Auka ar baisių nusikaltimų bendrininkė? Lietuvoje viešinti vieno žiauriausių pasaulio nusikaltėlių kolumbiečio P.Escobaro našlė ginasi prisidėjusi prie vyro nusikaltimų, bet pati nuolat atsiduria teisėsaugos akiratyje.
Ji kalba taip, lyg pasakotų eilinę eilinio gyvenimo istoriją – be didelių emocijų ir pernelyg nesileisdama į smulkmenas.
Prisimena „romantišką ir meilų“ vyrą, bet tarsi sąmoningai nutyli, kad tai jis ją, dar nepilnametę, privertė pasidaryti abortą.
Teigia norinti perduoti žinutę, kad niekas niekada neturėtų gyventi taip, kaip ji gyveno, bet tvirtina neturėjusi pasirinkimo gyventi kitaip.
Gal todėl, kad neatrodo nuoširdus, 59 metų Victorios Eugenios Henao – vieno žiauriausių visų laikų nusikaltėlių P.Escobaro našlės – pasakojimas neįtikina.
Ketvirtį amžiaus apskritai tylėjusi, V.E.Henao prisiminimus apie gyvenimą su P.Escobaru sudėjo į knygą. Lietuvoje ji vadinasi „Mano gyvenimas ir laimė su Pablu Eskobaru“.
Toje knygoje, kuri pristatoma Lietuvoje vykstančioje knygų mugėje, daug šokiruojančių istorijų, ten V.E.Henao – skausmingai atvira. Pavyzdžiui, pasakodama, kaip ją, tada vos 14 metų paauglę, P.Escobaras privertė pasidaryti abortą į gimdą kišant plastikinius šiaudelius.
Tačiau kalbėdama akis į akį ši moteris, atrodo, linkusi daug ką nutylėti.
Ji kratosi įtarimų, kad nuslėpė dalį vyro narkobarono P.Escobaro turtų, nors Argentinos, į kurią po vyro mirties 1993 metų gruodį išvyko su vaikais Juanu Pablo ir Manuela, pareigūnai ne kartą ją įtarė pinigų plovimu.
Prieš pusantrų metų P.Escobaro našlė ir sūnus net buvo kaltinami dalyvavę kriminalinės organizacijos veikloje: buvo Kolumbijos narkotikų prekeivio Jose Piedrahitos tarpininkai. Iš motinos ir sūnaus konfiskuota turto, kurio bendra vertė – beveik du milijonai dolerių.
„Mano sąžinė švari, – „Lietuvos rytui“ tvirtino V.E.Henao. – Nedarau nieko nelegalaus. Gyvenu kaip visi paprasti žmonės.“
– Kokią žinią norite paskleisti savo knyga? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.E.Henao.
– Pagrindinė mano žinutė yra apie žeminamą moterį. Kviečiu prabilti tas, kurios gyvena tokį gyvenimą. Šalia tokių valdingų žmonių kaip Pablo prarandi savo tapatybę, pasitikėjimą savimi. Kviečiu negyventi tyloje, užsidarius, o būti laisvesnėms.
– Tačiau juk tvirtinate, kad neturėjote galimybių keisti savo gyvenimo.
– Pablo valdė visą šeimą. Buvau visiškai nuo jo priklausoma – kur gyventi, kur eiti, ką daryti. Gyvendama su juo nesuvokiau, kiek iš tiesų bloga Pablo daro, ir bijojau net pagalvoti apie tai, kas manęs lauktų, jei su juo išsiskirčiau.
– Kas dar tokio baisaus galėjo laukti? Pažinties pradžioje jus, paauglę, jis privertė pasidaryti buitinį abortą, į santuokinį guolį sugulėte, kai jums buvo penkiolika.
– Manau, kad su manimi būtų buvę susidorota. Aš nebūčiau likusi gyva, nes Pablo būtų neatleidęs, kad jį palikau.
– Susilaukėte dviejų vaikų. Juanui Pablo dabar – 43-eji, Manuelai – 35-eri. Koks P.Escobaras buvo vyras ir tėvas?
– Jis buvo labai dėmesingas, romantiškas, meilus ir švelnus. Namuose būdavo ramus, jautė pareigą skirti laiko ir dėmesio šeimai. Kol dar nebuvo dukros, visada grįždavo vakarienės.
Kai gyvenome drauge, Pablo buvo romantiškas ir vilioklis. Tik praėjus daugeliui metų po jo mirties, po nuolatinio bendravimo su psichologais ir psichiatrais, kai susivokiau savyje, galiu pasakyti, kad jo elgesyje buvo daug psichopatui būdingų bruožų.
