2006 metais K.Navakas apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 2014 metais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o pernai jam įteikta Vyriausybės Kultūros ir meno premija.
K.Navakas gimė 1964 m. vasario 24 d.
Aštuonerius metus gyveno ir mokėsi Ukmergės rajone, Taujėnuose. Iki 1982 m. mokėsi Kauno J.Aleksonio vidurinėje mokykloje. 1987–1988 m. Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. 1992 m. baigė vokiečių kalbos kursus Zalcburge.
1994–1996 m. rašė kassavaitines kultūros bei naujų knygų skiltis laikraščiams „Kauno diena“ ir „Noriu“. 1996–2005 m. knygyno-klubo „Septynios vienatvės“ iniciatorius, įkūrėjas ir vienas iš savininkų, 1996–1999 m. knygyno vadovas. Knygyne surengė apie 70 literatūros vakarų. 1998–1999 m. pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje, 2002–2004 m. dirbo šios televizijos laidoje „Kultūros namai“. Bendradarbiavo savaitraštyje „Nemunas“, laikraščiuose „Kauno diena“, „Šiaurės Atėnai“, žurnaluose „Laima“, „Miesto IQ“. 2014 m. tapo penkiasdešimtuoju „Poezijos pavasario“ laureatu.
Išvertė nemažai vokiečių bei kitų tautų poezijos, taip pat keletą apsakymų, pjesių bei libretų.
K. Navako poezija versta į rusų, latvių, gruzinų, suomių, švedų, makedonų, vokiečių, anglų kalbas, dalyvavo poezijos festivaliuose bei seminaruose Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Rusijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Graikijoje, Makedonijoje, Kroatijoje ir kt. Nuo 1993 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Tarp garsiausių kūrinių – eilėraščių rinkiiniai „Pargriautas barokas“, „Žaidimas gražiais paviršiais“, „Atspėtos fleitos“, „100 du“, romanas „Vyno kopija“, esė rinkiniai „Du lagaminai sniego“, „Gero gyvenimo kronikos“ ir kt.
Utenos rajone Šeimyniškiuose gimęs poetas praėjusių metų spalį festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ jis pasirodė, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje.
Paskutiniame interviu lrytas.lt 2019 m. spalį poetas pasakojo apie užklupusią ligą.
– Kas jums nutiko, kad per renginį Druskininkuose teko sėstis į neįgaliojo vežimėlį?
– Visą vasarą turėjau sveikatos problemų ir praleidau ją lovoje. O kai tris mėnesius vien guli, labai sunku vėl pradėti vaikščioti, nes atrofuojasi raumenys. Dabar kažkokių ypatingų diagnozių nėra, kas buvo, tas praėjo, tiesiog turiu vėl mokytis vaikščioti.
– Turbūt reikia ir sportuoti, eiti į masažus?
– Taip, reikia visaip kaip kilnoti rankas ir spardytis. Bet sunku prisiversti tą daryti. Dabar jau kažkiek paeinu, pavyzdžiui, nueinu pas savo katiną, vardu Zaratustra, kuris gyvena kitame kambaryje. Bet vaikščiojimas reikalauja pastangų, o aš paprasčiausiai tingiu. Kol visai atsistatysiu, praeis dar daug laiko.
– Ar nebuvo nejauku išeiti į viešumą neįgaliojo vežimėlyje?
– Tiesiog turėjau įsipareigojimų ir važiavau į Druskininkus, nors šiaip man geriausia būti namie vienam su savo raštais.
– Taigi gyvenate tik su savo raštais ir katinu?
– Taip, bet draugės ir draugai aplanko. Jie ir vasarą, kai sirgau, parnešdavo katinui maisto ir kitko, kas reikalingiausia.
– Ir dar dabar džiaugiatės nauja savo sudaryta knyga „Lyrika plius“?
– Taip, tikrai džiaugiuosi, tai – daugiau kaip metų darbas, ir knyga išėjo gera. Jai 66 šiuolaikiniai Lietuvos poetai atrinko po vieną savo eilėraštį ir parašė apie jį komentarą būtent šiai knygai.
– Tad turbūt buvo sunku iš tiek poetų išprašyti po komentarą?
– Su kiekvienu kalbėjausi telefonu ir tariausi. Su vyresnės kartos poetais rasti bendrą kalbą sekėsi lengvai, o su jaunesniais – daug sunkiau. Buvo ir tokių, kuriems vis apie save priimdavau, ir vis tiek komentarus atsiuntė tik tada, kai knyga buvo leidykloje pradėta redaguoti. Na, ir buvo du žmonės, kurie tarsi ir neatsisakė, bet dingo.
– Ar visgi neliūdna namie su katinu, kai sveikata pablogėjusi?
– Veikti tikrai turiu ką, be to, aš esu karys, o karys neturi teisės būti paniuręs. Nejaučiu nevilties, o tai, kas vyksta dabar, yra įdomi patirtis, ir ji man pravers.
– O pas gydytojus lankotės?
– Ne, nesilankau, niekada gyvenime to nedariau.
– Bet juk sakėte, kad visą vasarą sunkiai sirgote – negi ir tada nesikreipėte į medikus?
– Taip, ir pasveikau be jų, tik dar galūnės nėra atsistačiusios. Tiesiog neinu pas gydytojus, ir tiek. Ir viskas dabar gerai.
Šalies vadovai reiškia užuojautą dėl K. Navako mirties
Šalies vadovai reiškia užuojautą dėl sekmadienį mirusio poeto Kęstučio Navako.
„Rašytojo balsas buvo aktualus ir savitas nepriklausomos Lietuvos literatūroje“, – Prezidentūros pranešime teigė prezidentas Gitanas Nausėda.
Pasak šalies vadovo, K. Navako būta visur – jis aktyviai rašė poeziją, eseistiką, publicistiką, atvėrė lietuvių skaitytojui žymiausių vokiečių poetų kūrybą, prisidėjo prie daugybės literatūros leidinių, o Kaunas amžiams įsimins jo unikalųjį knygyną „Septynios vienatvės“.
„Be jo bohemiškos ekstravagancijos Lietuvos kultūros padangė bus gerokai pilkesnė“, – sakė šalies vadovas
Dėl netekties šalies vadovas pareiškė nuoširdžią užuojautą rašytojo šeimai, artimiesiems ir visai Lietuvos rašytojų bendruomenei.
Premjeras Saulius Skvernelis užuojautoje teigė, kad K. Navakas buvo unikali asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje.
„Lietuva neteko talentingo ir daugialypio kūrėjo, kurio talentas pripažintas ne vienu įvertinimu, įskaitant ir nacionaline kultūros ir meno premija. K. Navako kūryba plačiai skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tai buvo unikali asmenybė, palikusi ryškų įspaudą lietuvių literatūroje. Šią sunkią netekties valandą reiškiu nuoširdžią užuojautą K. Navako artimiesiems, kolegoms, bendraminčiams, kūrybos gerbėjams ir visiems jį pažinojusiems“, – sakoma S. Skvernelio užuojautoje.
Užuojautą išreiškė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
„K. Navaką žinome kaip kuklią ir ypatingą asmenybę, jo kūrybą vadiname moderniąja klasika. Gilūs ir mąslūs eilėraščių rimai jau tapo legenda menininkų bendruomenėje, kurią dideliam ilgesiui netikėtai paliko poetas. Ilsėkitės ramybėje, žodžio meistre,“ – pranešime teigė parlamento vadovas.
