Atsiverskite klasikos knygas: tai ne senamadiškos nuobodybės, o intriguojantys atradimai Ekspertai sudarė vertingiausių verstinės klasikos knygų sąrašą

Štai 2019 m. verstinių klasikos knygų sąrašas (atrinko Marius Burokas, Ramūnas Gerbutavičius, Laurynas Katkus, Lina Ožeraitytė ir Dalia Zabielaitė):

1. Bergman, Ingmar.  Žemuogių pievelė. Sekmadienio vaikas. Rudens sonata. Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė-Sajienė. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

Ekspertų tikslas – ne kuo greičiau, o atsakingai ir profesionaliai įvertinti pernykštį lietuviškai išleistos pasaulio literatūros derlių, tačiau svarbiausia: klasika verta didesnio ir išskirtinio dėmesio, ji tikrai nėra koks privalomas priedas prie „patrauklesnių“, „šviežutėlių“ skaitinių.

Malonu konstatuoti, kad šiųmetis klasikos sąrašas išties įvairus: chronologiškai, geografiškai, pagal žanrus bei temas. Kiekvienu laiku vis kitas spalvas išryškinanti gyvenimo mįslių, atradimų ir praradimų karuselė, stipri individuali meninė autorių raiška ir jai prilygstantis vertimas – pats patikimiausias kelias į protus ir sielas, sąrašas tikrai nenusileidžia, o dažniausiai smarkiai pranoksta premijų ar kitokių laurų linksniavimą, nes šie kūriniai nevienadieniai, jie jau atlaikė kelių dešimtmečių (mažiausiai trijų) išbandymą. Klasikos sąraše kiekvieno skaitytojo laukia bent vienas atradimas.

Apie LLVS vertingiausias praėjusių metų verstines knygas ir apskritai apie klasikinės literatūros padėtį šalyje kalbėjomės su literatūros žinovais Lina Ožeraityte, Dalia Zabielaite, Laurynu Katkumi, Mariumi Buroku ir vertėja Austėja Merkevičiūtė.

M.Burokas: Klasikos dabar visur leidžiama mažiau nei dabarties autorių knygų, dažniausiai tuo užsiima specializuotos leidyklos. Kitas dalykas, pasaulyje gana daug leidžiama žymiausių klasikos kūrinių naujų vertimų (pvz. „Iliados“ ir „Odisėjos“, kitų antikos autorių, romanų klasikos). Manau, lietuviams taip pat derėtų peržvelgti kai kuriuos vertimus, ir jei ne išversti iš naujo, tai bent atnaujinti (reikėtų naujo Dantės „Dieviškosios komedijos“ ir pagrindinių Shakespeare'o pjesių vertimų), daug ko reikėtų. 

Iš dalies mums vertimų trūksta ir dėl pačių vertėjų trūkumo – jų, galinčių versti klasiką, galinčių versti iš senųjų kalbų, buvo ir yra nedaug, o ateityje turbūt tik mažės. Kita vertus, ir pačios leidyklos nėra labai suinteresuotos leisti klasiką – ypač naujus vertimus (juk tai rizika – skaitytojai pripratę prie senų, beveik visi juos turi). 

D. Zabielaitė: Iš tiesų klasikos išleidžiama mažiau nei dabarties autorių. Bet džiugu, kad 2019 metais išleistos klasikos sąrašas netrumpas. Turint omenyje tai, kad į jį netraukėme garsių lietuviškai jau išleistų klasikų pakartotinių leidimų. O jų būna kiekvienąmet. Čia skelbiamame klasikos sąraše ne taip mažai įdomių knygų ir garsių nesenos užsienio literatūros vardų, jau tapusių XX a. klasika. Tokie yra garsus japonų kilmės britų rašytojas nobelistas Kazuo Ishiguro (g. 1954 m.), britų rašytoja Penelope Lively (g. 1933 m.) ar rusų rašytojas disidentas Saša Sokolovas (g. 1943 m.).