Kai dabar tai suvokiu, man atrodo baisu. Bet tada, kai su juo gyvenau, baisu nebuvo, nes mums jis nebuvo žiaurus tiesiogine prasme. Dabar suprantu, kad žiaurus jis buvo kitaip – psichologiškai.
Mūsų vaikams sunku susitaikyti su žinojimu, kaip tėvas elgėsi su savo šalimi ar savo priešais. Mano vyras nėra sektinas pavyzdys ir jo nereikėtų romantizuoti.
– Kone maudėtės piniguose – buvo tenkinami net menkiausi jūsų ir vaikų įgeidžiai, galėjote kolekcionuoti meno kūrinius, jūsų namuose buvo net zoologijos sodas. Ar žinojote apie tikrąją vyro veiklą?
– Susituokėme 1975-aisiais, po poros metų gimė sūnus. Tik tuomet, kai Juanas Pablo buvo devynerių metų, tėvas jam papasakojo apie tai, kuo išties verčiasi.
Visa Kolumbija ilgai jį laikė paprasčiausiu verslininku. Juolab kad pats Pablo teigė užsiimantis gyvulininkystės verslu ir statybomis. Praėjo daugiau nei dešimtmetis, kol kilo įtarimų, iš kur Pablo pinigai.
Man jis niekada nieko tiesiai nesakė. Iki pat jo mirties namuose neturėjome jokių apčiuopiamų įkalčių dėl Pablo veiklos.
Kai 1984 metais Pablo įsakymu buvo nužudytas teisingumo ministras Rodrigo Lara, mūsų šeimos gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Tada jau buvo tiksliai išsiaiškinta, iš kur Pablo milijonai. Likusį dešimtmetį nuolat slapstėmės ir drebėjome. Buvo kartų, kai norėjosi sprukti, bet visas mano ir vaikų saugumas priklausė nuo Pablo. Juolab kad neturėjau, kur eiti. Mus medžiojo ir kitų kartelių atstovai, ir policija.
Baisiausia buvo, kai pastate, kuriame gyvenau su vaikais, sprogo 700 kg dinamito. Tai – viena iš nesuskaičiuojamų mūsų akistatų su mirtimi.
Vaikai beveik dešimt metų gyveno savotiškame kalėjime, negalėjo lankyti mokyklos. Visi jautėme nuolatinę įtampą ir baimę būti užpulti, nužudyti ar paimti įkaitais.
– Su sūnumi ir dabar vis atsiduriate teisėsaugos akiratyje dėl pinigų plovimo, net teko daugiau kaip metus praleisti kalėjime. Kokių duomenų prieš jus turi pareigūnai?
– Jokių Pablo pinigų, jokio jo palikimo tikrai neturiu.
Tai – pasakos. Aš gyvenu normalų paprasto žmogaus gyvenimą.
Žmonėms reikia intrigos, tad jie atkapsto dalykų, kuriuos vertina taip, kaip patys nori. Bet esu visiškai rami, nedarau nieko neleistino, kad ir kuo mane kaltintų.
Sumokėjau labai didelę kainą už meilę, ir jos šešėlis persekios mane iki mirties.
– Iš ko su šeima gyvenote po P.Escobaro mirties?
– Maždaug pusmetį prieš Pablo mirtį ir metus po jos mus rėmė Kolumbijos vyriausybė – ir būstu, ir pinigais, nes jai rūpėjo, kad kuo greičiau išvyktume iš šalies, dėl to taip greitai sutvarkė dokumentus dėl naujos mūsų tapatybės.
Vėliau stengėmės susirasti pajamų šaltinių kaip visi normalūs žmonės. Aš šiek tiek dirbau su nekilnojamuoju turtu. Kai sūnus Buenos Airėse pradėjo studijuoti architektūrą, tapo dėstytojo padėjėju, tad irgi pradėjo uždirbti pinigus.
Dar gyvendama su Pablo trumpai Kolumbijoje turėjau vaikiškų drabužių parduotuvę, tad į Argentiną pasikviečiau žmogų, su kuriuo anksčiau dirbau, ir bandžiau daryti tą patį.
Dabar rengiu konferencijas, gavau pinigų už dokumentinį filmą apie Pablo, šiek tiek pajamų prideda knyga.
Prieš 35 metus gyvenau be rūpesčių, turėjau tarnų, kurie viską už mane darė. Dabar viską darau pati, kartais ateina žmogus, kuris padeda lyginti drabužius ar atlikti kitus buities darbus, kartais iki mėnesio pabaigos man neužtenka pinigų. Buenos Airėse gyvenu nuomojamame 70 kv. m bute.
