Žodžiai, sakiniai, puslapiai, knygos – lyg virusas, jis pamažu užima visas mūsų, skaitytojų, teritorijas, okupuoja smegenų vingius, minčių skruzdėlynus, įsiskverbia į pojūčių dykumas, sudygsta smalsumo stiebais, skleidžiasi idėjų pumpurais, virsta brūzgynais, džiunglėmis.
Tose džiunglėse – nei prošvaistės, nei išeities, jautiesi lyg užverstoje knygoje, lyg pats tapęs knyga, kurią atsivertęs išvysti atgal nusidriekusį ilgą šešėlį, juo grįždamas gal ir atrastum tą nuogą save, dar iki žodžių, sakinių, puslapių, knygų, bet kuo sparčiau žengi tuo šešėliu, kuo įnirtingiau valaisi nuo savęs citatas, savomis virtusias svetimas mintis, tuo greičiau jis, tas šešėlis, tolsta.
„Visos žmonijos problemos kyla dėl to, kad žmogus nesugeba tyliai tūnoti vienas, užsidaręs savo kambaryje“, – kone prieš keturis šimtus metų parašė B.Pascalis, genialus prancūzų filosofas ir matematikas.
Mintis, nuteikianti filosofiškai, ar ne? Jei visi be išimties užsidarytų, joks karantinas netruktų ilgiau nei tas mitines 40 dienų, kurias, tarkime, Kristus, prieš pradėdamas viešąją veiklą, praleido izoliavęsis nuo pasaulio dykumoje. Tačiau net jam tame dykumos kambaryje nebuvo paprasta – kur buvęs, kur nebuvęs išdygo velniūkštis su savo pagundomis.
„Šitas virusas mane nuteikė labai filosofiškai“, – į savo instagramo sekėjus kreipėsi G.Gadot, bet kreipėsi tokiu filosofišku balsu, kad išsyk tapo aišku, jog ši Izraelio aktorė ir modelis pirmąsyk gyvenime pasidavė pagundai ne tik pati nusiteikti, bet ir savo kolegas nuteikti filosofiškai.
G.Gadot paskatinti pasaulio žvaigždyno atstovai instagrame po eilutę sudainavo garsiąją J.Lennono dainą „Imagine“. Vieni be balso, kiti be klausos, treti be makiažo. Kai vienas milijonierių liūdnai uždeklamavo šios dainos eilutę „Įsivaizduok, kad nieko neturi“, turbūt ne mane vieną suėmė nevaldomas juokas.
Politikai ir gydytojai pastaruoju metu nepailsdami aiškina, kad koronavirusas pavojingiausias pagyvenusiems žmonėms. Ar tikrai? Kažkodėl atrodo, kad šiuo atžvilgiu yra labiau pažeidžiamų, – raudonus kilimus praradusios žvaigždės, per internetą plyšaujančios iš savo kalėjimais virtusių rūmų, dar niekada neatrodė šitaip apgailėtinai.
Štai 61 metų popdiva Madonna nuoga įsitaisė karštoje vonioje, pribarstytoje rožių žiedlapių, ir fone skambant ramiai melodijai prislėgtu balsu išdudeno ištisą filosofijos paskaitą apie tai, kad koronavirusas sulygino visus – ir turtingus, ir vargšus.
Bet šią žvaigždės filosofiją kaipmat užčiaupė ir net paskatino ištrinti tie patys sekėjai, užsiminę, kad jokios lygybės nėra, nes Madonna, skirtingai nei jie, gali įsigyti ne tik rožių žiedlapių, bet ir asmeninį plaučių ventiliavimo aparatą.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad tos arogancija, energija, humoru, optimizmu ir nemirtingumu anksčiau tryškusios garsenybės šitaip suskys priverstos pabūti tyliai savo kambaryje ilgiau nei parą?
Tuščias puodas negali neskambėti. Ypač dabar, kai visi esą įgijome pateisinamą priežastį socialiniuose tinkluose trimituoti apie savo nuobodų gyvenimą. Tačiau B.Pascalis kalbėjo ne visai apie tai – jis suprato, kad visuomenės gerovė priklauso nuo kiekvieno individo dvasinės gerovės ir moralinės atsakomybės.
„Bet viskis ir kastuvas – vis dėlto keistokas kovos su nuoboduliu priemonių rinkinys“, – staiga supypsėjo mobilusis telefonas. „Kas čia keista? – atrašiau bičiuliui. – Vakare kieme užkasu pusbutelį viskio, o ryte ieškau, kurgi jį užkasiau.“
„Kitąsyk kasinėdamas dar bulvių pamėtyk, rudenį turėsi ką valgyti“, – patarė bičiulis. Nieko neatsakiau – supratau, kad jam jau nereikia patarimų. Jis jau pats išmoko kovoti su nuoboduliu.
Žodžiais, sakiniais, puslapiais, knygomis. Jie kaip virusas prasiskverbia į mus iki pat gyvuonies.
