„Pojūtį, kad esame trapūs, turiu jau seniai, gal nuo poeto Vaidoto Daunio žūties, – anuomet kalbėjo K.Navakas. – Tad joks beldimasis labai nestebina, tik yra kiek nejaukus.
Žinau, kad reikia užauginti sūnų, todėl dabar tapau kiek atsargesnis ir per naktis nebešoku įvairiuose prirūkytuose rūsiuose. Bet jei naujausioje mano knygoje kiek ryškesnis mirties motyvas, jis tikrai susijęs ne su manimi, o, tarkim, su lyriniu herojumi.“
Šviesaus atminimo poetas visada, net prispaustas nepriteklių ar ligų, stengėsi išlikti žaismingas – trykšdavo savitu humoru, būdavo atviras ir avantiūristiškas. Tačiau tas jo žaismingumas niekada nebūdavo tuščias. Už rafinuotų frazių, žaidimo gražiais paviršiais slėpėsi nepaprasta erudicija ir pastabumas. K.Navakas labai dažnai lyg netyčia prabildavo aforizmais ar kone anekdotais.
„Apie mirtį aš nerašau, o apie gyvenimą ir meilę – nuolatos“. „Jei gyvenimas liaujasi stebinęs, vadinasi, jis virto akmeniu ant kaklo. Metas susirūpinti“.
„Viskas pasaulyje jau parašyta. Tačiau tai parašiau ne aš. Svetima patirtis man, be abejo, vertinga, bet vis tiek netrūksta užsispyrimo kaupti savąją. Be to – smagu eiti savom kojom. Net ir skersgatviais.“
„Nuotykis, kaip ir grybai, pasižymi didžiule rūšių ir formų įvairove. Renkuosi visus, išskyrus nuodingus. Na, nuodingų irgi kartais galima, kaip tabako. O kūryba, žinoma, viena giliausių nuotykio atmainų. Tarsi kokie trumai – reti ir kvapnūs. Ir jų ragauti gali nenulipdamas nuo sofos. Labai patogu. Žinoma, čia atsakiau štampais, nes štampas kartais irgi yra nuotykis.“
Tai vis K.Navako mintys, kurias išgirdau darydamas su poetu vieną interviu po kito. Dabar, kai skaitau tuos pokalbius, dažnas jų fragmentas priverčia nusišypsoti. Net poeto mirties akivaizdoje (55 metų kūrėjas mirė sekmadienį). Gal K.Navakas tam tikru atžvilgiu iš tiesų buvo stipresnis už mirtį? Peržvelkime tuos interviu ir pabūkime su K.Navaku.
(Atsisveikinimas su Poetu vyks vasario 18 d., antradienį, nuo 15 val. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios 2-ojoje šarvojimo salėje (Radvilėnų pl. 15A, Kaunas). Išlydėjimas vasario 19 d., trečiadienį, 15 val. į Petrašiūnų kapines.)
* * *
2003 metai, tuomet K.Navakui buvo 39 metai
Poetui vidinėse kelionėse padeda įmantrus vynas
Yra poetų, kuriuos žmonės, net nesidomintys poezija, gatvėje iškart atpažįsta. Nežinia, kas tai lemia – išvaizda, drabužiai ar koks nors vidinis spinduliavimas.
Trisdešimt devynerių metų poetas Kęstutis Navakas, ką tik išleidęs savitą trečiąjį eilėraščių rinkinį „Žaidimas gražiais paviršiais“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), – vienas tokių. Jį dažnas praeivis poetu pavadina ne tik gimtajame Kaune.
Žinoma, prie to turbūt prisideda ir ilgametis bendradarbiavimas su televizijos laidomis, kuriose jis pristato naujas knygas.
* * *
– Tavo išvaizda ir rengimosi būdas nesikeičia jau apie dešimtmetį. Ar džiaugiesi, kai žmonės tave atpažįsta gatvėje ir ištaria: „Štai eina poetas“?
– Na, mažų mažiausiai neliūdžiu, nes laikau šią veiklos sritį prestižine. Nors jei man ant kaktos būtų parašyta, jog esu barmenas, taksistas ar meras, reaguočiau irgi panašiai.
„Išvaizda ir rengimosi būdas“ nesikeičia ne dėl to, kad norėčiau praeiviams priminti: „Aš, žinokit, poetas“. Tiesiog aš jau toks žmogus ir man gera atrodyti būtent taip. Kitaip būtų sunku žiūrėti į save senose nuotraukose, atsidūstant: „Na taip, tais laikais dėvėdavau „Wrangler“.
– Poetai įpratę tvirtinti, kad eilėraščių rašymas – svarbiausias jų gyvenimo užsiėmimas. Ar taip yra ir tau?
– Svarbiausias gyvenimo užsiėmimas – gyventi. Man geriau su eilėraščiais nei be jų, bet esu gana ilgai gyvenęs ir nerašydamas poezijos, ir jos neskaitydamas.
Poezijos puristui atrodys šiurpu – kuo gi aš ten galėjau gyventi? Tikrai ne duona ir vandeniu. Vien poezija arba vien aukštąja kultūra, ko gero, apskritai negalėčiau gyventi.
Ilgainiui pradeda traukti paprastesni džiaugsmai ir, sakyčiau, seklesni gyvenimo laikotarpiai. Jie reikalingi žmogui tam, kad jo šypsena nebūtų pernelyg komplikuota bei charizmatinė.
– Naujos tavo knygos pavadinimą galima suprasti kaip poeto darbo apibūdinimą. Ar poeto darbas iš tiesų tėra „žaidimas gražiais paviršiais“?
– Ko jūs visi čia bijote tų „gražių paviršių“? Kas yra jūsų „gelmės“? Kuo jos pasireiškia? Taip jau atsitiko, kad visi pasaulio reiškiniai pasisukę į mus savo paviršiumi (ar paviršiais), būtent per juos ir įmanoma patirti gilesnius dalykus.
