Neringa Dangvydė pagarsėjo 2014 m. išleidusi prieštaringai įvertintą pasakų knygą „Gintarinė širdis“.
Knygoje pateikiamos istorijos apie įvairias socialinę atskirtį ir diskriminaciją patiriančias grupes – neįgaliuosius, emigrantus, homoseksualius ir skirtingos nei dauguma odos spalvos asmenis, romus bei kt.
Pasakos sukurtos pagal tradicinį modelį, jose veikia stebukliniai personažai, sąmoningai naudojami motyvai, kuriuos skaitytojas turėtų atpažinti iš liaudies ar klasika tapusių Brolių Grimų, Š. Pero ar H. K. Anderseno tekstų, perteikiant šių dienų socialines realijas.
Argumentuojant, kad pasakos, kuriose vaizduojami homoseksualūs veikėjai, gali būti žalingos nepilnamečiams, knygos platinimas buvo uždraustas. Autorė dėl to bylinėjosi teismuose, byla pasiekė ir Europos žmogaus teisių teismą.
Pateikiame Neringos Dangvydės interviu, duotą 2014 m. „Lietuvos ryto“ korespondentei Daliai Gudavičiūtei.
„Jei būčiau vaikystėje perskaičiusi tokią pasaką, man nebūtų reikėję taip ilgai blaškytis“, – teigė rašytoja ir literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė. Jos sukurtos pasakos apie homoseksualių princesių ir princų santuokas šokiravo tradicines šeimas.
„Tai, apie ką aš rašau, – siekiamybė, horizontas, iki kurio mes žingsnis po žingsnio artėjame. Gal tokios valstybės kaip mano pasakose niekada nebus sukurta, bet mes galime ką nors pagerinti savo aplinkoje“, – kalbėjo Dangvydės slapyvardžiu pasakų knygą „Gintarinė širdis“ pasirašiusi N.Mikalauskienė. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Vilnietė neslepia esanti lesbietė. Vaikų ji neturi, tačiau rašo knygas mažiesiems skaitytojams ir pati jas iliustruoja.
Lietuvos edukologijos universiteto leidykloje 500 egzempliorių tiražu išleistoje jos knygoje dvi iš šešių pasakų skirtos tos pačios lyties jaunuolių santuokoms.
Štai vienoje jų karalaitė ir jos vaikystės draugė per vestuvių ceremoniją prisiekia viena kitą mylėti tol, kol mirtis išskirs.
Kitose pasakose kalbama apie toleranciją romams, vaikams, turintiems protinę negalią, keliamos emigrantų vaikų, dirbtinio apvaisinimo, prievartinės santuokos problemos.
Lietuviškų pasakų knygos apie tos pačios lyties asmenų santuokas leidybą parėmė Lietuvos kultūros ministerija.
Spalvingomis iliustracijomis papuoštą leidinį jau galėjo įsigyti Knygų mugės Vilniuje lankytojai.
Skaitė pažįstamų atžalos
– Ar sąmoningai norėjote sukelti skandalą? Lietuvą prieš kelerius metus jau purtė triukšmas dėl pasakos apie du vienas kitą pamilusius ir susituokusius princus. Tą pasaką esą kažkas norėjo skaityti darželiuose, – „Lietuvos rytas“ paklausė N.Mikalauskienės.
– Tikrai ne. Skandalus sukelia žmonės, kurie neįsigilina į problemas. O vaikams kyla mažiau klausimų.
Vaikų literatūros klasikas Pranas Mašiotas yra pasakęs: „Aš nemėgstu stovėti eilėse, einu ten, kur tuščia.“
Pasakų apie tai Lietuvoje dar nebuvo. Jų vis tiek anksčiau ar vėliau būtų atsiradę, todėl pamaniau, kad geriau parašysiu aš pati ir tai bus ne tik etiška, bet ir estetiška, meniška.
– Kokios tikitės reakcijos?
– Tikiuosi, kad žmonės vis dėlto perskaitys tą knygą. Bent jau aš norėčiau, kad perskaitytų, o tada reaguotų.
– Kam skirtos jūsų pasakos?
– Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams.
Kai kurie iš mano pažįstamų vaikų jas perskaitė. 3,5 metų mergaitei pasaką perskaitė tėvai.
Tėvai sakė, kad vaikų reakcija buvo kaip į paprastą pasaką: štai vienam karalaičiui atsitinka taip, kitam kitaip, o trečiam dar kitaip.
Perskaitęs pasaką apie karalaitę ir batsiuvio dukterį vienas 11 metų berniukas pasakė: „Labai liberali knyga.“
– Ar homoseksualiose šeimose augančių vaikų Lietuvoje jau yra tiek daug, kad reikėtų vaikus mokyti tai suvokti?
