Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (KLAVB) darbuotojai ir lankytojai prieš karantiną dar spėjo pagerbti pernai Anapilin iškeliavusią šios įstaigos vadovę, kolekcininkę Laimą Pačebutienę – surengė dar neregėtą jos surinktų knygų skirtukų parodą.
Pomėgis – rinkti žymeklius
Prieš kelerius konkursą laimėjusi L.Pačebutienė pakeitė ilgametį Klaipėdos apskrities viešosios bibliotekos vadovą, rašytoją Juozą Šikšnelį. Po netikėtos direktorės mirties bendradarbiai jos kabinete atrado kelias dėžes, pilnas knygų skirtukų – darbovietėje jį laikė tik dalį savo kolekcijos.
Grožinės literatūros mėgėja, aistringa keliautoja, sumani kultūros renginių organizatorė L.Pačebutienė tikėjo, jog perskaitytos geros knygos turinys, kaip ir muzika, persismelkusi į žmogaus vidų, atgaivina jo sielą, artina prie Dievo.
„Apie jos pomėgį kolekcionuoti knygų žymeklius visi žinojo. Kartais Laima parodydavo įdomesnių egzempliorių, bet niekas nesitikėjo, kad jos sukauptas rinkinys – toks gausus ir spalvingas“, – per parodos pristatymą kalbėjo naujoji bibliotekos vadovė Laura Juchnevič.
Didesnę dalį kolekcijos L.Pačebutienė laikė namuose. Visą rinkinį peržiūrėję kolegos nusprendė bent jo dalį parodyti visuomenei. Bibliotekoje surengta paroda atskleidžią knygų skirtukų įvairovę.
Skirtukas – knygos draugas
Skirtukais žymėmima, kiek knygos puslapių perskaityta, kad vėliau nereikėtų jos iš naujo sklaidyti. Kai kurie literatūrologai linkę manyti, kad skirtukai sugalvoti ne šiaip sau, o auklėjant skaitytojus, ypač mažamečius, kurie iki galo neperskaitytus tekstus pasižymi užlenkdami puslapį.
Akivaizdu, jog šitaip gadinamos ir savos, ir viešųjų bibliotekų knygos. Pastaruoju metu tokių skaitytojų sumažėjo, bet atsarga gėdos nedaro – bibliotekos, leidyklos, knygynai, kultūros įstaigos įvairiomis progomis literatūros gerbėjams neretai padalija knygų skirtukų su savo logotipais.
Sukurti profesionalių menininkų ir dizainerių, piešiniais, lakiomis sentencijomis išmarginti knygų žymekliai atrodo kaip tikri dailės kūriniai. Būtent tokie labiausiai domino L.Pačebutienę.
Rinkinį praturtino draugai
Iš tikrųjų knygų skirtukai nėra šiuolaikinės visuomenės išradimas. Tokie žymekliai dar I amžiuje buvo pridedami prie vienuolynų celėse ir valdovų rūmuose ranka rašytų šventraščių, metraščių, teisės kodeksų.
Pirmosios spausdintos knygos buvo aukso vertės, jų puslapių niekas patogumui nelankstydavo. Skirtukai ėmė plisti, kai Johanas Gutenbergas, išradęs presą, Maince pirmą kartą išspaudino Bibliją (1455). Viduramžiais tokie žymekliai gaminti iš siaurų pergamento juostelių.
„Iš kelionių L.Pačebutienė parsiveždavo įdomesnių knygų žymeklių. Ekspozicija atspindi ir kelionių maršrutus, tas vietoves, kurios bibliotekininkei įsirėžė į atminti“, – pasakojo L.Juchnevič.
Bibliotekininkei knygų skirtukai buvo pati geriausia dovana. Tai žinoję draugai ir bendradarbiai pagausino jos rinkinį. Vardinį skirtuką L.Pačebutienei sukūrė ir jos draugė grafikė Miglė Ruzgaitė-Jonaitienė – dailininkės Gražinos Oškinytės ir skulptoriaus Juozo Ruzgo duktė.
Puslapiuose – ir dešrų žymės
XIX amžiuje medžiaginius knygų žymeklius audė tekstilės manufaktūros. Šis verslas, kaip ir pačios knygos, regis, neišnyks. Šiuolaikiniai skirtukai pasižymi stilių, dizaino, raštų įvairove – gaminami iš popieriaus, medžio, odos atraižų, puošiami kristalais Yra ir metalinių skirtukų.
