Vos pasirodęs romanas tapo tarptautine sensacija, o žurnalas „Time“ rašytoją K. Kwan įtraukė į 100 įtakingiausių žmonių sąrašą. Romane „Beprotiškai turtingi“ su rafinuotu humoru autorius pasakoja apie Azijos grietinėlės gyvenimą: sunkiai suvokiamą prabangą, neįtikėtinas privilegijas ir jas lydinčią naštą.
Jane Austen romanus primenantis turtingųjų ekscentriškumas maišosi su šiandieninėmis Azijos aktualijomis. K. Kwan pateikia ironišką žvilgsnį į tviskantį įtakingos šeimos gyvenimą: privatūs lėktuvai, dizainerių kolekcijos, auksu spindintys interjerai. Pinigai ima valdyti žmones, o ne žmonės pinigus. Visu gražumu pasirodo tiek patraukliausios, tiek tamsiausios turtingųjų gyvenimo pusės.
„Beprotiškai turtingi“: humoro kupina pažintis su pasaulio turtingiausiais. Vieniems skaitant galbūt kils mintis, kur nusirito pasaulis, kiti su šypsena ir susidomėjimu pažvelgs į sunkiai įsivaizduojamą, bet ne tik pasakose egzistuojantį gyvenimą. Beje, šis romanas tapo ir kino juosta, o plačiau apie ne iš piršto laužtas istorijas pasakoja autorius K. Kwan.
– Romane „Beprotiškai turtingi“ pasakojate apie turtingų azijiečių materializmą, nuolatinę konkurenciją ir pinigų švaistymą. Ar tokioje aplinkoje ir užaugote?
– Išties užaugau tame pasaulyje: senoje, gerai visuomenėje įsitvirtinusioje šeimoje Singapūre. Tačiau, kai esi vaikas, nenutuoki, ką žmonės veikia. Dėdė yra dėdė. Tėčio draugas ir yra tik tėčio draugas. Tavo žaidimų draugai yra tiesiog vaikai.
Nežinai, ar jie milžiniškų turtų paveldėtojai. Gyveni vaikų pasaulyje. Mano tėvai niekada nebuvo žmonės, mėgę pabrėžti turimas privilegijas ar turtus, tad jų dėka užaugau laimingai nenutuokdamas apie statusą.
Buvau vienuolikos metų, kai ėmiau suvokti, kad mano vaikystė stipriai skyrėsi nuo daugumos singapūriečių. Palikęs Singapūrą ir persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstijas, supratau, kad užaugau visai kitokioje aplinkoje nei daugelis vaikų. Iš itin privilegijuoto pasaulio patekau į paprastą viduriniosios klasės priemiestį Hiustone, Teksase.
Mano tėtis sugalvojo beprotišką socialinį eksperimentą. Jis užsimanė, kad jo vaikai patirtų daugeliui įprastą gyvenimo būdą, kokį patyrė ir jis pats augdamas Australijoje. Labai nenoromis, bet mano mamai teko prie to prisidėti. Būdama 50-ies ji turėjo išmokti gaminti pusryčius ir naudotis dulkių siurbliu.
Prisimenu, pirmuosius keletą mėnesių negalėjau su tuo susitaikyti. Buvau atvykęs iš pasaulio, kur daugybė žmonių sukasi po namus darydami absoliučiai viską, ko tik prireikia. Mintys apie indų plovimą ar žolės pjovimą man buvo sunkiai suvokiamos.
Tuomet amerikietis pusbrolis pasisodino mane ir tarė: „Turėtum gėdytis. Tau reikia padėti mamai su namų apyvokos darbais. Ar bent nutuoki, ką jai tenka patirti?“
– Tačiau galiausiai prisitaikėte?
– Visiškai. Buvau žolės pjovimo čempionas. Vasaromis ją pjaudamas net užsidirbdavau. Turi prisitaikyti prie aplinkos. Jau pripratęs prie gyvenimo Amerikoje kiekvieną kartą prisiminęs kasdienybę Singapūre pagalvodavau: „Cha, viskas buvo tikrai keista.“
Štai kiekvieną sekmadienį eidavau priešpiečių su princese iš Tailando. Nemanau, kad daugeliui vaikų teko patirti ką nors panašaus. Pasakodavau draugams šias istorijas, o jie, aišku, galvodavo, kad bandau juos apmulkinti.
– Ar manote, kad sugebėjote parašyti šias knygas tik todėl, kad persikėlėte į JAV ir galėjote atitrūkti nuo aprašomo gyvenimo būdo?
