Lucinda Riley: kai šeimos likimas trapus kaip drugelio sparnai

L.Riley pasakoja, kad nekantraujantys skaitytojai nuolat rašo prašydami atskleisti vieną ar kitą seserų paslaptį, tačiau kol kas rašytoja atskleidžia tik tiek, kad ką tik pradėjo rinkti informaciją septintajai ciklo knygai ir neseniai buvo išvykusi į kelionę, sekdama paskutiniosios sesers pėdsakais.

Pagal „Septynių seserų“ ciklą jau kuriamas serialas, o L.Riley knygų visame pasaulyje parduota daugiau nei 20 milijonų egzempliorių.

Kol šeštoji ciklo knyga „Saulės sesuo“ dar verčiama į lietuvių kalbą, leidykla „Tyto alba“ L.Riley gerbėjams siūlo atsiversti ką tik pasirodžiusį romaną „Drugelių kambarys“, kurį vertė Ieva Albertavičienė.

Šį su „Forsaitų saga“ lyginamą romaną L.Riley parašė dar prieš 16 metų ir lemtingai sutapus aplinkybėms padėjo į stalčių. Ir visiškai apie rankraštį užmiršo. O dabar rašytoja su visai kita patirtimi pažvelgė į šią istoriją ir praktiškai ją perrašė.

Kaip visada, L.Riley romanas žavi intriguojančia istorija, kruopščiai surinkta informacija, kelių kartų šeimos vingiais ir paslaptimis, kurias atveria drugelių kolekcija.

Apie po kelių dešimtmečių atgimusį „Drugelių kambarį“ ir vasarą pasirodysiančią naują „Septynių seserų“ istoriją – pokalbis su L.Riley.
 
– Romaną „Drugelių kambarys“ kai kurie skaitytojai prilygina „Forsaitų sagai“. Skaitytojų nuomone, „Drugelių kambarys“ – daugiasluoksnis, puikiai struktūruotas, stulbinantis, su pasimėgavimu skaitomas romanas. Kaip atsirado „Drugelių kambario“ istorija?

– „Drugelių kambarys“ iš pradžių tebuvo rankraštis, kurį parašiau prieš beveik 10 metų ir pavadinau „Admirolu“ – viena iš drugelių rūšių. Prie rankraščio grįžau 2018 metais pabaigusi rašyti romaną „Mėnulio sesuo“.

Pirma pagalvojau, kad tai galėtų būti lengvutis vasaros užsiėmimas, kuris prablaškytų mintis po sudėtingo darbo prie „Septynių seserų“ ciklo. Tačiau plėtodama „Drugelių kambario“ istoriją nejučia perrašiau visą rankraštį, pridėdama ir išmesdama kai kuriuos veikėjus bei siužeto linijas. 

Supratau, kad nuo to laiko, kai pabaigiau pradinį rankraštį, gerokai styptelėjau kaip rašytoja, veikėjų portretai tapo išsamesni, įgijo daugiau sluoksnių. 

– Visuomet labai žavėjausi Sautvoldu. Su vaikais leisdavome ten vasaras gaudydami krabus – visai kaip knygos herojai. 

Sautvoldas – nuostabus Anglijos kampelis, garsėjantis per visą pakrantę nusidriekusiais paplūdimio namukais, turi kerinčią miesto istoriją. Rinkdama informaciją „Drugelių kambariui“ perklausiau interviu įrašus, kuriuose kalbėjo žmonės, gyvenę Sautvolde Antrojo pasaulinio karo metu, ir nusprendžiau patyrinėti, kaip karas paveikė šią idilišką vietą.

– Man patiko rašyti apie visus jos gyvenimo tarpsnius: pradėjau nuo šešiasdešimt devynerių metų Pouzės, o tada nėriau atgal į jos vaikystę. 

Pouzei augant stengiausi išlaikyti kai kuriuos jos charakterio bruožus: jos vaikišką nekaltumą, susižavėjimą gamta, kiek per didelį tėvo garbinimą. Turbūt lengviausia buvo rašyti apie aštuonmetę Pouzę – pernelyg greitai subrendusią mergaitę, kuri sumišusi žvelgia į ją supančių suaugusiųjų veiksmus ieškodama grožio ir šilumos. 

– Dievinu sodus – jie neatsiejami nuo britų kultūros. Savo ankstesniame romane „Šešėlio sesuo“ jau esu rašiusi apie nuostabius britų sodus, tokius kaip Beatričės Poter ar Vitos Sakvilės-Vest sodai. 