L.Ožeraitytė: Didelė dalis Lietuvos leidėjų orientuojasi į rinką, pardavimus, veikiausiai todėl kasmet mažėja klasikos leidimų kiekis. Klasika statistiniam skaitytojui siejasi su atgyvenusia, neįdomia ar net nepaskaitoma literatūra. Veikiausiai tai ateina iš mokyklos laikų, kur klasikinė literatūra asocijuojasi su prievole. Dabarties autorių kūriniai ir jų vertybės yra aktualesnės šiuolaikiniui skaitytojui, kuris,  bėgdamas ir skubėdamas, nenoriai randa laiko knygai. Manau, svarbu prisijaukinti klasiką, ją skaityti. Ji – literatūros pamatas, be kurio nesuvoksime ir šiuolaikinių tekstų.   

Dirbdama knygyne pastebėjau ir kitą tendenciją: klasikos knygas skaitytojai, esant galimybei, rinkdavosi originalo kalba (dažniausiai anglų ar rusų kalbomis). Lietuvoje daugiausiai verčiama iš anglų kalbos. Pasigendu tiek klasikos, tiek šiuolaikinės Rytų Azijos (Japonijos, Kinijos,Pietų Korėjos) literatūros. Žinoma, nekalbu apie Haruki Murakami. Norėčiau išvysti naujus Ryosuke Akutagawos vertimus, Natsumi Soseki, Osamu Dazai knygas. 

L.Katkus: Mūsų skaitytojų bendruomenė dar gyvena sinchronizacijos su pasauliu režimu. Jei sovietmečiu didžiuma prieinamos literatūros buvo sukurta iki šlovingosios Spalio revoliucijos, tai dabar didžiuojamės tuo, kad Vakaruose nuskambėjęs romanas lietuviškai pasirodė tik pavėlavus metus ar kelerius metus. 

Manau, kad šita žengimo koja kojon su šiuolaikybe tendencija mūsų šalyje, kaip ir kitose panašaus dydžio Vidurio Europos šalyse, artimiausioje ateityje išliks dominuojanti. Tikiuosi, kad ji plėsis ir mūsų skaitytojas įgis įprotį su šiuolaikiniais rašytojais ir intelektualais susipažinti ne tik per jų knygas, bet ir su jais gyvai – skaitymuose ir diskusijose. Ir ne tik knygų mugės greitukuose, o rimtuose, europinio formato skaitymuose. Atidus skaitymas ir kalbėjimasis apie tai, kas perskaityta – man to dabar labiausiai trūksta. 

Grįžtant prie senesnės literatūros, –  atrodo dėsninga, kad šiuo metu jos leidžiama mažiau nei šiuolaikinės. Nerimą kelia keli dalykai – pirmiausia, kad pernelyg įsitraukę į šiuolaikybės vytynes neprarastume platesnio akiračio, nepasiduotume siūlomiems paviršutiniškiems ar persūdytiems vertinimams, neimtume už gryną pinigą pardavėjų šūksnių ir t. t. 

Tokį patikimų kriterijų horizontą teikia būtent klasikinė (šį žodį suvokiu plačiausia prasme) literatūra. Ji nėra pilkas ir senamadiškas daiktas, kurį reikia gerbti tik dėl to, kad atitinkamai įrašyta literatūros vadovėliuose – o dažnas naujasis lietuvis yra susidaręs tokį stereotipą. Priešingai, ji yra tai, kas patikrinta laiko, kas paveikė ankstesnių kartų supratimą ir gyvenimą, vadinasi, paveikė ir mus. Skaitydamas klasiką skaitytojas ne tik sužino kažką nauja, o atranda ir giliau pažįsta save.   

Kaip tik todėl labai svarbu, kad senesnės literatūros vertimai nepaskęstų bendrame sraute, būtų tinkamai pristatyti ir aptarti. Tą daryti yra ir leidyklų, ir žiniasklaidos, ir visų literatūros bei vertimo profesionalų reikalas. To siekia ir šis LLVS verstinės knygos konkurso rėmuose jau kelinti metai skelbiamas klasikos sąrašas.

D.Zabielaitė: Jono Meko frazė „Gyvenkime be klišių“ tiktų ir 2019 metais išleistos klasikos sąrašui apibūdint. Ne viena jame esanti knyga paneigia nuostatą, kad klasika nuobodi ar neįdomi. Bet klasikai vertinti reikalingi ir kiti kriterijai, pavyzdžiui, knygos meninė vertė, reikšmingumas ir kt. 