Esama teigiančių, jog gelmės apskritai nėra, viskas užkoduota paviršiuje, formoje. „Gražūs paviršiai“ man gal ir reiškia ką kita nei Džordanai Butkutei, bet nebūtinai ir ne visada. Jei šventai tikėčiau proto visagalybe, sakyčiau, kad aš juos „tyrinėju“, „apmąstau“, ar kaip kitaip. Tačiau netikiu, todėl „žaidžiu“ jais. Taip taip, kabutėse.
– Truputį perlenkiant lazdą dabartinę poezijos situaciją galima apibūdinti taip: poezija be skaitytojų. Ar įsivaizduoji valstybę (pasaulį) be poezijos?
– Tie pasauliai gyvena šalia mūsų. Žmogus – tai irgi pasaulis ir poezija ne kiekvienam jų reikalinga. Esama ir gražių žmonių, gyvenančių be poezijos, esama ir nevykusių. Tiesa, tie žmonės paprastai sudaro visuomenę ir jei poezijos poreikis joje peržengia apatinę kritinę ribą, šią vietą dažniausiai užpildo mažiau perspektyvūs poreikiai. Tada ir minėti žodžiai „Štai eina poetas“ gali skambėti kaip užuojauta.
Suprantu kolegas, kurie jaučiasi nepelnytai primiršti ar nustumti į mūsų visuomenės paraštes. Bet neįsivaizduoju, kas įstengtų kaip nors stumtelti tikrą poetą. Jo vieta nepriklauso nuo pareigų, konjunktūros ar statistikos. Leidyba, uždarbis, socialinės garantijos ir panašiai šiek tiek priklauso ir būtent tai primena, jog poetas yra dar ir žmogus.
Aš pats esu gerokai asocialus, todėl šiais dalykais rūpinuosi mažiau. Bet visuomenė, kurioje gyvenu, man rūpi. Pats nežinau kodėl.
– Ne tik naujame rinkinyje, bet ir visoje tavo poezijoje labai dažni knygos, raidžių, puslapių motyvai. Ar tai galima sieti su teiginiu, kad viskas jau parašyta ir poetui tereikia perrašyti senus dalykus? Ir apskritai kokią vietą tavo gyvenime ir kūryboje užima knygos?
– Knygos dabar ilsisi lentynose. Kadaise jos labai nuo manęs pavargo. Tais laikais turėjau įprotį ieškoti jose informacijos, o dvasia (kas ta dvasia?) nebūtinai yra informacija. Dabar knygą dažniausiai imu norėdamas ne ką nors įgyti, o ką nors įgyta pasitikrinti. Nors pasitikrinti galima ir rašant eiles, ir apskritai – gyvenant.
Žinoma, kad viskas pasaulyje jau parašyta. Tačiau tai parašiau ne aš. Svetima patirtis man, be abejo, vertinga, bet vis tiek netrūksta užsispyrimo kaupti savąją. Be to – smagu eiti savom kojom. Net ir skersgatviais.
– Gal gali papasakoti neįprasčiausią, įdomiausią ar keisčiausią kokio nors šio rinkinio eilėraščio atsiradimo istoriją?
– Eilėraštis manyje apsigyvena kaip „neapibrėžtas kažkas“, kol, nutaikęs progą, aš jį užrašau. Todėl „įdomiausia, keisčiausia ir t.t.“ eilėraščio atsiradimo istorija ir yra jis pats. Kartais jis sugeba nustebinti savo „įdomumu bei keistumu“. Šia prasme pastaroji knyga man pilna nuostabos, ypač pirmasis skyrius, kurio poetika nebuvo mano vieną rytą sugalvota, o išaugo pati. Ne iš žemės, ne, nors kelis savo eilėraščius vienos akcijos metu aš esu užkasęs vidury miško Aukštutinėje Austrijoje. Norėjau užkasti pavadinimais į šiaurę, kad keleivis pagal juos galėtų orientuotis, bet sumaišiau kompaso rodykles. Dabar žinau, kad jeigu keleivis atsikasė miške mano eilėraščius ir bandė pagal juos orientuotis – tikrai pasiklydo.
– Garsėji kaip kelionių bei įmantraus vyno mėgėjas. Ar šie du pomėgiai kaip nors susiję su kūryba?
– Thomas Mannas sakė, kad aplinkybių pasikeitimas padeda palaikyti gyvybines jėgas. Kelionės – irgi, nors jos bėgant metams vis labiau vidinės, kaip ir nuotykiai.
Dažniausiai keliauju neišeidamas iš kambario, o kai „lemta ištrūkti link svetimų, inkarais sukapotų jūrų“, mielai ištrūkstu. Keliaujant savo kambario laivu, netrukdo ir „įmantrus vynas“. Koks jis ten įmantrus? Geras, ir tiek.
– Kas maitina tavo poeziją?
– Paskaitau ir kolegų knygas. Gyvų, prieš šimtmečius mirusių ar dar tik ateinančių į poeziją. Dažniausiai jos man parodo, ko ir kaip man rašyti nereikia. Jei pamatau, kad kas nors ko nors dar neparašė, o aš sugebėčiau – imu ir parašau. Tai, be abejo, pusiau rimta kalba.
O šiaip dažniausiai išnyra koks nors vienas eilėraščio segmentas. Eilutė, įvaizdis, rimas, ritminė struktūra. Keli eilėraščiai yra išnirę kaip ritmas, kurį, prieš užrašydamas, kažkiek laiko belsdavau į stalą.Jei pirmasis realizuotas eilėraščio segmentas yra pakankamai stiprus, ima veikti poetinės gravitacijos dėsniai ir tekstas pats ima traukti tai, ko jam reikia. Kartais tai vyksta taip žaibiškai ir taip akivaizdžiai, jog atrodo, kad jam ir aš nereikalingas ar nebūtinas. Bet kur jau dėsies – sėdžiu, rašau, vaidinu poetą“.
* * *
2006 metai, tuomet K.Navakui buvo 42 metai
Premijos padeda išvengti kompleksų
Lietuvoje turbūt nėra paslaptingesnio ir gražesnio literatūrinio apdovanojimo už Jotvingių premiją. Jos trokšta bene visi rašantys eilėraščius ir kiekvienų metų rudenį traukiantys į tarptautinį festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“.