Mane visuomet žavėjo botanikos sodų iliustracijos – jų detalumas, estetiškumas, meistriškumas. Vaikystėje, po to jau suaugusi daugybę kartų lankiausi Kju soduose ir pastebėjau, kaip dažnai mums pro akis prasprūsta visi moksliniai darbai, vykstantys užkulisiuose. Kju sodų darbuotojai pasišventę sukataloguoti pasaulio florą ir taip išsaugoti ją ateities kartoms bei dalytis sukauptomis žiniomis. 

– Šiais laikais, kalbėdami apie tikrą šeimą, omenyje turime ne vien šeimą siaurąja prasme. Tapo įprasta su nauju partneriu auginti vaikus iš praeitų santuokų. Jau ankščiau esu rašiusi apie nestandartinius šeimų modelius. Geriausias pavyzdys būtų „Septynių seserų“ serija, pasakojanti istoriją apie paslaptingą milijonierių, kuris, bandydamas sukurti mylinčią šeimą, įsivaikina 6 mergytes iš skirtingų pasaulio vietų. Manau, kad šeimą jungia ne kraujo linija, o meilė.

– Aprašyti smurto scenas buvo be galo sunku, nes pamėgau Eimę kaip veikėją ir nenorėjau, kad jai nutiktų kas nors blogo. Nusprendžiau įtraukti šias scenas į romaną, nes Jungtinėje Karalystėje smurtą artimoje aplinkoje patiria 1 iš 4 moterų ir 1 iš 6 vyrų, o kiek dar yra aukų, kurios per daug bijo, kad apie tai prabiltų. 

Eimės virsmą į moterį, kuri pakankamai savimi pasitiki, kad paliktų kenksmingus santykius, lėmė ne vien pačios veikėjos apsisprendimas, bet ir ją supančių žmonių pagalba. 

– Sunku kalbėti apie moralumą, turint omeny ką nors, kas taip stipriai priklauso nuo konteksto. Gyvenime nieko nėra vien gero ar vien blogo – viskas daug sudėtingiau. 

Kalbant apie „Drugelių kambarį“, įdomu pamąstyti, kaip būtų susiklostęs Pouzės gyvenimas, jei nuo pat pradžių ji būtų žinojusi tiesą. Kaip rašytoja galiu pasakyti, kad tokie „kas būtų, jeigu būtų“ žaidimai – neatsiejama knygos kūrimo dalis. O realybėje ar norėčiau, kad žmonės laikytų paslaptis bandydami mane apsaugoti? Gal ir norėčiau. 

– Kad meilė mus gali užklupti bet kuriame gyvenimo etape, ir kad namai – ne vieta, o šeima ir mums brangūs žmonės. 
  
– Didžiausio pasisekimo iš visų jūsų knygų sulaukė „Septynių seserų“ ciklas. Skaitytojai nesulaukia, kada pasirodys šeštosios sesers istorija, o kaip sumanėte parašyti šį ciklą? 

– Rašydama paprastai šokinėju tarp praeities ir dabarties, tačiau 2013 metų sausį ieškodama įkvėpimo naujai knygai bandžiau atrasti elementą, kuris įneštų į pasakojimą kitoniškumo, intriguotų ir jaudintų tiek mane pačią, tiek skaitytojus. 

Visada mėgau stebėti žvaigždes, ypač Septynias seseris – žvaigždžių spiečių, spindintį Oriono juostoje. Tą speiguotą naktį Šiaurės Norfolke pakėliau akis į dangų ir mąstydama apie savo vaikus sugalvojau parašyti 7 dalių ciklą, alegoriškai paremtą Septynių seserų žvaigždyno legenda.

Labai traukė faktas, kad kiekviena iš tų mitinių seserų, pasak legendų, buvo unikali ir stipri moteris. Keliaujant aplink pasaulį, sekant savo faktinių ir fikcinių moterų veikėjų pėdomis, renkant medžiagą apie jų gyvenimus man nuolat tenka stebėtis ir gėrėtis ankstesnių kartų moterų tvirtybe ir narsa.

Kovodamos su lytiniais ir rasiniais praėjusių laikų prietarais, netekdamos mylimųjų siaučiant karui ar ligoms, pradėdamos gyvenimą iš naujo kitame pasaulio krašte tos moterys praskynė mums kelią, ir jų dėka šiandien galime mėgautis minties ir veiksmų laisve. 

