P.O.Enquistas Lietuvoje žinomas iš romanų „Išguitas angelas“ ir „Kapitono Nemo biblioteka“, išleistų leidykloje „Alma littera“, bei prieš kelis dešimtmečius Jaunimo teatre Povilo Budrio, Ingeborgos Dapkūnaitės ir Eugenijos Pleškytės vaidinto spektaklio „Leopardo valanda“ (tai – netiksliai išverstas „Lūšies valandos“ pavadinimas).
Į lietuvių kalbą buvo išversti ir dar keli P.O.Enquisto istoriniai romanai. 2002 m. pasirodė „Asmens gydytojo viešnagė“. 2005 metais – „Blanša ir Marija“.
Tuomet, 2001-aisiais, šių eilučių autorius susitiko su P.O.Enquistu Vilniuje. Pateikiame pokalbį.
* * *
– Ar patiko Lietuvoje?
– Baltijos šalyse lankiausi ne kartą. Daugiausia Latvijoje. Lietuvoje pirmą kartą apsilankiau, regis, 1993 ar 1994 metais. Per tuos metus čia daug kas pasikeitė į gerąją pusę. Tiesa, Vilniaus gatvėmis vaikščiojau labai mažai.
Mačiau spektaklį Rusų dramos teatre pagal savo pjesę „Lūšies valanda“. Jis man labai patiko, nors nesuprantu rusiškai.
– Kaip jūs savyje atradote rašytoją? Kas paveikė jūsų kūrybą? Ar tiesa, kad jaunystėje labai žavėjotės naujojo prancūzų romano tradicija?
– Jaunas žmogus tam tikrą laiką skaito viską, ir tai, suprantama, padeda rasti savo kelią.
Gimiau kaimiškoje aplinkoje, kurioje labiausiai buvo skaitoma Biblija. Tad ir mane labiausiai paveikė Biblija, taip pat senoji islandiškoji sagų tradicija ir, žinoma, prancūziškasis romanas.
Mes visi septintojo dešimtmečio pradžioje skaitėme tai, kas ateina iš kitų šalių, taip pat ir iš Prancūzijos. Bet tai buvo laikina – atėjo ir praėjo. Mano kūrybą labiau paveikė vadinamoji realistinė skandinavų tradicija.
– Rašote pjeses ir romanus. Kada jaučiatės geriau – kai rašote teatrui ar kai kuriate prozą?
– Pirmąjį romaną „Krištolinė akis“ parašiau 1961 m. ir ilgai galvojau, kad iš esmės esu prozininkas. Daugelį metų rašiau teatro kritiką, bet nesiruošiau kurti teatrui.
1975 metais netikėtai pačiam sau per vienuolika dienų parašiau pjesę „Tribadų naktis“ ir nuo tada tapau savotišku pusiau dramaturgu, pusiau prozininku, nes ta pjesė buvo išversta į daugelį kalbų ir išgarsėjo pasaulyje, nors to nesitikėjau.
Esu nepastovaus būdo rašytojas. Iš anksto niekada nežinau, kuo virs tam tikros mano mintys ir idėjos – romanu ar pjese.
– Daugelio jūsų kūrinių, bent jau verstų į lietuvių kalbą, personažai yra ganėtinai keisti. Kodėl taip domitės psichologiniais dalykais, psichikos ligomis?
– Keisčiausi dalykai dedasi mano romane „Išguitas angelas“ ir pjesėje „Lūšies valanda“, kuriuos parašiau beveik vienu metu – 1980 metų viduryje. Šie du kūriniai tam tikru požiūriu turi sąlyčio taškų.
Juose stengiausi pasižiūrėti, kas yra žmogus. Išsilavinusiems, mandagiems žmonėms yra tarsi ir savaime suprantama, kad jie niekada nežudys, niekada nesuteiks kitiems skausmo. Tad man buvo įdomu pasižiūrėti į asmenybės pakraščius, tam tikras paraštes ir panagrinėti, kokios yra žmonijos ribos, kur baigiasi žmogus.
Bet tai yra savotiška išimtis mano kūryboje. Iš esmės rašau gana realistinius romanus. Esu parašęs keletą istorinių ir keletą dokumentinių romanų.
– „Išguito angelo“ paantraštė – romanas apie meilę. Keistoka ta meilė, pasakyčiau.
– Tą paantraštę parašiau truputį juokaudamas, tarsi norėdamas pasakyti, kad sukūriau istoriją apie pakankamai normalias vyro ir moters vedybas, apie pavydą ir panašius dalykus. Iš tiesų stengiausi sukurti vyro ir moters santykių simbolį. Dėl to ir atsirado tas dvigalvis padaras, rodantis, kad vedę žmonės yra tarsi surakinti vienas su kitu, gyvena kaip vienas žmogus.
Vienintelė tikros meilės istorija aprašyta 1999 m. pasirodžiusiame romane „Asmens gydytojo viešnagė“. Pjesėse meilės temą eksploatavau daug dažniau.
– Po 1991 metais pasirodžiusios „Kapitono Nemo bibliotekos“ teigėte, kad tai – paskutinis jūsų romanas. Pajutote, kad šiuo kūriniu pasakėte viską, ką norėjote?