Viename gražiausių Lietuvos kurortų praėjusį savaitgalį vykusio poetinio renginio metu buvo paskelbtas jau dvidešimt antrasis Jotvingių premijos laureatas. Juo tapo poetas iš Kauno Kęstutis Navakas. Apdovanojimas jam skirtas už šiemet pasirodžiusį eilėraščių rinkinį „Atspėtos fleitos“.
Jotvingių premiją 1985 metais įsteigė poetas Sigitas Geda. Jis dešimt rublių – raudoną sovietinį banknotą su Lenino galva – neoficialiai įteikė savo kolegai Kornelijui Plateliui. Tais laikais ši premija oficialių apdovanojimų fone buvo malonus pripažinimo ženklas tiems, kurie negalėjo nė sapnuoti sovietų malonės. Ja dar sovietiniais laikais džiaugėsi Vytautas P.Bložė, Bronius Kutavičius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas.
1990 metais Jotvingių premija tapo pagrindiniu „Poetinio Druskininkų rudens“ apdovanojimu. Ji skiriama už geriausią metų knygą ar publikaciją.
Naujasis laureatas K.Navakas atsakė į „Lietuvos ryto“ žurnalisto klausimus.
* * *
– Ar smagu būti priimtam į narsiųjų poezijos karių jotvingių būrį?
– Premijos pavadinimas iš tikrųjų mįslingas. Nėra lengva jį paaiškinti ne tik užsienio kolegai, bet ir dėdėms su močiutėmis. Tačiau jos karių būrys pajėgus užimti bet kurią poezijos tvirtovę. Tad ir aš čia mielai prisidėsiu su savo alebardomis, kokardomis ir bombardomis.
– Jotvingių premija – turbūt pirmoji svari jūsų premija. Ką ji reiškia poeto gyvenime? Ar kartais neatrodo, kad visokiausių premijų – per daug, o objektyvių poezijos vertinimo bei premijų skyrimo kriterijų – per mažai?
– Jotvingių premijos reikšmė per dvidešimt metų išaugo ne mažiau kaip jos piniginė išraiška – nuo 10 rublių iki kelių tūkstančių litų. Bet kuri premija poetui svarbi, ypač tokia grynakraujė.
Įvertinimai padeda atsikratyti kompleksų, perkalti juos į konstruktyvų pojūtį, kad savo darbą padarei gerai ir kažkas tai pamatė. Rimtų premijų tikrai nėra per daug (apie visokias „vieno cento“ ir panašias nekalbu) ir jų skyrimo kriterijai skaidrūs bei akivaizdūs. Tik, sakyčiau, Jotvingių premija kiek konfliktuoja su „Poezijos pavasario“ premija. Reikėtų jas kaip nors atskirti.
– Kūrėjai mėgsta savo kūrinių atsiradimą prilyginti vaiko gimimui. Šįmet jus ištiko abi patirtys – pasirodė jūsų knyga „Atspėtos fleitos“ ir gimė sūnus. Ar knygos atsiradimas prilygsta vaiko gimimui?
– Vaikas pirma gimsta, tada auga, knyga – atvirkščiai.
Abu objektai mėgsta kartais vartyti tavo daiktus, taip pat ir vidinius. Abu yra būtini ir niekuo nepakeičiami. Abu nuolat kalba tau tai, ko nežinojai. Abu kartoja tavo bruožus, taip pat ir bloguosius, taip pat ir vidinius. Kūdikis, deja, nepajėgia iš esmės pakeisti nei paties gyvenimo, nei mano gyvenimo, nors mielai dienų dienas sėdėtume ant kilimo ir žaistume.
– Kaip gyvenimą, pasaulėjautą ir kūrybą keičia amžinybės beldimasis į gyvybės duris? Šiaip ar taip, neseniai buvote susidūręs su nemenkomis sveikatos problemomis.
– Pojūtį, kad esame trapūs, turiu jau seniai, gal nuo poeto Vaidoto Daunio žūties. Tad joks beldimasis labai nestebina, tik yra kiek nejaukus. Žinau, kad reikia užauginti sūnų, todėl dabar tapau kiek atsargesnis ir per naktis nebešoku įvairiuose prirūkytuose rūsiuose. Jei naujausioje mano knygoje kiek ryškesnis mirties motyvas, jis tikrai susijęs ne su manimi, o, tarkim, su lyriniu herojumi.
– Kadaise sakėte, kad daug ką gyvenime darote dėl nuotykio. O kūryba ar nėra pats didžiausias nuotykis?
– Nuotykis, kaip ir grybai, pasižymi didžiule rūšių ir formų įvairove. Renkuosi visus, išskyrus nuodingus. Na, nuodingų irgi kartais galima, kaip tabako. O kūryba, žinoma, viena giliausių nuotykio atmainų. Tarsi kokie trumai – reti ir kvapnūs. Ir jų ragauti gali nenulipdamas nuo sofos. Labai patogu. Žinoma, čia atsakiau štampais, nes štampas kartais irgi yra nuotykis.
– Viena sąmojinga reklama skelbia: „Ir Kaune galima gyventi“. Žvelgiant į jūsų prisirišimą prie laikinosios sostinės, galima spėti, kad jūs pritariate šiems žodžiams?
– Kažkaip sėkmingai tenai nusileidau – tiesiai į savo palėpę Molėtų gatvėje Žaliakalnyje, kurią dabar nešuosi į literatūros istoriją. Kauną labai mėgstu ir į nieką nekeisčiau.
Atrodo, kad susidarius kitokioms aplinkybėms mėgčiau kokį Panevėžį ar Alytų? Gal ir taip, bet Kaunas čia turi tokios vien jam būdingos operetinės laikinosios sostinės elegancijos, kuri nesvetima ir kai kuriems mano tekstams. Kauno kraujo grupė tiko ir patiko.
– Nors jus įprasta sieti su Kaunu, bet daugelis nežino, kad gimėte Šeimyniškių kaime, mokėtės Taujėnuose. Ar prisimenate šią ankstyvosios vaikystės patirtį?
