Pasaulis įnirtingai keliasi iš mirusiųjų. Bet keliasi, blyn, už lango. Taip ir knieti pasiskųst jeigu ne kambario, tai bent feisbuko sienoms.
„Pabundu septintą valandą ryto, išgeriu kavos ir guliu iki trijų – neseniai įsirašiau ir jau prirašiau bedugnę.
Trečią valandą sėdu ant žirgo, penktą išsimaudau vonioje ir pietums suvalgau bulvių ir grikių košės. Iki devynių valandų skaitau. Štai tau ir mano diena, ir jos visos kaip viena“, – 1830 metų rudenį savo sužadėtinei N.Gončarovai rašė A.Puškinas.
Rusų poetas niekada nebuvo namisėda, bet tą 1830-ųjų rudenį aplinkybės sugriovė ne tiktai būsimų vestuvių planus, bet ir įpročius.
Tėvas santuokos proga A.Puškinui skyrė sodybą su vieno aukšto namu prie Didžiojo Boldino, Žemutinio Naugardo gubernijoje. Tad poetas Maskvoje paliko sužadėtinę ir nuvyko sutvarkyti reikalų.
Kaip tik tuo metu Rusijoje paaštrėjo padėtis dėl įsisiautėjusios choleros – nuo jos mirdavo beveik pusė užsikrėtusiųjų. Todėl visuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose buvo paskelbtas karantinas, kurį, kaip protu nesuvokiamoje šalyje buvo įprasta, galėjo įveikti tiktai ponai su sidabriniu rubliu delne.
A.Puškinas net trims mėnesiams įstrigo kaimo troboje, tiksliau, lovoje, kurioje, kaip buvo įpratęs, rašydavo. Kasdien nuo septynių iki trijų.
Per tuos prailgusius mėnesius jis parašė kelias dešimtis eilėraščių, šūsnį kitų žanrų šedevrų, tokių kaip „Mocartas ir Saljeris“ ar „Mažosios tragedijos“, pradėjo „Eugenijų Oneginą“. Tokio produktyvaus laikotarpio poeto gyvenime daugiau nebebuvo.
Po karantino jis atšoko vestuves, rašydavo tai daugiau, tai mažiau, o po septynerių metų pasigavo Ž.Danteso kulką.
Dabar, kai už lango įnirtingai iš mirusiųjų keliasi pasaulis, aš ištiesiu ranką, nuo stalo paimu kiaušinį ir neluptą įsispraudžiu į burną. Ir akimirksniu netenku net galimybės skųstis nei kambario (juk burna pilna), nei feisbuko (rankos, bandančios išlupti kiaušinį, užimtos) sienoms.
Tada aš pajuntu, kaip pasaulis iš tiesų keliasi iš mirusiųjų jau ne anapus ir netgi ne šiapus lango, o tiesiog manyje. Dabar jau galiu švęsti Velykas.