Humoro nestokojantys Linkolno miesto (JAV) bibliotekininkai surengė linksmą knygų skirtukų parodą. Joje eksponuoti daiktai, skaitytojų vis dar naudojami kaip žymekliai: lašinių ir dešros griežinėliai, arbatiniai šaukšteliai, šakutės, sudžiūvę žiedlapiai, peiliukai barzdai skusti.
KLAVB erdvėse pristatomos ir L.Pačebutienės pamėgtos knygos. Velionę artimiau pažinoję kolegos ir draugai sudarė ir išleido nuotaikingą katalogą „Laimos Pačebutienės literatūros meniu“, kuriame grožinė literatūra gretinami su išskirtinio skonio patiekalais.
Vakarui – pikantiški romanai
Bendradarbiai mano, jog L.Pačebutienė prie pusryčių stalo su kava atsiverstų Mažosios Lietuvos buities, papročių ir tradicijų metraštį – Ievos Simonaitytės epilogiją „Aukštųjų Šimonių likimas“ arba Roko Flic romaną apie kuršių genties gyvenimą „Pradingę klajojančiame smėlyje“.
Karštieji patiekalai – šiuolaikine klasika jau tapęs Johno Fowles'o psichologinis trileris, alegorija apie gyvenimą ir meną, žmogaus sielą ir kūniškumą „Kolekcionierius“ arba Makso Frišo iššūkių dienoraštis „Homofaber“, Kristinos Sabaliauskaitės baroko romanas „Silva Rerum“.
Kataloge pavakariams siūlomas Undinės Radzevičiūtės istorinis romanas „Kraujas mėlynas“, Domnikos Radulesku kūrinys „Juodosios jūros sutemos“ apie Rumunijoje sovietinės diktatūros fone kunkuliuojantį gyvenimą, jaunų žmonių nuotykius, tikrąją meilę.
Siela trokšta gardžių vaisių
L.Pačebutienei rupią duoną galėjo pakeisti Vaido Papievio knyga „Vienos vasaros emigrantai“, Rūtos Šepetys romanas – „Tarp pilkų debesų“, Mindaugo Milinio – „Partizanas“ apie pokarį, Mažosios Lietuvos genocidą ir prieglobsčio anapus Nemuno ieškojusius vokiečių vaikus.
Naktipiečiams ji tikriausiai būtų pasirinkusi neblėstantį amerikiečio Jerome'o Davido Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“.
Intriguojančių romanų autorius J.Šikšnelis knygas irgi vadino sielos maistu: „Vienų paragavę tampame laimingesni ir protingesni, kitas skanaujame, būna ir tokių, kurias prariję ilgai virškiname“.
Talentingas beletristas, savo sielą, alkaną kaip žvėrį, maitinąs gardžiausiais žemės vaisiais, prisipažino, jog kitų literatūros gurmanų sukurti valgiaraščiai jo niekada neviliojo.
„Jie verti dėmesio ir pagarbos, bet aš knygas renkuosi pagal savo skonį ir išmanymą“, – kaip kirviu nukirto J.Šikšnelis.
Vadovę primins šermukšnis
Klaipėdos apskrities bibliotekos paslaugomis iki karantino kasdien panaudodavo daugiau kaip 1200 lankytojų. Jų poreikiai įvairūs – vieni ateina čia mokytis, kiti maloniai – praleisti laisvalaikį. Yra ir tokių, kurie skaityklose rašo mokslinius darbus, knygas.
L.Pačebutienės ir jos bendraminčių pastangomis bibliotekoje pradėjta organizuoti knygų muges, kuriose savo kraitį pristato mažosios Lietuvos leidyklos, vyksta įvairūs kultūros renginiai, menininkų spektakliai, lektoriai skaito paskaitas.
Kolegos įamžino LPačebutienės atminimą, bibliotekos kiemelyje pasodinę jos mylimiausią medį – šermukšnį. Jos vardu pavadintas prizas, tradicinėse knygų mugėse teikiamas įsimintiniausių akcentų kūrėjams.
Kokia bibliotekininkės sukaupto knygų žymeklių rinkinio ateitis? Tai, kas po jos mirties buvo atrasta kabinete, kolegos perduos artimiesiems. Gal kas nors pratęs kolekcininkės darbą?
„Kad ir kokie būtų gražūs tie skirtukai, be knygų ir skaitytojų jie yra beverčiai“, – sakydavo L.Pačebutienė.