– Apie kaimą, kuriame gimiau, nieko nežinau ligi šiol. O Taujėnai, kurių dvare augau, tą mano (iš esmės laimingą, nors vienišą) vaikystę puikiausiai saugo. Nuolat ten nuvažiuoju, pavaikštau senais takais, kurie manęs jau neatsimena.
Ką gi, vaikystę nuo manęs užstoja galingi Kauno filtrai ir Taujėnuose save vos beįžiūriu su mediniu kardu žaidžiantį kryžiuočius. Tiek pat realų, kiek patys kryžiuočiai. Ne, dabar sakykime – jotvingiai.
* * *
2014 metai, tuomet K.Navakui buvo 50 metų
Poezijos žemė – negyvenama sala
„Apie mirtį aš nerašau, o apie gyvenimą ir meilę – nuolatos“, – sakė Kęstutis Navakas. Šis 50 metų poetas vakar Kaune buvo pagerbtas tradiciniu „Poezijos pavasario“ ąžuolo vainiku.
Jubiliejinio, 50-ojo, festivalio „Poezijos pavasaris“ laureato vardas ir Maironio premija K.Navakui skirta už dvi knygas – „Lorelei“ ir „100 du“. Pirmąją sudaro meilės laiškai ir eilės, o antrąją – netradiciniai sonetai.
Kad K.Navakas taps šių metų „Poezijos pavasario“ laureatu, paaiškėjo gerokai prieš festivalio pradžią.
Vieną vakarą varčiau „Lietuvių kalbos žodyną“ ir visai atsitiktinai buvau užkluptas dviejų sakinių: „Gyvenimas eina į priekį prieštaringumais“ ir „Didžius žmones sukuria jų gyvenamojo meto prieštaros“. Kadangi tuo metu ruošiausi interviu su K.Navaku, pamaniau, kad tie lyg ir atsitiktiniai sakiniai gal yra visai ne atsitiktinumas, o tam tikras Dievo planas, kuriuo vadovaudamasis ir turėčiau kamantinėti laureatą. Tad gal nekeista, kad mūsų pokalbį į priekį vedė savotiška prieštaringumų ar prieštarų dermė.
– Kęstuti, kuris metų laikas jums artimesnis kaip žmogui ir vaisingesnis kaip poetui – ruduo ar pavasaris?
– Na, čia vėl prasideda Kristijonas Donelaitis. Jis ten viską išskirstė. Man metų laikai tarsi visi vyksta vienu metu. Tai įmanoma, jei gyveni vienas savo kambario urve ir už lango esantį pasaulį išduoda tik paukščiai savais skudučiais. Nežinau, kaip čia dėl to rudens ir pavasario. Esama ir vidinių metų laikų, ne visai donelaitiškų ar vivaldiškų. Poetui visi metų laikai yra vidiniai, jis juos tiesiog pats sau susikuria.
– Pavasaris paprastai siejamas su jaunyste, o ruduo – su branda, labiau antrąja gyvenimo dalimi. Ar jums pačiam neatrodo keista, kad „Poetinio Druskininkų rudens“ skiriamą Jotvingių premiją pelnėte aštuoneriais metais anksčiau nei jaunyste lyg ir privalantį trykšti „Poezijos pavasario“ apdovanojimą, kuris jums atiteko jau atšventus 50-metį?
– Nemėgstu jokių stereotipų. Jei jau norite sieti, tai siekite, bet nepamirškite, kad kai kurie dalykai ir savaime siejasi, ir nebūtinai tie, kokių tikėjotės.O jei kam nors atrodo, kad man penkiasdešimt, tai klysta: man dvidešimt šešeri, tik jau dvidešimt penktą kartą.
– „Poezijos pavasario“ premija jums skirta už dvi naujausias knygas – „Lorelei“ ir „100 du“. Jei jus tremtų į banaliąją negyvenamą salą ir lieptų pasiimti tik vieną šių knygų, kurią pasirinktumėte – kiek palaidą „Lorelei“, sudarytą iš meilės laiškų ir eilių, ar į griežtą beveik soneto formą suveržtą „100du“?
– Į negyvenamą salą pasiimčiau popieriaus ir šratinuką. Viską ten joje parašyčiau, ką norėčiau vėl skaityti, kas man būtų svarbu. Net kas nesvarbu – irgi parašyčiau. Tos dvi knygos išleistos, jos skirtos skaitytojams, nebe man, aš skaičiau jas rašydamas, o dabar praradau skaitymo galimybę. Man skirtos kitos knygos, tos, kurios dar bus parašytos, kurios tikrai man atsitiks.
Negyvenama sala apskritai labai taikliai apibūdina poeziją – kažką kurti ten, kur dar nieko nėra. Iš tuštumos kurti pasaulius. Kartais pavyksta, kartais ne, tačiau tą vidinę įtampą poetas nuolatos jaučia.
– Skaitydamas jūsų eilėraščius ir esė pamaniau, kad kažin ar galėtumėte rašyti, jei gyventumėte ne Kaune, o kokioje trobelėje Labanoro girios vidury. Ar tiesa, kad jūsų įkvėpimo žemė yra labiau miesto aplinka, o ne gamta, labiau namų biblioteka, o ne girios medžiai?
– Ir tiesa, ir netiesa. Taip, aš miesto žmogus, tačiau ir į miestą gamta įsiskverbia visais savo paukščiais ir žydinčiomis slyvomis. Vien miesto plytos man jau būtų per banalu ir ribota. Gyvenu Kauno Žaliakalnyje, kuris yra šiek tiek miestas, o šiek tiek kaimas. Tai puiki vieta gyventi. Faktiškai – jūsų minima Labanoro giria, kur laksto ne tik stumbrai, bet ir stručiai.
– Įtariu, kad jūsų įkvėpimo metas – naktis, o ne diena. Jei tai tiesa, kodėl? Tai labiau įpročio ar vis dėlto kokių nors kitų galių pasekmė?