Visais šiais požiūriais skaitytojus galėtų sudominti kad ir britų rašytojos Penelope Lively romanas „Mėnulio tigras“. Iki šiol rašytoja dar buvo neversta į lietuvių kalbą. Romaną iš anglų kalbos išvertė profesionali vertėja Violeta Tauragienė. Jis patraukia dėmesį savo modernia pasakojimo technika. Tai originalus kūrinys. Ištisa vienos britų kartos epocha, kuri prasideda prieš II Pasaulinį karą ir eina iki pat XX a. 9-o dešimtmečio, romane sugula į spalvingą vaizdų mozaiką. Romanas pasirodė 1987 metais ir tais pat metais pelnė „Man Booker“ premiją. 2018 metais minint „Man Booker“ premijos įkūrimo 50-ąsias metines, jis buvo įtrauktas ir į trumpąjį Auksinės „Man Booker“ premijos sąrašą. Taigi knyga įdomi kaip reikšmingas XX a. 9-o dešimtmečio britų literatūros meno kūrinys.

M.Burokas: Klasika yra kaip tie akmenys upėje, kuriuos mes savo greitu gyvenimu tik aplenkiame ir nulekiame tolyn gaudyti naujienų, o juk klasikoje galime rasti viską tą patį – tik anksčiau ir dažniausiai geriau pasakyta. Kita vertus, klasika reikalauja šiokių tokių intelektualinių pastangų, grįžimo prie ištakų, kurias mes žinome dažniausiai tik iš konteksto ir paskirų, pabirų populiarių citatų ir ištraukų (nemenkai daliai skaitytojų išnyrančių kaip memai ir vaizdeliai socialiniuose tinkluose). 

Dažnai nuo klasikos mus atbaido ir standartinis jos pateikimas mokykloje – probėgšmais, tezėmis, neišradingai. Taip ir susikuri įspūdį, kad klasika – kažkas nuobodaus, sunkiai paskaitomo, dulkėto, nutolusio. O juk ji labai vitališka ir aktuali – kad ir šiemet pasirodžiusi nauja amerikiečių poezijos „tėvo“ Walto Whitmano eilių rinktinė (ir naujas vertimas). Arba XIX a. pradžios anglų intelektualo ir dekadento Thomo de Quincey traktatas-apybraiža apie pražūtingąjį ir patrauklųjį opiumą.  

Šiemet nemažai išleista ir šiuolaikinės, XX amžiaus klasikos – psichologinės Ingmaro Bergmano dramos ir vaikystės prisiminimai – melancholiški, meistriški. Kazuo Ishiguro, Jameso Salterio, Yukio Mishimos, Sashos Sokolovo kūriniai. Jeigu jau jie pasirodys esą neįdomūs, nuobodūs, nepatrauklūs – tada, sakyčiau, tokiam skaitytojui reiktų mesti tą neperspektyvų užsiėmimą – skaityti.

L.Ožeraitytė: Greitėjant gyvenimo tempui klasiką skaitytojas dažnai nustumia į tamsiausią lentynos kampą. Gaji nuomonė, kad klasikos kūriniai – sunkūs, daug jėgų reikalaujantys skaitiniai.  Na, bent yra susidaręs toks stereotipas. Tai nėra tikslu. Kasmet šalies leidėjai išleidžia puikių klasikos kūrinių, kurie tikrai neapsunkina skaitytojo, o siužetu įtraukia ne prasčiau nei tvirtai sukaltas detektyvas. 

