Kaip jie pasijuto, kai staiga pasaulis susitraukė iki keturių sienų? Ar praplėsti jo ribas gali kelionių knygos?
Linkėjimai iš kito pasaulio krašto
Renginių režisierė ir dramos mokytoja Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis pernai pasirodžiusią knygą „Tigras tai ne katinas“, kurioje papasakojo apie ketverius Vietname ir Tailande praleistus metus, rašė būdama Naujojoje Zelandijoje. Šioje šalyje ji su šeima gyvena iki šiol. Nuo šio trečiadienio visuotinė saviizoliacija skelbiama ir Naujojoje Zelandijoje.
„Prieš kelias dienas gavau žinutę, kad mūsų skrydis į Lietuvą gegužę atšaukiamas. Jaučiuosi esanti ir naivi, ir kvaila, ir kartu nepataisoma optimistė, nes tikėjausi, kad iki gegužės virusas atslūgs ir pavyks nuvežti dukras vasarai pas senelius; dar vis tikiuosi, kad galėsime grįžti bent jau vasaros pabaigoje“, – vilčių nepraranda Eglė.
Trečiojo pasaulio šalyse, kur jai su vyru teko ir gyventi, ir keliauti, niekada negali būti tikras dėl sveikatos: „Čia nesi garantuotas dėl to, ką valgai, iš kokio vandens pagaminti ledukai stiklinėje, kokie virusai plaukioja vandenyje, kuriame maudaisi, ar tūno ant rankos, kurią spaudi.
Karantino patirti neteko, bet gyvenome Bankoke karinio perversmo metu 2014-aisiais ir kurį laiką turėjome paisyti komendanto valandos.“
Kai negalima keliauti, gal nuotykių troškulį apmaldo kelionių knygos?
„Kelionių knygos krizės metu padeda jautriau, gal net asmeniškiau reaguoti į tų kraštų žmonių padėtį ir jiems gresiantį pavojų.
Knygoje „Tigras tai ne katinas“ rašau apie paprastus kaimo žmones ir varganą jų buitį, skaudžias patirtis, abejingą valdžią... Dabar man labai neramu juos prisiminus.
Baisu pagalvoti, kaip Tailandas, Vietnamas, Birma, Kambodža, Laosas ir kitos regiono šalys, kur ypač prasta sveikatos priežiūros sistema, atlaikys pandemiją. Kaip šalys, kurių didelėje ar net didžiojoje teritorijos dalyje vis dar nėra elektros, ištvers tokį išbandymą? Kaip valdžios, kurių kišenėse „nusėda“ didžiulė dalis pagalbos siuntų, pasirūpins savo žmonėmis?
Jau dabar įtariama, kad Pietryčių Azijos susirgimų statistika klastojama, ir niekas nežino, kokia tikroji padėtis. Istorija rodo, kad tų šalių politikai labiau rūpinasi „veidu“ ir pinigine nei gyventojais...“
Kiek vietnamiečių gali tilpti ant vieno motorolerio? Kodėl tajai šypsosi net tada, kai pyksta? Kur Vietname gražiausi saulėtekiai? Kaip patogiai numigti darbo vietoje?
Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus galima rasti E.Šimkevičiūtės-Kulvelis knygoje „Tigras tai ne katinas“. Joje – pasakojimai apie Tailandą ir Vietnamą, kur autorė su vyru praleido ketverius metus.
Vakarai – be interneto
„Nepamenu, kad būčiau gyvenusi taip intensyviai kaip pastarąją savaitę, kai visas pasaulis ėmė užsidarinėti, o aš visą laiką leidžiu namuose, – sakė knygos „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ autorė Gabrielė Štaraitė. – Esu tikra, kad anksčiau ar vėliau vis tiek galėsime keliauti, tad dabar tiesiog intensyviai sukuosi darbuose, o telefonas ir vaizdo skambučiai sudaro didžiąją dienos dalį.“
Ji – egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ bendraturtė ir vadovė, tad besirūpinant svetur esančiais keliautojais, atšaukiant skrydžius ir neribotam laikui atidedant keliones darbų galybė.
Kelionėse Gabrielė ne kartą yra patekusi į nemalonias situacijas: daug kartų buvo peršalusi – skaudėjo gerklę (o kelionių vadovui juk reikia daug kalbėti...), slogavo, pakilo temperatūra.
„Tai gal ir sugadindavo nuotaiką, tačiau nebuvo nieko itin rimto, – pabrėžė. – Karantino patirti neteko, tik po kelionės labai mėgstu bent savaitgalį ramiai praleisti namuose, atsiskyrusi nuo kitų susidėlioti įspūdžius ir pailsėti nuo jų.“
Ji prisiminėa, kaip prieš pačią pirmą kelionę į Afriką pasklido bauginanti žinia apie žemyną kaustantį Ebolos virusą: „Visiems atrodo: jei kas nors vyksta Afrikoje, tai būtinai šalia. Čia – vienas iš mitų. Pamirštama, koks didelis yra žemynas.