– Jūsų sūnus Juanas Pablo taip pat rašo knygas apie tėvą, keliauja po pasaulį jas pristatydamas, prieš kelerius metus viešėjo Lietuvoje. O dukra Manuela vengia viešumos. Kokie jūsų santykiai su Buenos Airėse taip pat gyvenančiais vaikais?
– Sūnus dabar – mano gyvenimo vedlys. Mūsų ryšys labai artimas. Vienas kitą labai palaikome.
Dukra vis dar stengiasi susidoroti su savo gyvenimo patirtimi. Kai Pablo žuvo, ji buvo dar visai vaikas, bet tėvo gyvenimas ją palietė smarkiausiai.
Manuela baigė renginių organizavimo studijas, toliau studijuoja muziką. Mūsų ryšys labai tvirtas, labai mylime viena kitą, bet šiuo metu, kai išleidau knygą ir sulaukiau tiek daug dėmesio, ji paprašė bendrauti mažiau, kad pati nesulauktų daug dėmesio.
Manuela vis dar jaučia vaikystės traumą ir dėmesio sąmoningai vengia. Gerbiu jos norą nekalbėti apie savo gyvenimą.
– Ar išliko ryšių iš P.Escobaro praeities?
– Po mano vyro mirties kurį laiką dar bendravome su žmonėmis iš jo rato, nes reikėjo atiduoti skolas, tad mus dar siejo dalykai, kuriuos reikėjo išspręsti.
Bet galiausiai nutrūko visi senieji ryšiai. Dabar gyvenu Buenos Airėse, o tai – privalumas, nes galiu nepalaikyti jokių ryšių su tais žmonėmis.
– O kaip susiklostė jūsų asmeninis gyvenimas? Ar po P.Escobaro mirties turėjote kitą vyrą?
– Šiais metais pradėjau studijuoti šeimos tarpusavio santykius – yra tokia psichologijos sritis. Jaučiuosi išlaisvėjusi, sustiprėjusi. Esu močiutė. Anūkas – mano sūnaus septynerių metų sūnus Juanas Emilio – yra mano gyvenimo šviesa.
Antrosios pusės neturiu. Labai bijau ką nors įsileisti į savo gyvenimą. Bijau vėl brangiai sumokėti už kito žmogaus veiksmus. Man jau pakaks.
Nuo tada, kai gimė Manuela, gyvenu viena, be vyro.
Kai Pablo pradėjo slapstytis, nebebuvome nei pora, nei šeima.
Rūpinosi vargšais, žudė priešus
P.Escobaras (nuotr.) – vienas garsiausių ir žiauriausių visų laikų Kolumbijos ir viso pasaulio nusikaltėlių. Skirtingų šaltinių duomenimis, šio narkobarono įsakymu arba nuo jo rankos žuvo nuo 3000 iki 5000 žmonių.
P.Escobaras gimė 1949 m. gruodžio 1 d. Jaunystėje subūręs reketininkų gaują, vėliau pradėjo prekybą narkotikais. Daugiausia – kokainu.
1977 m. buvo įkurtas Medeljino kartelis. Po poros metų jis jau aprūpino 80 proc. JAV kokaino rinkos.
1982 m. P.Escobaras sugebėjo patekti į Kolumbijos Kongresą, bet 1984 m. sausį narkotikų baronas buvo pašalintas iš ten dėl įtartinos veiklos. Prie pašalinimo itin prisidėjo teisingumo ministras R.Lara, vėliau nužudytas P.Escobaro įsakymu.
1991 metais P.Escobaras susitarė su Kolumbijos vyriausybe, kad sėdės kalėjime. Tačiau – tik paties statytame. Iš Katedra pavadinto prabangaus kalėjimo P.Escobaras toliau valdė savo narkotikų imperiją, kol 1992 m. liepą iš jo pabėgo.
Medeljine P.Escobaras buvo populiarus, nes stengėsi daryti gera vargšams. Tačiau kartelio žmonės siautėjo šalies sostinėje Bogotoje: 1989 m. padėjo bombą Kolumbijos oro bendrovės „Avianca“ lėktuve – jis sprogo praėjus kelioms minutėms po pakilimo, žuvo 107 žmonės; 1990 m., prieš prezidento rinkimus, įvykdė septynių teroro aktų seriją. Tada per sprogimus žuvo 37 žmonės, 400 sužeista.
Pats P.Escobaras žuvo per susišaudymą 1993 m. gruodžio 2 d. Tačiau narkotikų barono sūnus įsitikinęs, kad tėvas nusižudė.
P.Escobaras buvo atsidūręs žurnalo „Forbes“ sudarytame turtingiausių pasaulio milijardierių sąraše. 1989 m. jis buvo laikomas septintu pagal turtingumą vyru Žemėje, o jo turtas vertintas net 30 milijardų dolerių.
