11 trilerių, kuriuos parašė moterys: kaip jos vedžioja skaitytoją už nosies?

 „Detektyvas – kūrinys, kuriame yra intrigos, įtampos, kuriame viskas sukasi apie atsakymą, ieškomą skaitytojo. Todėl manau, kad tai sužadina emocijas, ir jos lydi iki knygos pabaigos.

Taigi, yra interesas sužinoti, kaip pagaliau viskas baigsis, žavi ir įtampa, kai yra vilties, kad tuoj tuoj įminsime kažkokią mįslę.

Po įtampos paaiškėjus tiesai, ateina atsipalaidavimas – juk pagaliau sužinojau tai, kas nedavė ramybės. Todėl suprantama, kodėl detektyvai tokie populiarūs, – tai vienas iš būdų sukelti tam tikrų emocijų“, – sakė psichoterapeutas Olegas Lapinas, duodamas interviu žurnalui „Knygos.lt“. Jį kalbino žurnalistė Dovilė Štuikienė, detektyvinio romano „Antrininkė“ autorė. 

Žmonėms patinka iliuzionistų demonstruojami fokusai, nors jie žino, kad bus apgauti. Gal taip pat yra ir skaitant detektyvus – juk autorius mus vedžioja už nosies. Gal mums netgi malonu jaustis šiek tiek apgautiems?

„Žmogui smagu ne apgautam pasijusti, bet knygos pabaigoje suprasti „kaip viskas buvo“, – įsitikinęs psichoterapeutas. – Tai ir nuviliantis, bet kartu – jaudinantis patyrimas.

Iliuzionistas apgauna mūsų pojūčius, bet mes nesužinome, kaip jis tai padaro, o literatūros kūrinio gale vis dėlto paaiškėja tiesa. Tada jaučiame savotišką palengvėjimą – mįslė įminta, bet kartais, ypač kai pažiūrime detektyvinį filmą, apninka ir nusivylimas: jau viskas aišku, jau viskas baigėsi.

Tas palengvėjimo ir nusivylimo mišinys reikalingas, nes trokštame aiškumo ir tikimės stebuklo, įvyksiančio praskleidus paslapties šydą. Tai romantiška emocija, kuri mūsų pasauliui suteikia kitokių spalvų, nes jei viskas būtų aišku, mes tiesiog nuobodžiautume.“ 

Pernai vykusioje Frankfurto knygų mugėje daug kalbėta apie tai, kad pastaruoju metu detektyvai ir trileriai moteriškėja, – į teritoriją, kurioje dominavo vyrai, įsilieja vis daugiau moterų, o ir herojės – aukos, nusikaltėlės, policininkės – yra moterys.

„Rašytojų moterų nuo seno visada buvo mažiau nei vyrų. Todėl vėliau, atsiradus „moteriškiems“ romanams, jos ėmė rinktis ir kitus žanrus, taip pat – ir trilerius. Manau, tai nesusiję su staiga prabudusiu ypatingu moterų polinkiu gąsdinti, tiesiog moterys rašytojos nukreipė dėmesį į tokio žanro literatūrą, kuri yra skaitoma.

Juk kiekvienas autorius rašo ne tik sau, nori ne vien išreikšti savo požiūrį į pasaulį – jis nori, kad knyga būtų skaitoma“, – mano O.Lapinas. 

BALTO leidybos namai siūlo rinktis iš 11 trilerių, kuriuos parašė moterys, gyvenančios Lietuvoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijoje ir Australijoje.

Tai turėjo būti rami ir nuspėjama šeimos kelionė automobiliu po Europą. Tačiau kai viename Čekijos mieste Lina išeina ieškoti šiukšlių dėžės, vyras ir dukra nebesulaukia jos grįžtančios nei po pusvalandžio, nei po valandos, nei po dviejų. Netrukus jiems tenka vykti į ligoninę atpažinti avarijoje žuvusios moters kūno.

Stulbinamas panašumas į kitoje šalyje gyvenusią moterį bloškia vertėją Liną iš saugaus rutininio gyvenimo į visiškai priešingą – pilną nešvaraus farmacijos verslo paslapčių ir nusikaltimų.

Po sunkaus gimdymo Didi įkalinta lovoje. Didžiausiu ramsčiu jai turėtų tapti gimdyvės padėjėja. Tačiau poros namuose pasirodžiusi Henekena, regis, turi kitokių planų.

Tikrąsias gimdyvės padėjėjos užmačias gali perprasti tik Roterdamo policijos pareigūnė Mirijam. Ji sunkiai išgyvena brolio netektį ir įtaria, jog dėl jo mirties kalta gražioji našlė – ta pati Henekena, įsigudrinusi tapti nepakeičiama Didi namuose. Pasiraususi po Henekenos praeitį, Mirijam įsitikina susidūrusi su pavojinga priešininke...

Liusė mamos neteko paauglystėje, tad buvo kupina vilčių, kad būsima anyta galės užpildyti jos širdyje atsivėrusią tuštumą. Deja... Elegantiška ir santūri Dajana yra mylinti žmona ir atsidavusi besilaukiančių pabėgėlių globėja, bet šalta savo vaikams ir anūkams.

