Nenoriu nuskęsti, bet noriu daugiau tokių istorijų.