– Niekada nereikia tikėti rašytojais, nes jie visada meluoja. Bet tuomet iš tikrųjų galvojau, kad daugiau romanų nerašysiu.
„Kapitono Nemo bibliotekoje“ aprašiau savo šeimos, savo brendimo istoriją – istoriją apie mano šeimoje sukeistus kūdikius.
Norėjau aprašyti visą savo, kaip rašytojo, gyvenimą, tačiau to negalėjau ar nedrįsau padaryti. Įvairiais būdais tą istoriją slėpiau nuo savęs iki pat 1990 metų pavasario, kai ją aprašiau per kelis mėnesius.
Kai knygą perskaičiusių giminaičių, vis dar gyvenančių tame Šiaurės Švedijos kaimelyje, paklausiau, ar tiesą parašiau, jie atsakė, kad aš vis dėlto esu rašytojas ir tą garsią istoriją apie vaikų sukeitimą papasakojau nevisiškai tiksliai. Man šie žodžiai labai patiko, nes aš ir stengiausi supinti dvi atskiras istorijas – Evos Lyzos ir sukeistų vaikų istoriją.
Tuomet galvojau, kad „Kapitono Nemo bibliotekoje“ parašiau tai, ką norėjau ir galėjau įvilkti į romano formą. Be to, turėjau ir kitų darbų – rašiau pjeses, kino scenarijus ir netgi režisavau keletą spektaklių. Tačiau vis vien galiausiai supratau, kad vis dėlto esu prozininkas, ir vėl pradėjau rašyti romanus.
Tarkim, prieš savaitę baigiau storą šešių šimtų puslapių romaną „Levio kelionė“, kurį rašiau nuo 1993 metų.
– Taip pat labai domitės politika, rašote apžvalginius straipsnius į spaudą. Galbūt domėjimąsi politika laikote savotiška rašytojo moraline pareiga?
– Ne, mes neturime jokių pareigų. Tiesiog mane visą gyvenimą labai domino visuomenės, kuriose aš gyvenu. Penkiolika metų praleidau Danijoje, trejus metus – Prancūzijoje, po vienerius – Berlyne ir Los Andžele.
Be to, skaitau labai daug knygų apie politiką, ekonomiką ir panašius dalykus.
Man sunku būti užsičiaupusiam, tad visada noriu išsisakyti.
Kartais aš tiesiogine šio žodžio prasme dalyvauju politikoje. Tarkim, prieš keletą metų Švedijos vyriausybei parengiau kino rėmimo tyrimą – pasiūliau naują kino rėmimo sistemą.
– Kokia mažų šalių literatūros ateitis?
– Nors Švedija nedidelė, švedų kalbos niekada nekeisčiau į kokią nors kitą. Mes turime fantastiškas galimybes. Šiandienėje Europoje susidomėjimas skandinavų literatūra yra didžiulis. Mažiausiai dvidešimties švedų rašytojų romanai šiuo metu išversti į daugelį pasaulio kalbų. Galima netgi sakyti, kad švedų rašytojui šiandien lengviau patekti į tarptautinę rinką negu, tarkime, vokiečių rašytojui.
Todėl, manyčiau, nieko bloga, kad mes kai kuriais atžvilgiais rašome provincialią literatūrą.
Jeigu pasaulį ji domina – puiku. Priklausymą mažoms literatūroms laikau ne trūkumu, o privalumu.
Prieš keliasdešimt metų Europa buvo labai susidomėjusi Lotynų Amerikos literatūra, dabar – skandinavų proza. Po kelerių metų ar dešimtmečių Baltijos šalys ir Lietuva gali tapti panašaus susidomėjimo objektais. Todėl kartoju – rašyti mažos tautos kalba nėra joks trūkumas.
* * *
XX a. skandinavų literatūros patriarchu vadinamas P.O.Enquistas garsėjo savo įtaigiomis istorijomis, kuriose jis į tamsiąją istorijos pusę įpindavo ir savo melancholiško gyvenimo detalių. Rašydamas savo romanus, pjeses ir esė jis itin smarkiai rėmėsi savo, kaip griežtuose religiniuose namuose užaugusio engto vaiko, sportininko, žurnalisto ir alkoholiko patirtimi.
2001 metais P.O.Enquistas gavo Švedijos prestižinę literatūrinę Augusto premiją už „Karališkojo gydytojo vizitą“, kuris jam atnešė didelį tarptautinį pripažinimą. Knygoje pasakojama apie romaną tarp išprotėjusio Danijos karaliaus Christiano VII gydytojo ir jo karalienės.
Antrąją Augusto premiją P.O.Enquistas pelnė už savo įspūdingą 2008 metais pasirodžiusią autobiografiją „Kitoks gyvenimas“. P.O.Enquistas pažįstamas ir lietuvių skaitytojams: išleisti jo romanai „Asmens gydytojo viešnagė“, „Išguitas angelas“, „Kapitono Nemo biblioteka“, „Blanša ir Marija“, teatre pastatytos pjesės „Lūšies valanda“, „Iš sliekų gyvenimo“.