Vienas iš šiųmečių mano atradimų – Tadeuszo Konwicki „Meilės įvykių kronika“. Atskirą pagyrimą noriu skirti ir jos vertėjui Vidui Morkūnui – negaliu palyginti teksto su originalu, tačiau vertėjas romaną pavertė savu. Ši knyga – puikus tarpukario laikotarpio ir jų gyventojų paveikslas. Nors siužetas gana paprastas – pirmosios meilės retrospektyva, jis įtraukia, prikausto. Skaitant nejučiomis sugrįžti į savo paauglystę, pirmojo romantinio jausmo paiešką. Jaudulį, jį suradus, nerimą, pirmąsias meilės kančias. T.Konwicki neapsunkina skaitytojo. Priešingai – švelniai pasijuokia iš savo veikėjų, jų nepatyrimo ir naivumo. Sakiniai – be galo organiški, plaukiantys, netgi poetiški. Skaitydamas reaguoji emociškai, nors aprašomos patirtys – 1930-ųjų metų. Tai gana universalus patyrimas, aktualus kiekvienam.  

Pavargusiems nuo metaforų rekomenduočiau Ulricho Alexanderio Boschwitzo „Keleivį“. Pradėta rašyti 1938 m., iškart po žydų persekiojimo pradėtų pogromų Vokietijoje. Ji buvo rašoma dar nežinant, kuo viskas baigsis. Romanas pasakoja turtingo Vokietijos žydo Zilbermano istoriją. Daug trumpų dialogų pripildytas tekstas įtraukia siužetu. Šis romanas nuo kitų Holokausto tematikos kūrinių skiriasi pagrindiniu veikėju – jis kuriamas kaip stiprus, ne tik išduotas, tačiau ir išduodantis. Romano pasakojimas – autentiškas to meto visuomenės paveikslas, kurtas įvykių sūkuryje. 

L.Katkus: Dar viena priežastis, kodėl klasikos pasirodo mažiau – ji reikalauja iš skaitytojo daugiau supratimo pastangų, o visų pirma – specifinės vertėjo kompetencijos. Šituo atveju jau nebeužtenka vienos ar kitos šalies aktualijų gūglinimo ir žargono išmanymo, reikia žinoti ir mums labai tolimas, sudėtingas realijas, galų gale – pačios kalbos kitimo ir raidos faktus.  

Neseniai prisidėjau prie viduramžių mistikės Julijonos Noričietės, gyvenusios Anglijos mieste, kuriame studijavau, vertimo redagavimo, tad žinau, ką kalbu. Nors tokį išsilavinimą turinčių vertėjų pas mus yra ne vienas, man atrodo, kad jų darbo rezultatai nėra adekvačiai įvertinami. Kitas pavyzdys iš tos pačios serijos – pagaliau turime Kryžiaus Jono ir Teresės Avilietės raštų vertimus, pasižyminčius kruopščiu vertimu ir mokslingais komentarais. Kiek jie buvo paminėti, aptarti, recenzuoti bendrojoje (ne katalikiškoje) žiniasklaidoje? 

Apskritai vertos išversti pasaulio literatūros, ypač ne Vakarų pasaulio, dar yra kalnų kalnai. Taip pat nereikia pamiršti, kad vertimai sensta greičiau nei originalūs kūriniai, ir maždaug per tris ar keturis dešimtmečius pribręsta poreikis naujam kanoninio teksto vertimui. Kalbant konkrečiai, labiausiai laukiu naujo Dantės Komedijos vertimo – tokio, kuris būtų ir eruditiškas, ir poetiškas. Bet kiek žinau, jo teks palaukti ilgiau. Tikėkimės, ne iki sužaliuojant lazdai. 

M.Burokas: Man įsiminė keletas knygų, bet pristatyti norėčiau tris – jos skirtingos, bet savaip unikalios ir, manyčiau, būtinos perskaityti. Pradėsiu nuo labiausiai į praeitį nutolusios knygos – XIX a. pradžioje parašytos anglų dendžio, klajūno, vertėjo, žurnalisto ir užkietėjusio opijaus vartotojo Thomaso de Quincey užrašų „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“. Ši knyga – ir šmaikštus, meistriškai parašytas autobiografinis pasakojimas apie XIX a. pradžios Angliją, ir priklausomybės nuo narkotikų istorija. Autorius pateikia mums visą to metų visuomenės skerspjūvį, paprastų žmonių ir visuomenės dugno portretų galeriją.