Kai Dajana savo namuose randama negyva, stalčiuje aptinkamas ir atsisveikinimo laiškas, kuriame ji prisipažįsta nebeturėjusi jėgų kovoti su vėžiu. Tačiau po skrodimo paaiškėja, kad jokio vėžio nebūta... Kas gi vis dėlto nutiko? 

Sofija jaučiasi pakliuvusi į pačios sau paspęstus ramaus gyvenimo spąstus. Ji troško pabėgti iš triukšmingo Londono ir mažame miestelyje saugiai auginti sūnų, tačiau po kelerių metų jaučiasi apimta nepakeliamo nuobodulio.

Į miestelį atsikrausčiusi Ema taip pat turi panašaus amžiaus sūnų ir įkūnija tai, ko taip trūksta Sofijai. Ema graži, paslaptinga ir kupina idėjų. Ji priverčia Sofiją vėl jaustis gyvą ir patikėti, kad jos gali tapti geriausiomis draugėmis. Nesvarbu, kad miestelyje apie naująją gyventoją sklando įvairiausių gandų...

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave

Traukinyje Ela Longfild stebi dvi paaugles, flirtuojančias su įtartinais vyrukais, kurie, pasirodo, ką tik išėjo iš kalėjimo. Kitą dieną išgirsta kraupią žinią: viena iš traukiniu važiavusių merginų – gražioji Ana Belard – dingo. Susikrimtusi Ela kreipiasi į policiją, bet, žinoma, jau per vėlu.

Prabėga metai: mergina vis dar dingusi, du įtartini vyrukai – taip pat. Į Elos pašto dėžutę keliauja keisti gąsdinantys laiškai, o nutylėti faktai sunkiai slegia ir Anos tėvą, ir drauge traukiniu važiavusią Sarą.

Išgirdusi šiurpią žinią, kad tėvas, jauna jo žmona ir dvylikametė podukra buvo sunkiai sužeisti per ginkluotą apiplėšimą, Robina priversta grįžti į gimtąjį miestą. Tėvo valdingumas, arogancija ir nuolatinė neištikimybė, mamos liga ir mirtis, nevykusiai susiklostę sesers ir brolio likimai suskaldė šeimą.

Kol ligoninėje tėvas kovoja už savo gyvybę, o policija nesėkmingai bando aiškintis nusikaltėlius, Robina bando atkurti santykius su artimaisiais. Bet... Šioje šeimoje visi turi ką slėpti. Kaip atskirti melą, kuriuo norisi tikėti, nuo tiesos, kurios verčiau nežinoti? 

Tai turėjo būti paprastas pasimatymas su patikimai atrodančiu vyruku iš pažinčių svetainės. Alės santuoka subyrėjo ir ji neatsispyrė draugių įkalbinėjimams pabandyti. Tačiau atsibudusi sekmadienio rytą supranta, kad įvyko kažkas bloga: ji yra kruvina, jai beprotiškai skauda galvą ir ji nepamena, kas atsitiko pasimatymo metu.

Dar baisiau – dirstelėjusi į veidrodį, Alė neatpažįsta į ją žiūrinčio veido. Ji neatpažįsta savo buvusio vyro, brolio ir draugų. Ir ji negali atpažinti žmogaus, kuris ketina ją sunaikinti...

Prieš dvidešimt vienus metus Denisas Dansonas buvo nuteistas už žiaurų vienuolikmetės nužudymą ir Altūnos kalėjime laukia mirties bausmės. Už tūkstančių mylių Anglijoje gyvena vieniša mokytoja Samanta. Užsimezgusį susirašinėjimą vainikuoja meilė.

Samanta apsisprendžia keisti savo gyvenimą ir skrenda per Atlantą palaikyti mylimojo. Atsiradus naujų įrodymų, Denisas išeina į laisvę. Tačiau už jo ištekėjusi Samanta greitai pastebi tai, kas priverčia suabejoti sutuoktinio nekaltumu...

Amberė nubunda ligoninėje. Ji negali pajudėti. Negali kalbėti. Negali atmerkti akių. Moteris girdi, kas vyksta aplinkui, bet aplinkiniai to nežino.

Amberė neprisimena, kas jai nutiko, nors įtaria, kad su tuo kažkaip susijęs jos vyras Polas. 

Aktorė Eimė Sinkler grįžta namo ir supranta, kad jos vyras dingo. Jeigu būtų dingęs dėl jos kaltės, juk prisimintų? Bet Eimė neprisimena. Kriminalistai mano, kad ji kažką slepia, ir yra teisūs.

Eimė tikrai turi tamsių paslapčių. Ir atrodo, kad kažkas jas žino. Kažkas iš jos praeities... Ar pavyks Eimei išsaugoti sveiką protą, aktorės karjerą ir tapatybę, kurią taip sunkiai susikūrė?

Džeinė puikiai pritampa Mineapolio draudimo kompanijoje. Ji – būtent tokia moteris, kokia patinka savo vadovui Stivenui Hepsvortui, – romi, nuolanki, tirpstanti nuo jo rodomo dėmesio.

Tačiau po pilkos pelytės įvaizdžiu slepiasi moteris, pasiryžusi viskam: ji gundys ir leisis sugundoma, slėpsis ir seks, įsilies į Stiveno šeimą ir sužinos bjauriausias jo paslaptis. Džeinė bet kokia kaina išsiaiškins, kas jam svarbiausia. Tada galės visa tai atimti. Kaip jis kadaise atėmė iš jos.