– Nesvarbu, ar daug, ar mažai. Kiekviena šeima verta pagarbos. Net jei būtų viena vienintelė tokia šeima, ją reikėtų gerbti, o kitus mokyti, kad į tai žiūrėtų su pagarba.
Nebūtų reikėję blaškytis
– Jei vaikystėje pati būtumėte perskaičiusi pasaką apie karalaitę ir batsiuvio dukterį, ar tai būtų pakeitę jūsų gyvenimą?
– Jei būčiau perskaičiusi – būčiau ją laikiusi viena mėgstamiausių pasakų ir man nebūtų reikėję taip ilgai blaškytis. Ir tie keli mano sutikti vyrai nebūtų paversti lakštingalomis.
– Kodėl karalaitis pristatomas „jauniausiu sūnumi su vyru“?
– Man šis klausimas skamba keistai. O kaip kitaip ceremonimeistras turėtų juos pristatyti, jei jie vedę?
– Esate „Įvairovės ir edukacijos namų“ kūrybinių projektų vadovė. Ši įstaiga rūpinasi tos pačios lyties šeimose augančiais vaikais. Ar jūsų pasakos – tai dar vienas projektas?
– Pasakas sukūriau anksčiau. Aš bendrauju ir bendradarbiauju su „Įvairovės namais“, kartu organizuoju renginius, skirtus įvairioms šeimoms. Ten pristatysiu ir savo pasakas.
Vaikystėje patirdavo patyčių
– Kokį turėjote tikslą rašydama šias pasakas?
– Jau daugiau kaip 15 metų dirbu su vaikų literatūra, gilinuosi į procesus, kurie vyksta Lietuvoje ir užsienyje.
Vaikams rašoma daug, bet ne visada žinoma, kaip su jais kalbėti apie socialines problemas, kai kurių temų yra bijoma.
Todėl pamaniau, kad galbūt sugebėčiau perteikti vaikams problemas jiems suprantama kalba.
Trejus metus savanoriavau Vaikų linijoje. Skambindavo vaikai, kalbėdavo apie savo problemas, patyčias.
Į Vaikų liniją skambina ir tie, kurie tyčiojasi. Kai su tokiu pakalbėdavau, vaikas imdavo mąstyti, priimti tą, kurį anksčiau atstumdavo.
– Ar pati vaikystėje patyrėte patyčių?
– Kiekvienas vaikas patiria patyčių. Alytaus vaikai juokdavosi iš mano jurbarkietiškos tarmės, aš dėl to rausdavau ir jiems būdavo dar juokingiau.
Vaikas negali augti uždarame burbule, gerovės salelėje. Bet man atrodė, kad esu ateivė iš kosmoso, todėl įstojau į fantastų klubą.
– Pasakose veiksmas vyksta kone tobulose valstybėse, kur visi tolerantiški. Ar lankėtės tokiose valstybėse, ar tai jūsų vaizduotės vaisius?
– Arčiausiai tobulos valstybės man būtų Prancūzija, kur pernai buvo priimtas tos pačios lyties žmonių santuokos įstatymas.
O Lietuvoje net partnerystės įstatymo nėra.
Visi trys broliai svarbūs
– Ar rašydama knygą studijavote lietuvių ar kitų tautų pasakas?
– Penkiolika metų dirbu su lietuvių literatūra. Per tą laiką gilinausi ir į tautosaką. Mano pasakoms daug įtakos padarė semiotikos mokslas.
Čia paimti kai kurie pasakų modeliai ir motyvai, kurie tarsi būtų iš tautosakos, bet aš juos keičiu.
Liaudies pasakose yra formulė: du broliai protingi, trečias kvailas. Ir protingi pasakos pabaigoje pralaimi.
O aš nenoriu, kad pralaimėtų. Nenoriu, kad kuris nors brolis būtų aukščiau už kitus ir tuo didžiuotųsi. Nenoriu, kad skriaudžiama grupė būtų iškelta kitų sąskaita.
Tiki, kad galima susikalbėti
– Ar negirdėjote dėl savo pasakų įžeidžių kaltinimų?
– Dar mažai kas tas pasakas skaitė. Bet tikiu, kad mano aplinka yra man pačiai saugi ir daugelis žmonių mane palaiko.
Tikiu žmonių susikalbėjimo galimybe. Tie žmonės, kuriems tai įdomu, knygą perskaitys, o jei jiems kils klausimų, jie gali paklausti. Svarbiausia klausti ir kalbėtis.
– Kaip jūsų knygą sutiko bendradarbiai?