Kalbėdamas apie opijų de Quincey pereina prie panegirikos, atmiešiamos mokslinio savo savijautos stebėjimo žurnalo intarpais. Nuodugniai aprašomi tiek opijaus teikiami džiaugsmai, tiek liūdnos jo vartojimo pasekmės ir pastangos išsivaduoti iš priklausomybės. Galime sakyti, kad ši knyga – vadinamosios „priklausomybių literatūros“ ištakos. Ji taip pat paveikė daugybę to meto rašytojų, poetų (tarkim, Charlesą Baudelairą, serą Arthurą Conan-Doyle‘į, Williamą Burroughsą, Jamesą Ballardą, bytnikus).

Kitas klasikos sąrašo kūrnys – rusų rašytojo Sašos Sokolovo romanas „Durnių mokykla“, parašytas septintojo dešimtmečio pradžioje ir pirmąkart originalo kalba išleistas 1976-aisiais amerikiečių leidykloje „Ardis“. Žurnalinis jo variantas rusiškai pasirodė tik 1989 metais. 

„Durnių mokykla“ – tai romanas-poema, sąmonės srauto, vidinio monologo romanas. Jame nėra aiškių vietos ir laiko ženklų, ribų, konkrečių vardų ir nuorodų. Šis romanas – tai kalbos stichija, jis kupinas nuostabos, kylančios žvelgiant į pasaulį, kupinas stebuklingų virsmų. Šis romanas – ir bandymas pavaizduoti skilusią, susidvejinusią sąmonę, jos mąstymo ir matymo būdą. 

Trumpai tariant, tikrasis romano veikėjas – kalba. Skaitant susidaro įspūdis, kad ji tik gimsta, apčiuopomis ieško ir suvokia pasaulį, stengiasi jį įvardinti. Melancholiškas, tyras, žavus ir didelės vertimo meistrystės reikalaujantis kūrinys.

Išskirčiau ir Nobelio premijos laureato, japonų kilmės britų rašytojo Kazuo Ishiguro ankstyvąjį, 1986 m. parašytą romaną „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“. Jis pasakoja apie Japoniją po Antrojo pasaulinio karo. Subtilus, suvaldytas, iš paviršiaus ramus pasakojimas tik užuominomis, nedidelėmis detalėmis, dialogų nuotrupomis atskleidžia veikėjų mąstymą, praeitį ir jausmų sumaištį.

Romanas pasakoja apie menininko padėtį neramiais laikais ir jiems pasibaigus. Jame atskleidžiama, kaip nekaltos tradicinės tapybos mokęsis talentingas menininkas susivilioja nacionalizmo idėjomis. Ishiguro, be paviršutiniško rankų laužymo, tragedijų, melodramatikos ir kraujo, vaizduoja, koks slidus toks kelias, vedantis išdavystės ir nelaimės link.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ kalba mums apie žmogaus garbę, orumą, pastangas juos išsaugoti, pasakoja apie kaltę ir kolektyvinę visos nacijos kaltę, o kartu ir apie kartų – senosios ir jaunosios, pokario kartos konfliktą.

D.Zabielaitė: Turinio požiūriu įdomus yra sąraše esantis garsus romanas apie II Pasaulinio karo patirtis. Įdomesnis už ne vieną dabarties autoriaus knygą šia tematika. Tai vokiečių rašytojo Ulricho Alexanderio Boschwitzo juvelyriškai realistinis romanas „Keleivis“, pasirodęs 1939 metais. Meninės raiškos požiūriu originalus, ypač išsiskiriantis yra rusų rašytojo disidento Sašos Sokolovo romanas apie sovietmetį „Durnių mokykla”, pirmąsyk savilaidos būdu publikuotas 1976-aisiais. Tai ypatinga pasakojimo technika parašyta knyga, t. y. proezijos forma, kur į emociškai ryškiai nuspalvintą realistinio pasakojimo srautą susilieja prozinė bei poetinė raiška. Šios ir kitos knygos – įdomi, intriguojanti, aukštos meninės vertės klasika.