– Taip, naktis yra mano metas. Kai viskas nurimsta, kai išjungi net feisbuką. Tada gali dirbti. Kartais sėdžiu ligi ryto rašydamas tekstus, po to sėdėdamas ant savo suolelio žiūriu, kaip gražiai aušta, ir galvoju, kad vėl bus diena, per kurią vėl turėsiu ką nors nuveikti.
– Yra toks posakis, kad kaip poetas gyvena, taip ir rašo. Pastaraisiais metais gyvenate vien iš kūrybos. Ar jaučiate, ar galite apibūdinti tą subtilią liniją tarp rašytojo darbo, tampančio dar vienu tekstu, ir kūrybos, virstančios išskirtiniu kūriniu?
– Nelabai suprantu, kas yra tas rašytojo darbas. Taip, dirbu prie rašymo konvejerio, visko man tenka prirašyti, nes kažkam reikia. Tačiau ta subtili linija yra. Ji skiria tekstus, kuriuos parašai, ir tuos, kurie atsitinka. Vieni jų išliks tris valandas, kiti – labai ilgai.
– Viename interviu esate sakęs, kad poezija yra žiaurus menas, kuris žmogų pasiglemžia visą ir visiems laikams, parodydama, koks jis yra menkas ir kartu koks didis. Turbūt natūralu, kad tokie pasiglemžti poetai dažniausiai yra nepraktiški. Kaip jums sekasi derinti buitį ir būtį, gyvenimą ir kūrybą? Ar pavyktų rašyti, jei dirbtumėte tarptautinės įmonės vadovu ir turėtumėte solidžią sąskaitą banke?
– Mano gyvenimas nebuvo labai lengvas ir paprastas, o tai išmoko būti praktišką ir susitaikyti su tuo, kad buities dalykų neįmanoma ignoruoti. Visada savimi turėjau pasirūpinti pats. Įvairiai sekdavosi, net labai įvairiai. Bet išmokau. Jeigu būčiau koks direktorius (vieną sykį jau buvau, kai Kaune vadovavau knygynui „Septynios vienatvės“), tai mano kūrybos niekaip nepaveiktų.
– Poetas ir poezija yra greičiausiai neapibrėžiamos sąvokos, jas kiekvienas supranta ir apibūdina vis kitaip, net priešingai. Kaip jūs atsakytumėte į klausimą, kas yra poetas ir poezija ir kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių ir kitos veiklos?
– Visiškai niekuo nesiskiria. Aš niekuo nesiskiriu nuo žmogaus, kuriam beveik kasdien prekybos centro prieigose duodu du litus alui. O kas yra poezija? Ji tai ir yra – duoti du litus žmogui, kuriam to reikia.
– Jūsų manymu, kodėl jauni poetai labai dažnai rašo apie mirtį, o vyresni – apie gyvenimą ir meilę?
– Visada rašai apie tai, kas labiau nutolę. Savaip mėgini prisitraukti, priartinti. Dalykai ir objektai gali tolti ir artėti ir ši gravitacija kartais turi labai rimtų pasekmių. Apie mirtį aš nerašau. Apie gyvenimą ir meilę – nuolatos.
* * *
2015 metai, tuomet K.Navakui buvo 51 metai
Kūryba be atsitiktinumų lygi nuliui
„Visada dariau tai, ką norėjau, o ne tai, ką reikėjo“, – sakė Kęstutis Navakas, save vadinantis rašytoju avantiūristu. Kaune gyvenantis kūrėjas Vilniuje vakar pristatė naują knygą „Begarsis skambutis“.
Šešerius metus rašytų esė knyga „Begarsis skambutis“ („Tyto alba“) – šešioliktoji K.Navako knyga. Ją sudaro du labai skirtingi skyriai. Pasak autoriaus, pirmasis – eseistiškai novelinis, antrasis – eseistiškai memuaristinis, kartais net per drąsus. Abu juos sieja ne tik navakiškai grakštus stilius ir intelektualus humoras, bet ir savotiškas avantiūrizmas, be kurio K.Navakas neįsivaizduoja savo gyvenimo.
– Kęstuti, feisbuke save pavadinote rašytoju avantiūristu. Ką turėjote omenyje?
– Kad visada dariau tai, ką norėjau, o ne tai, ką reikėjo. Tiesa, dideliam visuomenės pasitenkinimui, neretai abu dalykai sutapdavo. Kai nesutapdavo, tiesiog numodavau ranka į vadinamuosius reikalus. Štai reikia parašyti straipsnį ar recenziją, redakcijoje jau visi trypia kojomis nesulaukdami, o aš sėdžiu ir rašau eilėraštį. Avantiūristais galima laikyti pačias įvairiausias figūras – nuo d’Artanjano iki Dariaus ir Girėno. Tad tai – plati sąvoka.
– Pasak Tarptautinių žodžių žodyno, avantiūristas – tai žmogus, darantis neapgalvotus, rizikingus veiksmus, tikėdamasis atsitiktinės sėkmės. Atsitiktinė sėkmė – ar jums ji pažįstama?
– Avantiūristas yra suaugęs vaikas. Visi vaikai – avantiūristai. Jie karpo kokį popierių „tikėdamiesi atsitiktinės sėkmės“, prisigalvoja to, kas iš pažiūros nesąmonė, o iš tiesų tai jų pasaulio nuotykių ieškojimas.
Turbūt visos mano sėkmės buvo atsitiktinės. Taip, kai ką planuodavau, bet dažnai arba planai nepavykdavo, arba juos stipriai koreguodavo įgyvendinimo metu atsiradusios atsitiktinės idėjos. O kūryba be atsitiktinumų apskritai dažniausiai nieko verta. Be atsitiktinumų būtų labai nuobodu gyventi.
– Kai kurie avantiūristais laiko ir aferistus, perėjūnus, nuotykių ieškotojus. Kaip manote, kuris šių apibūdinimų labiausiai jums tinka?