– Normaliai. Aš dirbu tolerantiškoje aplinkoje.
– Kuri lietuvių pasaka jums labiausiai patinka?
– Apie 12 brolių, juodvarniais lakstančių. Man patiko jaunosios princesės kelias į brolių išvadavimą. Ji nugali visas kliūtis, kad sujungtų savo šeimą.
Mano manymu, šeima žmogui labai svarbi. Todėl neteisinga, kad kai kurie priversti slėpti nuo artimųjų esminius savo gyvenimo dalykus.
***
Neringa Dangvydė Macatė (buv. Mikalauskienė) gimė 1975 balandžio 6 dieną Vilniuje, bet vaikystę ir paauglystę praleido Alytuje, kur baigusi 9-tą vidurinę (dabar – Jotvingių gimnazija) bei Dailės mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos. Tačiau po dviejų kursų supratusi, kad jos tikrasis pašaukimas – literatūra, pradėjo lituanistines studijas.
Neringa parašė ir pati iliustravo dvi knygas vaikams: „Gintarinė širdis: pasakos“ (2013) ir „Vaikas su žvaigžde kaktoje: apysaka“ (2016). Pastarosios knygos rankraštis Nacionaliniame konkurse „Švieskime vaikus“ laimėjo 3-ąją vietą. 2018-aisiais už šią knygą autorė buvo apdovanota 2-ąja Vytauto Tamulaičio premija, kuri, anot steigėjų, skiriama už „reikšmingą lituanistinę veiklą, lietuvių kalbos puoselėjimą, grožinę kūrybą vaikams, jos originalumą, minties raiškos ir stiliaus sklandumą, dvasinių vertybių atskleidimą“.
Neringa Dangvydė Macatė buvo ir puiki vertėja. Iš prancūzų kalbos ji išvertė romanus: Noros Roberts „Makgregorai: Sibilė“ ( 2015), Gaël Faye „Maža šalis“ (2017), Eric-Emmanuel Schmitto „Ugnies naktis“ (2018), Hélène Cixous „Auksas: mano tėvo laiškai“ (2018) bei Hélios Azoulay ir Pierre-Emmanuel Dauzat knygą „Ir pragaras turi savo orkestrą: muzika koncentracijos stovyklose“ (2016).
Per visą savo gyvenimą Neringa Dangvydė Macatė puikiai mokėjo suderinti rašytojos kūrybingumą ir visuomeninį aktyvumą, gebėjo skaityti pranešimus kuo įvairiausiai auditorijai – ir specialistams, ir jaunuomenei. Ji mokėjo bendrauti ir su pačia jauniausia vaikų auditorija, nuoširdžiai dalindamasi savo įspūdžiais apie vaikiškas knygas.
Metų metus ji vykdė ilgametę nuoseklią, nuoširdžią, dažnai savanorišką veiklą, padedančią kuo įvairiausiais būdais skleisti vaikų literatūrą, buvo nuolatinė žurnalų „Bitutė“, „Laimiukas“, „Rubinaitis“, „Literatūra ir menas“ autorė, radijo laidų dalyvė. Nuo 2012 metų ji vedė Atviro jaunimo centro „Mes“ kūrybinio rašymo studiją, ugdė kūrybiškumą, skatino skaitymą, ieškojo ir atrasdavo jaunų talentų. Buvo aktyvi ir įdomių svetainės www.menobangos.lt projektų įkvėpėja ir vykdytoja (ciklai „Pokalbiai su regionų rašytojais“, „Debiutai“).
Ji buvo ne tik Lietuvos rašytojų sąjungos (nuo 2017 m.), bet ir IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) Lietuvos skyriaus narė. Tradiciniai šios organizacijos seminarai buvo neįsivaizduojami be Neringos pranešimų, dalyvavimų diskusijose, be energingo jos moderavimo ir be jos skleidžiamos geros nuotaikos.
Pastaruosius mėnesius gulėdama ligoninėje, ji ir toliau neprarado dvasios šviesos ir ramybės, skaitė knygas, rašė apie jas recenzijas, o taipogi užbaigė ir savo pačios apysaką paaugliams „Plėšytojas“, kuri dar šiais metais turėtų pasiekti jaunuosius skaitytojus.
Artimieji su Neringa Dangvyde Macate atsisveikins Vilniaus laidojimo rūmų (Olandų g. 22) 3 salėje trečiadienį, kovo 25 dieną nuo 10 iki 13 val. Urną su Velionės palaikais išnešama 13 val. ir bus palaidota Karveliškių kapinėse. Dėl mūsų visų saugumo kviečiame tuo metu atsisveikinti su Neringa mintimis.