Man rūpėjo įprasminti moterų pasiekimus – ypač praeities moterų, kurių pastangos paversti pasaulį tokiu, koks jis yra šiandien, paprastai būdavo užgožiamos kur kas dažniau įamžinamų vyrų pasiekimų. 

– Lengviausiai rašiau pirmąją ciklo knygą „Majos istorija“. Daugiausiai vargau prie naujosios ciklo dalies „Saulės sesuo“. 

Su kiekviena knyga ciklo rašymas tampa vis sudėtingesnis ne vien temų, istorinio konteksto, bet ir siužeto atžvilgiu. Jis laikosi ant daugybės istorijos siūlelių, kurių negaliu paleisti, o dabar šeštojoje knygoje visos paslaptys pamažu ima aiškėti... bet daugiau nieko neatskleisiu! Palaukite septintosios knygos.

– Aplankau kiekvieną vietą, apie kurią rašau. Rašydama „Orchidėjų namus“ gyvenau Tailande. Kurį laiką su šeima turėjome namą Ko Čango saloje, vienoje gražiausių pasaulio vietų, kur ir sukasi dalis knygos veiksmo. 

Rinkdama informaciją romanui „Vidurnakčio rožė“ nukeliavau į Indiją ir aplankiau Džaipure įsikūrusius Mėnulio rūmus, kuriuose įsivaizdavau gyvenant pagrindinę knygos veikėją Anahitą. 

Taip pat buvau apsistojusi įstabiuose Rambago rūmuose, kurie šiuo metu virtę viešbučiu, bet vis dar priklauso Džaipuro karališkajai šeimai, dažnai žaidžiančiai polą rūmų teritorijoje. 

Dar buvau Mumbajuje, kur gyvena kitas mano knygos veikėjas Aris, šiaurinėje Kuč Beharo dalyje ir Naujajame Delyje. Indijos architektūra ir kraštovaizdžiai tikrai atima žadą.

– Esu nepaprastai skrupulinga ir stengiuosi, kad mano knygose aprašomos detalės būtų kuo tikslesnės, kuo arčiau tiesos, bet taip pat žinau, kad ir pati istorija turi būti įtraukianti. 

O kalbant apie rašymo buitį, man tikra kankynė ilgai sėdėti ta pačia poza ir kūprintis prie kompiuterio. Tokia monotonija tiesiog žudo mano kūrybiškumą. 

Dėl to įrašau visą knygą į diktofoną ir atiduodu savo podukrai bei kartu asmeninei padėjėjai Olivijai, kad ji surinktų tekstą.

– Rašydama pirminį juodraštį gyvenu kaip visiška atsiskyrėlė ir atsiriboju nuo šeimos dviem ar trims savaitėms, dirbu po 18 valandų per parą. Kai pabaigiu juodraštį ir pereinu prie redagavimo – daugiau techninio nei kūrybinio proceso – galiu dirbti iš namų ir kartu leisti laiką su šeima.

Tačiau kaip ir bet kuri kita dirbanti motina visuomet jaučiuosi išsekusi ir esu priversta mėtytis tarp darbų. Turbūt kiekviena mama puikiai supras, apie ką kalbu!

– Neapsakomai mėgstu savo darbą, o dėl sunkumų, kuriuos vienu metu patyriau rašytojos kelyje, dabar vertinu kiekvieną man suteiktą galimybę.

Dirbu 24 valandas per dieną, 7 dienas per savaitę, o išrašydama galvoje gimstančias istorijas ant popieriaus ir vėliau stebėdama, kaip jos išspausdinamos visame pasaulyje, jaučiu didžiulį pasitenkinimą. 

Net jei tapčiau turtinga, nenustočiau rašyti. Šiuo metu visas jėgas skiriu ciklui „Septynios seserys“, bet jau turiu daugybę idėjų ateities knygoms. Vienintelis mano tikslas yra rašyti tol, kol tik pajėgsiu. 

– Ciklo „Septynios seserys“ ateitį norėčiau palikti paslaptyje. Skaitytojai be perstojo man rašo, prašo, kad patvirtinčiau ar paneigčiau jų spėliones apie Pa Saltą ir paskutiniąją seserį.

 Viskas, ką šiandien galiu pasakyti – ką tik pradėjau rinkti informaciją septintajai ciklo knygai ir neseniai buvau išvykusi į kelionę, sekdama paskutiniosios sesers pėdsakais.