– Nesunku atspėti, esu aferistas ir perėjūnas. Juokauju, žinoma. Paauglystėje stiprų įspūdį darė du dalykai: filmas „Nuotykių ieškotojai“ („Les Aventurieres“) ir lordo Byrono biografija. Abu jie tapo dalimi manęs ir paklojo avantiūristo, kaip nuotykių ieškotojo, pagrindus. Nors pradmenų buvo dar vaikystėje, kai, užuot nuėjęs pas tetą parnešti vaišių pas močiutę atvyksiančioms ponioms, nuėjau prie upelio, į miškelį, karsčiausi medžiais, grįžau tik vakare be vaišių.
Arba kitą sykį, kai viena ponių mane puolė kalbinti visokiais „utiutiū-ailiuliū“, kaip kokia Lady Gaga, išdidžiai atsisukau ir pasakiau: „Eik tu gaidžio uodegon.“ Abiem atvejais stipriai gavau į kailį. Avantiūrizmas – rūstus reikalas.
– Pastaruoju laiku atrodo, kad nieko daugiau neveikiate, tik rašote. Per metus pasirodo po kelias jūsų knygas. „Begarsis skambutis“ – šešioliktoji. Ar toks produktyvumas susijęs su tuo pačiu avantiūrizmu – nėrimu visa galva į rizikingą veiklą tikintis atsitiktinės sėkmės?
– Na, jei pasakysiu, kad po gero mėnesio pasirodys dar viena mano knyga ir pradėjau rengti dar dvi, tai jau nežinau, ką pamanysite. Vis dėlto tai nesusiję su avantiūrizmu, nes knygas rašau labai atsakingai. Kukliai manau, kad tarp tų knygų neatsirastų ne tik prastos, bet ir vidutiniškos, skaitytojai ir kritikai tam pritaria. Ši gausa susijusi su tuo, kad rašau įvairius dalykus: poeziją, esė, vaikų literatūrą.
– „Begarsis skambutis“ ir avantiūrizmas – ar pats atrandate kokių nors sąsajų tarp šių dviejų dalykų?
– Pats pavadinimo atsiradimas gana avantiūristinis. Sėdėjau leidykloje ir pasirašinėjau sutartį dėl būsimos knygos. Koks pavadinimas, paklausė leidėjai. Iš kur man žinoti, kad knygai dar ir pavadinimo reikia? Galvojau galvojau, nieko nesugalvojau. Staiga išvydau į telefoną, kurio garsas išjungtas, skambinant vieną merginą. „Begarsis skambutis“, – sakau. Taip ir liko, nes pavadinimo prasmių laukas visai nemenkas.
Pirmojoje knygos dalyje rasite vidinio avantiūrizmo, nes pradėjęs rašyti tekstą niekada nežinodavau, ką parašysiu. O antrojoje išorinio avantiūrizmo tiek, kad net varva pro puslapių kraštus.
– Skaitydamas jūsų „Begarsį skambutį“, ypač antrąją dalį, susidariau įspūdį, kad turite pavydėtinai gerą atmintį. Knygoje pilna detalių, prieš daugybę metų patirtų nuotykių, tikslių būties ir buities apibūdinimų. Kita vertus, cituojate Julio Cortazarą, rašiusį, kad atmintis yra veidrodis, kuris skandalingai meluoja. Gal atmintis – pati didžiausia avantiūristė?
– Atmintis savaip pati atsirenka, bėgant laikui ji nusiraško visas uogas, o stagarus išmeta. Žinoma, kad visi mano minimi nutikimai realūs, tačiau juk būta ir daugybės kitų, gal ne tokių palankių šviesiam autorius paveikslui. Juos pavyko sėkmingai nukišti į atminties palėpę, tegu sau dulka.
– Jūsų knyga tarsi liudija, kad ankstesniais laikais buvo net tiršta nuotykių, rizikos, neapgalvotų veiksmų. Kai stebite šiuos laikus, ar jums neatrodo, kad to avantiūrizmo dabarties gyvenime ir meno pasaulyje trūksta?
– Sovietmečiu bohemos gyvenimas buvo laisvės išraiška, todėl gyvenome su užmoju. Po to su tuo užmoju dar šiek tiek iš inercijos pagyvenome, bet tai jau buvo stabdymo kelias. Nebeįdomu, ir taip viskas leista.
Žinoma, visa ko vyksta ir dabar, bet man įdomesnis tapo vidinis avantiūrizmas, kurį minėjau. Kai atsidarai tuščią lapą kompiuteryje ir šoki į jį stačia galva, net nenumanydamas, į ką įšoksi.
– „Begarsiame skambutyje“ atskleidėte daug savo gyvenimo įvykių, atsitikimų, sprendimų, kuriuos būtų galima pavadinti ir avantiūromis. O jeigu paprašyčiau išskirti pačią didžiausią savo gyvenimo avantiūrą, kokią paminėtumėte?
– Pati didžiausia avantiūra neabejotinai yra pats gyvenimas. Nežinau ne tik to, kas bus po mėnesio, bet ir kas bus po valandos. Ir tai labai intriguoja.
– Kokių rizikingų, įtartinų sumanymų turite?
– Rašysiu knygas. Tai visada rizikinga ir įtartina.
* * *
2016 metai, tuomet K.Navakui buvo 52 metai
Knyga kviečia į odisėją tarp rojaus ir pragaro
„Jei gyvenimas liaujasi stebinęs, vadinasi, jis virto akmeniu ant kaklo. Metas susirūpinti“, – kalbėjo rašytojas Kęstutis Navakas. Naujas jo kūrinys – lyg įrodymas, kad gyvenimas rašytoją dar stebina.
„Vyno kopija“ (išleido „Tyto alba“) – pirmasis Nacionalinės premijos laureato K.Navako romanas. Išskirtinis. Sodrus. Svaigus. Pasakojantis apie mirusį rašytoją, kuriam leidžiama dar vieną dieną pagyventi.
Kalbėdamiesi su K.Navaku pabandėme aplankyti kuo daugiau jo kūrybos ir gyvenimo užkaborių.