Tąsyk susiruošusiems keliauti laiške išdėsčiau, kad nuo Vakarų Afrikos, kur tuomet siautė virusas, iki Etiopijos – per septynis tūkstančius kilometrų. Beveik tiek pat, kiek nuo ligos židinio iki Lietuvos. Nė vienas iš grupės neišsigando ir kelionės neatsisakė.“
Gal karantinas – tinkamas metas išsitraukti ir kelionių knygas, o gal jos, uždarius sienas, gali sukelti erzulį?
„Neįsivaizduoju, kad kelionių knygos galėtų suerzinti, – purtė galvą Gabrielė. – Juk svajonės džiugina ir palaiko, veda į priekį, įkvepia kas rytą keltis iš lovos ir imtis visko, kad galėtum jas įgyvendinti. Kiekvieną vakarą 21 valandą išjungiu telefono garsą, kompiuterio ekraną ir skaitau.“
G.Štaraitės „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ tinka ir pirmai pažinčiai su juodąja Afrika (knygoje pasakojama apie Užsacharę – žemyno dalį į pietus nuo Sacharos), ir norint sužinoti daugiau.
Pirmojoje dalyje pateikiamos geografinės ir istorinės aplinkybės, padėsiančios suprasti, kodėl Afrika yra tokia.
Antrojoje – pažintis su įdomiausiomis, keisčiausiomis gentimis, šio žemyno atradėjais ir žmonėmis, kurie atstovauja moderniai Afrikai.
Trečioji dalis skirta žvėrims, dėl kurių autorė ir pamilo šį žemyną.
Geriausias priešnuodis
„Prisimenu pirmąjį savo šuolį vaikystėje nuo tilto į upę. Kai stoviu ant turėklų. Apačioje kokie šeši metrai. Pasaulis sustojęs. Atrodo, padai mažomis rankelėmis kabinasi į šiltą medį. Tada šoku ir paneriu. Baimės nebėra. Gera ir ramu. Jaučiuosi gyvas.
Panašiai bus ir dabar, nes šuolis visada yra mažiau baisus nei jo laukimas“, – lygino žurnalistas, keliautojas, kelionių vadovas Liudas Dapkus, neseniai pristatęs knygą „Žuvis, kuri supainiojo duris“.
Svetur Liudas ne kartą buvo įsivėlęs į įvairias istorijas, keletą jų aprašė ir knygoje.
„Prieš kelis mėnesius patyriau rimtą sveikatos sutrikimą Madagaskare, buvau netekęs sąmonės, labai sirgau, o man niekas nepadėjo, nes tokios buvo aplinkybės. Ko gero, tai buvo ekstremalus karantino variantas, niekam nelinkiu to patirti, nors tai truko palyginti neilgai“, – pasakojo keliautojas.
Ar nemano, jog karantino metu kelionių knygos gali netgi erzinti?
„Jei jau kas nors erzina, turėtume savęs paklausti: kodėl? – įsitikinęs Liudas. – Galbūt reikia pakeisti požiūrį į aplinką, išvalyti (dez)informacinius nuodus iš galvos, kurių dabar lengva pasigauti.
Knygos, kurios nukelia į kitus pasaulius, – nuostabus būdas nuo viso šito pailsėti. Ir kuo tas pasaulis keistesnis, tuo poveikis stipresnis. Būtent knygos, o ne filmai ar serialai, nes jos žadina vaizduotę, skatina kūrybines galias ir atitraukia protą nuo beprasmio toksiškų naujienų gromuliavimo ir naujų nerimo priepuolių.“
L.Dapkaus „Žuvis, kuri supainiojo duris“ – tai pasakojimai iš rojumi vadinamų salų ir kruvinų karo žemių. Įvykiai padangėse ir urvuose, tviskančiuose rūmuose ir purvinose žeminėse. Susitikimai su keistuoliais ir genijais, skurdžiais ir milijonieriais. Akistatos su pasauliu ir pačiu savimi. Trumpos istorijos, tarytum minčių žemuogės, suvertos ant gyvenimo smilgos.
Pasiruošti atradimams
Vilniaus knygų mugėje pristatytų „Vilniaus atminties punktyrų“ autorė Gabija Lunevičiūtė ragino atsiversti šią knygą ir pasivaikščioti tuščiomis miesto gatvėmis: „Man patinka pasakoti žmonėms apie Vilnių, vaikščioti kartu su jais po miestą, manau, šis jausmas abipusis, bet tam tikra prasme dabar tai vyksta skaitant manuosius „Vilniaus atminties punktyrus“.
Knygai apie Vilnių, jo žmones ir pokyčius skaityti net nereikia ypatingo pasiruošimo, pakanka ją pasiimti į rankas ir pasivaikščioti po miestą – kol to daryti nedraudžiama.“
Ekskursijų Gabija šiuo metu negali vesti, tačiau nemano, jog pasaulis sustojo, jis tik sulėtėjo: „Ir toliau darau daugybę dalykų, kuriuos dariau iki šiol: mokausi, dirbu, kuriu pasakojimus, skaitau, einu pasivaikščioti į mišką.