– Visiškai teisingai. Tik nepriklausydamas tam pasauliui gali pažvelgti į jį iš kitos perspektyvos. Būdamas vaikas ir matydamas supančią prabangą maniau, kad tai įprasta, o pinigai apskritai yra labai abstraktus dalykas.
Mane visur vežiojo vairuotojai, vienas iš draugų turėjo asmens sargybinį, o kitas – namų baseine įrengtą barą. Kai persikėliau į Teksasą ir iškritau iš to auksinio narvelio, supratau, kad augau gana neįprastoje aplinkoje, ir bėgant laikui galvoje ėmė formuotis romano pasakojimas.
Kas keletą metų grįždavau į Aziją ir pastebėdavau, kad mano draugai tampa vis turtingesni ir turtingesni. O aš buvau tas neturtingasis pusbrolis amerikietis. „Varge, tu gyveni mažyčiame name be jokių patarnautojų, lankai koledžą ir gyveni studentų bendrabutyje? Tėvai tau nenupirko namo?“.
Panašius komentarus vis išgirsdavau toje aplinkoje. Galvoje kaskart sukirbėdavo mintis: „Tai taip juokinga.“ Tačiau visi tie žmonės nesistengia būti snobais. Tiesiog taip nutinka, kai gyveni namuose su 20 patarnautojų.
– Atrodo, kad jūsų knyga skaitytojus traukia ne tik dėl aprašomų turtų. Romanas pavadinimu „Beprotiškai turtingi europiečiai“ vargu ar sulauktų tokio pat susidomėjimo.
– Azija šiuo metu patiria naują aukso amžių. Ten sugeneruojami turtai neturi precedento pasaulio istorijoje. Nemanau, kad prieš 10 metų Kinija apskritai turėjo bent vieną milijardierių. Ir štai praėjus dešimtmečiui, Forbes turtingųjų sąraše atsirado 122 milijardieriai iš Kinijos. Senos, turtingos šeimos iš Singapūro, Honkongo, Indonezijos ir Filipinų stebisi, iš kur taip staiga atkeliavo visas kinų turtas?
Nors per pastaruosius keletą metų itin padaugėjo naujienų apie naujuosius turtuolius iš Kinijos ar Azijos ekonominį stebuklą, mažai kas žino apie turtingas užjūrio kinų šeimas, nuo seno gyvuojančias Pietryčių Azijoje ir už jos ribų.
Negana to, niekas dar nebuvo pasakojęs istorijos iš tose didelėse ir uždarose šeimose gyvenančių žmonių perspektyvos. Norėjau sukurti pasakojimą, kuris peržengtų stereotipų ribas, kalbėtų apie žmones, gyvenančius šiandieninėje Azijoje, žmones, ant kurių pečių užkrauta privilegijų ir didelio turto našta.
– Ar manote, kad per daug pinigų gali išvaryti iš proto?
– Manau, bet kokie kraštutinumai – ar tai būtų per mažai pinigų, ar per daug – gali privesti žmones prie šiokio tokio pamišimo. Beribis turtas suteikia nepaprastą galimybę daryti gerus darbus ir įtaką pasauliui, tačiau pinigai taip pat gali sujaukti žmogaus mintis ir pasaulėžiūrą.
Nemažai laiko esu praleidęs turtingų žmonių aplinkoje ir pastebėjau, kad dažnai jie yra patys nelaimingiausi, labiausiai streso kamuojami žmonės. Galbūt jie ir gyvena prabangos rojuje, mėgaujasi tuo, ką geriausio galima nusipirkti už pinigus, tačiau jie negali nusipirkti laimės.
– Romane „Beprotiškai turtingi“ kalbate ir apie kartų skirtumus.
– Taip, kartų skirtumai ypač ryškūs kinų kultūroje. Pagal kinų tradicijas vyriausiasis sūnus visuomet lieka gyventi su šeima, net kai suauga. Tikimasi, kad jis perims šeimos verslą, rūpinsis seneliais, tėvais. Iš vaikų taip pat tikimasi, kad pradėję dirbti kaip padėką jie atiduos dalį uždarbio tėvams.