– Nobelio premijos laureatas Jose Saramago savo pirmąjį tikrąjį romaną „Tapybos ir kaligrafijos vadovas“ parašė 1977-aisiais, būdamas 55 metų. Tiesa, prieš tris dešimtmečius jis buvo išleidęs romaną „Nuodėmės šalis“, kurį leidėjai pavadino „Našle“, tačiau pats autorius kūrinį laikė nevykusiu, nes, pasak jo, tada dar nieko nenutuokė nei apie nuodėmes, nei apie našles. Kęstuti, jums 52 metai. Kodėl anksčiau nerašėte romanų?
– Man ne 52, man 26, tik jau antrą kartą. Pats laikas išridenti sunkiąją artileriją. Apie našles aš irgi nieko neišmanau, todėl apie jas nerašau, tačiau J.Saramago šį bei tą išmanė apie aklumą, o apie jį esu nemažai galvojęs, todėl ir romane toks motyvas yra.
Anksčiau rašiau vien poeziją, kuri, kaip žinome, turi savaime ateiti (nesu toks talentingas kaip Aušra Kaziliūnaitė, kuri tik pykšt, sėda, parašo, ir štai jau visas feisbukas tuo džiaugiasi), arba trumpąją prozą. Keista tai, kad, vos parašius kurio nors minėtų žanrų knygą, kurį laiką analogiški dalykai nebesirašydavo, nematoma ranka užrišdavo dovanų maišelį, tad teko imtis iš esmės kito žanro.
– Viena moteris, perskaičiusi jūsų romaną, ištarė: „Šedevras, kuris bus populiarus mažame tam tikrų skaitytojų būryje“. Spėju, kad ji turėjo galvoje skaitytojus, kurie yra labiau „prie meno“ – prie kitokios, išskirtinės, sudėtingesnės literatūros, neturinčios nieko bendra su „greitu maistu“. Sakykite, ar jums svarbu, kas skaito jūsų knygas?
– Man visiškai nesvarbu, kas skaito mano knygas. Jei nori, tegu skaito, jeigu nenori, tegu eina gerti vyno. Kadangi su savo skaitytojais, vienais ar kitais, feisbuke bendrauju beveik kasdien, tą nedidelį būrį įsivaizduoju. O jis ne toks ir menkas – nuo literatūrologijos daktarės iki Bronkso floristės ar Garliavos vargonininkės.
Dažniausiai šio būrio žmonės yra išsilavinę, apsiskaitę ir smagiai nučiuožę. Nors tikrai ne visi, esama kuo keisčiausių asmenybių. Retsykiais „Vynotekoje“ prie kasos sutinku labai simpatišką, bet ne itin blaivų figūrantą, perkantį miniatiūrinį butelaitį, kuris pašlovina mano kūrybą taip, kad girdėti net Jonavoje. Įdomiausia, kad jis ją akivaizdžiai išmano.
– Jūsų romanas prasideda tuo, kuo paprastai baigiasi gyvenimas ir kai kurių kitų autorių romanai – pagrindinio personažo mirtimi.
– Romane labai daug kas išsakoma per simbolius ir metaforas, tad reikia laužti kodus, norint įeiti į gilesnio suvokimo erdvę. Mirtis knygos pradžioje šifruotina kaip vieno gyvenimo etapo pabaiga, o kito pradžia, nes herojui leidžiama pagyventi dar dieną. Ir būtent nuo to priklausys, kur jis atsidurs toliau – rojuje ar pragare.
Žinoma, tai vidinės būsenos, nebūtinai biblinės, nes ir rojus pirmajame skyriuje pavaizduotas toks, tarkim, kolūkiškai kontorinis. Todėl vėliau ir matome, kaip herojui sekasi balansuoti tarp anodo ir katodo.
– J.Saramago romaną „Tapybos ir kaligrafijos vadovas“ paminėjau neatsitiktinai. Jame vaizduojamas menininko formavimasis. Jūsų romanas irgi susijęs su rašytojo darbu. Kodėl? Galbūt rašote apie tai, ką geriausiai išmanote? Taigi apie save?
– Ar knyga autobiografiška? Giliąja prasme taip, nes neturiu kitos patirties, išskyrus savąją. Esama ir konkrečių autobiografinių detalių, net personažų prototipų. Tačiau jų nedaug, be to, viskas labai giliai suslėpta barokiškų sakinių labirintuose.
– Ilgai galvojau, kaip trumpai apibūdinti, apie ką šis romanas. Apie žlugusį žmogų? Apie bodlerišką svaiginimąsi? Apie vaizduotės ir tikrovės santykį? Apie vieną rašytojo naktį? Apie tai, kad viskas parašyta ir lieka tik kopijos? Kaip pats apibūdintumėte, apie ką „Vyno kopija“?
– Taip, apie visus suminėtus dalykus. Interpretacijų gali būti tiek, kiek skaitytojų, nes nenorėjau pranešti vienos didelės tiesos ar papasakoti vienos širdį gniaužiančios istorijos. Tegu skaitytojas bendradarbiauja su tekstu ir kuriasi savąjį suvokimo variantą, žaidimo taisykles jam pateikiau. Jei nenori kurtis, tegu tiesiog skaito, tikrai ras vietų, kurios jį bent jau pralinksmins.
Apie ką „Vyno kopija“? Apie mus, apie mūsų vidų, kuriame ir rojus, ir pragaras, ir dar visa ko. Taip pat ir apie žlugusį žmogų, bandantį atgimti, nes žmogus, turintis tokią galingą vaizduotę kaip pagrindinis herojus, niekada nežlugs.
– Romanas išpuoštas kino filmų siužetais, vinilų melodijomis, literatūros kūrinių citatomis, kulinarijos receptais, civilizacijos istorijos užuominomis. Visa tai atmiešta gaivia ironija, rašoma, kaip sakoma, su humoru. Gal esate postmodernistas?
– Struktūra gana posmodernistinė, tačiau visos tos citatos ir intertekstai nėra puošmenos. Tai raktai, kuriais galima rakinti gausias romano metaforas, simbolius ir kitokį pėdų mėtymą. Aš viską ten užrakinau, tačiau po visais kilimėliais guli po raktą, padėsiantį patekti į vidų.