L.Ožeraitytė: Vienas išskirtinesnių 2019-aisias pasirodžių klasikos leidimų – Doris Lessing „Nurodymai žengiantiems į pragarą“. Romanas pasakoja fantastinę, pasąmonėje vykstančią pagrindinio veikėjo kelionę. Knygos siužetas – nemenkas iššūkis skaitytojui, nes jame gausu sąmonės srauto. Ši Nobelio premijos laureatės knyga kupina ryškių įvaizdžių, aliuzijų į Antiką, Odisėjo klajones, net šiuolaikinę psichologiją. Tai intelektualus, vertas dėmesio kūrinys, kuris nagrinėja beprotybę ir sveiką protą, klausia, ar tai jis yra tikroji siekiamybė. D.Lessing šiuo romanu parodo puikius sugebėjimus nupasakoti fantastinę realybę taip, kad ji atrodytų hiperreali, o ne nereali. 

Dar vienas puikus 2019 metų leidimas – džiaugsmas Ingmaro Bergmano gerbėjams. Trijų scenarijų rinktinė „Žemuogių pievelė. Sekmadienio vaikas. Rudens sonata“. Visi kūriniai iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingi ir nesusiję, tačiau juos jungia vienas svarbus elementas – dėmesys šeimos tarpusavio santykiams. Kiekviename kūrinyje I. Bergmanas vis skirtingu aspektu atpasakoja įsismelkusią vidinę įtampą ir pyktį. „Sekmadienio vaikas“, paties I.Bergmano žodžiais – pats autobiografiškiausias jo kūrinys. Knygoje kino scenarijai virsta stipriais prozos kūriniais,autorius pukiai valdo vaizdus juos aprašydamas. Versti „Žemuogių pievelę“ buvo sena vertėjos Zitos Mažeikaitės svajonė, kurią vertėja išpildė su kaupu. 

L.Katkus: Iš praėjusiais metais pasirodžiusių margo knygų sąrašo ypatingai rekomenduoju kelias – pirmiausia naująjį W.Whitmano „Žolės lapų“ rinktinių eilėraščių vertimą. Po pirmojo perskaitymo liko įspūdis, kad vertėjai savo užduotį atliko gerai. Knygą labai įdomu palyginti su pirmuoju Antano Miškinio vertimu – ir ne tik atskirų eilėraščių vertimo niuansus, bet ir verstinų tekstų pasirinkimą (šiek tiek gaila, kad į rinktinę nepateko W.Whitmano tekstai Pilietinio karo tematika, kurie man atrodo stipriausi). Labai pravarti yra ir knygą pradedanti Rimo Užgirio esė apie W.Whitmaną ir jo poezijos vietą Amerikos ir dar platesniame kontekste.  

Kita knyga – rusų rašytojo S.Sokolovo nesuklasifikuojama, pakylėta ir gailestinga „Durnių mokykla“. Rafinuoto stiliaus pasiilgę ir tikintys Prancūzijos kaip tokio rafinuotumo, jausmų ir juslinių malonumų šalies legenda turėtų čiupti Jameso Salterio romaną „Žaidimai ir pramogos“, kurį kongenialiai išvertė Laimantas Jonušys. O tie, kuriems jaudulį kelia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tūriai, jos daugiatautis paveldas, privalo įsigyti Adomo Mickevičiaus bendražygio Jono Čečioto „Sodiečio dainas“ ir Vilniuje, tiksliau Aukštajame Pavilnyje augusio Tadeuszo Konwickio „Meilės įvykių kroniką“, pagal kurią, be kita ko, žymus režisierius Andrzejus Wajda susuko filmą. 

Austėja Merkevičiūtė: S.Sepehri (1928–1980) – vienas žymiausių Irano modernizmo menininkų. Jo poezijoje dera įdėmus ir šiltas dailininko žvilgsnis į pasaulį, aprašomą tiesiog panteistinėmis metaforomis, mąsli pastanga suvokti gamtos, žmogaus, kultūros gyvenimo dėsnius ir nepaprasta meistrystė. 

Netikėti žodžių junginiai ir susidūrimai išskelia nuostabos kibirkštis, anapus kasdieniškiausių vaizdų, veiksmų ir įvykių pulsuoja kita, bemaž neapčiuopiama, tikrovė. Kartais tikresnė nei akmuo ant kelio.