Mūsų dienomis visi šie tradiciniai lūkesčiai virsta aukštyn kojomis, nes Aziją vis labiau veikia Vakarų kultūra. Dėl to norėjau papasakoti, kokius sunkumus patiria jaunesni žmonės, kilę iš tradicinių šeimų, tačiau nebežinantys jų taisyklių ar tiesiog joms nebepritariantys. Tarsi sakytų: „Ar jūs rimtai? Ar iš tiesų tikitės, kad susituoksiu su bet kuo, ką man išrinksite?“
Pagrindinis knygos veikėjas Nikas gimė Singapūre ir užaugo itin tradicinėje, privilegijuotoje aplinkoje, tačiau buvo išsiųstas į mokyklą Vakaruose. Tad nors jo charakteryje ryškios Azijos kultūrą atspindinčios charakterio savybės, jo mąstysena labai vakarietiška. Iš to ir kyla konfliktinės, kartais net komiškos situacijos, kuriose atsiduria Niko kartos atstovai.
– Nebijote sulaukti kaltinimų, kad su humoru pasakodamas turtingųjų istorijas rodote nepagarbą savo kultūrai?
– Buvo kilusi tokia mintis vos pradėjus rašyti knygą... Tačiau tikiuosi, kad skaitytojai žvelgs į šią knygą pozityviai, nes, manau, ji pagerbia nepaprastai turtingą Azijos kultūrą. Turiu omenyje ne materialius turtus, bet kultūros gyvastį.
– Knygoje aprašote vestuves, kurios virsta sunkiai suvokiamo mąsto, tiesiog begėdišku turto demonstravimu: Vienos berniukų choras, Valentino mados namų apdarai, kelionės į kaimynines salas, Cirque du Soleil pasirodymai ir dar daugiau. Ar vestuvės Azijoje iš tiesų tokios?
– Esu matęs vestuvių, kurios visais atžvilgiais lenkia aprašytąsias. Tiesą pasakius, turėjau supaprastinti daugybę istorijų! Tuo, kas realu, paprasčiausiai sunku patikėti. Sakoma, kad realybė kartais keistesnė už fikciją, o rašant romaną itin svarbu, kad istorija būtų įtikinanti. Daug dažniau teko paprastinti aprašomus įvykius, mažinti dekadansą bei perteklių, nei jų pridėti.
Tam tikrais atvejais turėjau net ištrinti kai kurias detales, nes mano redaktorė pasakė, kad niekas tuo nepatikės. Tikinau, kad taip iš tiesų įvyko, o ji atsakė, kad skaitytojai nepriims mano pasakojimo, nes neatrodo realu, kad žmonės galėtų išleisti tiek daug pinigų ar padaryti ką nprs tokio pompastiško.“ Tad tokios dalys buvo pakeistos.
– Ar veikėjai knygoje įkvėpti realių asmenybių?
– Tikrai taip, be jokios abejonės. Labai artimai pažįstu visus žmones, kurie įkvėpė knygos personažus. Žinoma, pakeičiau pakankamai detalių, kad nė vieno nebūtų galima atpažinti.
– Kaip Jums pavyko paversti romaną aktualiu ir Rytams, ir Vakarams?
– Mumyse matyti tiek daug kultūrinių skirtumų, bet kartu ir tiek daug panašumų. Šiandien vis daugiau ir daugiau kultūrų ima lietis tarpusavyje. Ar tai blogai? Gali būti. Egzistuoja pernelyg daug vienodumo: žmonės renkasi tuos pačius prekės ženklus, valgo tą patį maistą, ima rengtis vienodai.
Kur dingo kiekvienai pasaulio vietai būdingi išskirtiniai kultūriniai aspektai? Esu laimingas, kad užaugau su įskiepytomis Rytų vertybėmis ir branginu tuos keistus, egzotiškus, kartais trikdančius bruožus, būdingus Azijos šalims.
– „Beprotiškai turtingi“ tapo bestseleriu ir atsidūrė daugelio žmonių mėgstamiausių skaitinių sąraše vos knygai pasirodžius. Kaip manote, kodėl skaitytojai taip susidomėjo šiuo romanu?
– Manau, kad šioje istorijoje slypi tam tikras universalumas, su kuriuo skaitytojai gali tapatintis. Nesvarbu, kokioje aplinkoje užaugome, visų mūsų šeimos šiek tiek pamišusios. Žmones taip pat visuomet traukė pasakojimai apie turtingųjų ekscentriškumą. Nuo Biblijos iki Machiavellio, nuo Jane Ostin iki Anthonio Trollopo.
Tad, manau, šio romano sėkmės paslaptis – visiems gerai pažįstamos istorijos kombinacija su šių dienų aktualijomis, kai visi taip susidomėję Azija. Ypač Vakaruose žmonės nori geriau pažinti Aziją, nes ji tampa vienu pagrindiniu pasaulio ekonomikos variklių. Patinka tai ar ne.
Parengta pagal kevinkwanbooks.com