Pavyzdžių? Prašom. Kam man, tarkime, žodį „žavėdamasis“ reikėjo pateikti kaip „Uliso“ citatą? Ar negalėjau pats to žodžio parašyti? Ogi tam, kad taip siūlomas vienas siužeto suvokimo variantų – „Odisėja“. Paraleliniai giluminiai siužetai čia yra keli ir vienas jų – „Odisėja“. Herojus iškeliauja, bastosi visur kur, patiria mistinių nuotykių, galiausiai grįžta namo, kur jo laukia Penelopė, mano atveju – Estera. Kas norės žaisti seklio Kalio nuotykius, skaitydamas knygą patirs daug atradimų.
– Vientiso, sklandaus, lengvai suprantamo pasakojimo pasiilgę skaitytojai, atsivertę jūsų pačiuožusią knygą, gali būti šiek tiek šokiruoti. Ką jiems atsakytumėte, jei jie vieno jūsų herojaus lūpomis paklaustų: „Ar mes tikrai turime būti viso šito pagiringo vudialeniško kliedesio liudininkai?“
– Esu kažkur skaitęs, kad minimo pobūdžio pasakojimo pasiilgusių skaitytojų kažkur esama, bet vargu ar esu tokių sutikęs. Man pasakojimo modelis „gyveno senelis ir senelė“ pabodo dar esant šešerių, todėl kiekvienu klavišo taukštelėjimu iš jo vaduojuosi. O visas knygos daugiastilistiškumas, sapniškasis pasakojimas, žaibiškai kaitaliojami planai kaip tik ir skirti išmušti iš skaitytojų galvų skaitymo štampus, inerciją ir tingulį, atveriant erdvę fantazijai.
– Kas yra gyvenimas? Gal, kaip rašoma romane, „gyvenimas yra kūryba, jei jį kuriesi, jis ateina, jei ne – jis tik pasisveikina ir atsisveikina, palikdamas saują pelenų“? O gal, kaip rašė Oscaras Wilde’as, „gyvenimas panašus į spektaklį, žiūrimą nuo antro veiksmo: viskas labai įdomu, bet nieko neįmanoma suprasti“?
– Gyvenimas yra dalykas, kuris sugeba stebinti ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvieną akimirką. Ir keista, kad labiausiai jis stebina žmones su itin lakia fantazija, tai viena įdomiausių gyvenimo ir vaizduotės sąsajų, tokie žmonės labai mėgsta viską stebėti būtent nuo antrojo veiksmo. Jei gyvenimas liaujasi stebinęs, vadinasi, jis virto akmeniu ant kaklo, metas susirūpinti, sėstis į kėdę ant mano knygos viršelio ir kurtis kitokį. Kitokio gyvenimo kūrimosi prietaisai yra ne nauja gyvenamoji vieta ar perpus jaunesnė žmona, o knygos, filmai, menai ir vaizduotė.
– „Tamsta gyvenote iliuzijomis, fantazijomis ir sapnais“, – sako viena romano veikėja. Ar tą patį būtų galima pasakyti ir apie jus?
– Kadaise gyvenau vadinamąja realybe, tačiau dabar esu susikūręs tikrą vaizduotės rezervatą, pilną knygų, muzikos, sapnų, vienaragių ir simurgų. Gerai ten, čiaupai nelaša, durų rankenos nenulūžta, mokesčių mokėti nereikia.
Tačiau žmogus yra vientisa būtybė, kartais jam ir tie čiaupai laša, kartais jis net ir valgyti užsimano. Tad vienos kojos mažuoju piršteliu aš visada tvirtai remiuosi į realiąją kasdienybę, uoliai vykdydamas savo priedermes. Kasdienybėje gyvenu pagal budistinį principą: jei yra problema – spręsk ją, jei negali išspręsti – nedaryk iš to problemos. Tad realybė man ne taip jau labai ir kanda, bet stebina – labai.
Pagrindinis mano romano herojus elgiasi panašiai. Po visų savo vizinių klajonių jis grįžta namo pas Esterą ir ramiai tariasi, kaip eis į turgų arba pirks vazelę Chaimo gimtadieniui. Nors čia pat žino, kad už šalia stovinčios širmos yra obuolys, pro ant tos sienos nupieštas duris įriedėjęs iš vieno paralelinių pasaulių.
Smegenys neskiria realybės nuo vaizduotės, impulsai tie patys, jas atskiria mūsų loginio mąstymo grotos. Štai pro tas loginio mąstymo grotas, nupieštas ant sienos, iš vieno paralelinių pasaulių ir įriedėjo obuolys. Vadinasi, tos grotos įveikiamos.
– Feisbuke užsiminėte, kad jau turite antrojo romano idėją. Tikiu, kad, ne taip kaip kiti prietaringesni rašytojai, nepabūgsite skaitytojams atskleisti, apie ką bus naujasis kūrinys?
– Parašytas kūrinys gali iš esmės skirtis nuo pirminio sumanymo, o kol kas – labai įdomu. Tai bus detektyvas pagal 76-ąjį Williamo Shakespeare’o sonetą, kuris vadinsis „La vie privee des animaux“ („Privatus gyvūnų gyvenimas“). Jau pradėjau rašyti, parašiau net tris eilutes. Puiki pradžia!
* * *
Daugiausia rašė eilėraščius ir esė
K.Navakas (g. 1964 m. vasario 24 d. Šeimyniškiuose, Utenos r.) – Lietuvos poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas. Daugiausia rašė eilėraščius ir esė.
Aštuonerius metus gyveno ir mokėsi Ukmergės rajone, Taujėnuose. Iki 1982 m. mokėsi Kauno J.Aleksonio vidurinėje mokykloje. 1992 m. baigė vokiečių kalbos kursus Zalcburge.
Išvertė nemažai vokiečių bei kitų tautų poezijos, keletą apsakymų, pjesių, libretų. K.Navako poezija versta į rusų, latvių, gruzinų, suomių, švedų, makedonų, vokiečių, anglų kalbas.
Pelnė keliolika premijų. Tarp labiausiai prestižinių – „Poezijos pavasario“, Jotvingių ir Nacionalinė kultūros ir meno premijos.