Tik liūdna, kad negaliu aplankyti vyresnio amžiaus artimųjų, neramu dėl jų sveikatos, bet kartu pastebiu, kiek nereikalingo dėmesio skirdavau visiškai neesminiams reikalams.“
Gabijai ne kartą teko lankytis užsienio gydymo įstaigose dėl apsinuodijimų ar uždegimų, ji yra patyrusi rimtą traumą, kai krito nuo paplūdimio sūpynių: „Visada pasitikiu medikais. Teko bendrauti ir su Peru, Kolumbijos, ir su Tailando gydytojais. Eidavau į privačias gydymo įstaigas, visi sutikti gydytojai puikiai kalbėjo angliškai, o kas buvo neaišku, per „Google Translate“ pasiaiškindavome.“
Kaip jos dienotvarkę pakeitė karantinas?
„Man rodos, šiuo metu geriausia išlaikyti kuo panašesnį gyvenimo ritmą į buvusį: laiku keltis, persirengus sėsti prie kompiuterio ar kitų darbų, daryti pietų pertraukas, laisvą laiką skirti bekontakčiams pomėgiams, taigi ir skaityti.
Jeigu prieš mėnesį jums patiko kelionių knygos, tai ir dabar turėtų patikti. Net jeigu nemėgstate keliauti, tokios knygos jums gali patikti, nes jos yra apie žmones ir pasaulį, kurį turi galimybę pažinti patogiai įsitaisęs namuose.
O jeigu mėgstate, dabar galite ruoštis būsimiems atradimams, domėtis tais kraštais, į kuriuos norėtumėte nuvykti, susipažinti su kitomis religijomis, kultūra, papročiais, receptais – gal kai ką išbandyti ir namuose, juk negyvensime karantino sąlygomis visą laiką.
Pavyzdžiui, aš noriu daugiau sužinoti apie kaimynus latvius, išmokti ką nors pasakyti jų kalba, taip pat planuoju grįžti į mane pakerėjusias Azorų salas ir šaltuoju metų laiku nukeliauti į Namibiją, žinau, kad taip ir bus, todėl dabar bandau kuo daugiau sužinoti apie šiuos kraštus.“
Atradimų nebūtina ieškoti kitame pasaulio krašte, kartais tereikia apsižvalgyti aplink. Populiari gidė G.Lunevičiūtė savo knygoje „Vilniaus atminties punktyrai“ kviečia atrasti miestą: „Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje.
Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Jie atsimena kvepiančias kavines, rojaus obuoliukais dvelkiančius priemiesčius, Didžiąją sinagogą, sugriautus, sudegintus, susprogdintus pastatus, lavonų tvaiką, karietas, senąjį tiltą per Nerį: XX amžiaus Vilnių, kokio jau nebėra.“
Įkvėps ir padrąsins
„Žmogus pats nesustos ir nesusimąstys – reikia, kad jį kas nors sustabdytų, – apie pastaruoju metu sustojusį pasaulį sakė keliautojas, ambasadorius ir kuksando meistras Algirdas Kumža, knygos „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ autorius. – Sustojęs pamatai aplink daug gražių dalykų, kurių lėkdamas nespėji įžiūrėti.
Tad aš tą ir darau: dėlioju senas kelionių nuotraukas, patepiau pradėjusį rūdyti alpinisto ledkirtį. Bet matau, kad ir per karantiną nebus laiko, nes kuksando pratybas perkėlėme į internetą. Dabar itin svarbios tos pratybos, nes kuksando stiprina imunitetą.“
Algirdas daugybę kartų buvo Himalajų kraštuose: „Ten sanitarinės sąlygos tokios, kad gali skelbti karantiną šimtui metų. Keliavau prigrūstuose autobusuose, valgiau pakelės užeigose – ir nieko, nė karto nesusirgau.
Keletą kartų buvau Nepale, kai ten buvo karo padėtis. Ukrainoje dirbau ambasadoriumi, kai ten kilo didžiulė baimė dėl kiaulių gripo. Visi buvome sunerimę. Baimės akys visada didelės.
Kartą Tibete pusaštunto kilometro aukštyje sugriebė baisus bronchitas – aukšta temperatūra, vos kvėpuoju, o vaistų jokių. Po kelių parų nuo kalno nusileidau sveikas. Tada ir supratau, kokią stiprią turime vidinę jėgą – stipresnę už bet kokius vaistus.“
Keliautojas pripažino, kad per karantiną norisi panikuoti, bet, jo įsitikinimu, reikia prisiversti svajoti apie egzotiškus kraštus: „Karantinas – geriausias laikas planuoti gražiausią gyvenimo kelionę. O gera kelionių knyga įkvėps ir padrąsins.“
A.Kumžos „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ – įtraukiantis pasakojimas apie lietuvių alpinistų žygį į Sisia Pangmą, vieną aukščiausių pasaulio viršukalnių.
„Norėjau, kad skaitytojas keliautų kartu su manimi: girdėtų dundančias lavinas, matytų atsiveriančius ledo plyšius, o nuo deguonies stygiaus jam spengtų smegenys“, – sakė autorius.
