„Kalno durų“ veikėjų, trijų vaikų, nuotykiai prasideda 1988 metais: nėra mobiliųjų telefonų, kompiuterių, nedaug automobilių, užtat vaikai turi daug laiko žaidimams lauke.
Ir vieną naktį trys geriausi draugai Ramybės kalne atranda duris! Tada prasideda nuotykiai: požeminiais tuneliais jie patenka į viduramžius, sutinka kryžiuočius, raganą, gyvena kaime vidury miško.
Vėliau – 2060 metai ir daugybė robotų! Bet ar vaikams pavyks sugrįžti namo? Apie meilę Veliuonai ir jos inspiruotą knygą – pokalbis su „Kalno durų“ autore Dovile Junigeda.
– Dovile, tai jūsų literatūrinis debiutas. Ar seniai panašios istorijos sukasi mintyse? Kaip pasiryžote rašyti knygą vaikams?
– Dar mokykloje rašiau eilėraščius, fantastines istorijas ar trumpas apysakas. Vieną kartą mokytoja net suabejojo, ar nenupyliau istorijos nuo kokio žymaus autoriaus.
Esu baisiai savikritiška, nuolat lygindavau save su kitais rašytojais ir sakydavau sau, kad, jei negaliu rašyti taip, kaip Herbjorg Wassmo, nerašysiu visai. Bet vieną dieną supratau, kad negaliu nerašyti ir kad noriu rašyti lengvai, šmaikščiai, juokingai.
Knygos „Kalno durys“ idėja kilo labai seniai – prieš 20 metų. Tuo metu buvau grįžus į Veliuoną su draugais. Vaikščiodami vakare po kalnus, susitikome vieną knygoje aprašomą veikėją, kuris ir papasakojo, kad po Nemunu yra tuneliai.
Draugai juokėsi ir nepatikėjo, o aš aikčiojau susižavėjusi ir kurpiau mintyse planą. Tik niekaip neapsisprendžiau, kokiai auditorijai papasakoti šią istoriją.
Ir tik prieš keletą metų pažvelgusi į vyresniąją dukrą Adriją pagalvojau, kad šalia turiu nemokamą patarėją ir kritikę, tad įnikau rašyti knygą vaikams. Dukra skaito daugybę knygų, todėl niekada nevyniojo žodžių į vatą, rėždavo tiesiai, kas jai nepatiko ar patiko.
Norėjau parašyti tokią knygą, kad skaitydami vaikai atsitrauktų nuo telefonų, juoktųsi, kurtų nuotykius mintyse su knygos veikėjais ir spėliotų, ką ta trijulė iškrės kitame skyriuje.
– Tik skaitydama knygą išsiaiškinau, ką reiškia jūsų slapyvardis Junigeda. Tai senasis Veliuonos pavadinimas. Būtent Veliuonoje vyksta didžioji dalis „Kalno durų“ pasakojimo. Akivaizdu, kad ši vieta jums labai svarbi?
– Veliuonoje gimiau, užaugau ir baigiau mokyklą. Kol buvau vaikas, šis senas miestelis, jo gamta, dvaras ir kalnai buvo tobuliausia mano žaidynių vieta. Kai užaugau, supratau, kokią neįkainojamą dovaną gavau ir nuodėmė būtų ja nepasinaudoti.
Veliuonoje kiekvienas žingsnis apipintas įdomia istorija, galima parašyti šimtus knygų: pasakų, romanų, eilėraščių. Ir dauguma tų istorijų neišgalvotos – apie žymius žmones, pilį, kryžiuočius.
Kita vertus, aš juk ne istorikė, ne faktų rankiotoja. Man istorija – priemonė žaisti, kurti ir fantazuoti. Kodėl gi ne? Gal perskaitę knygą vaikai sakys mamai ir tėčiui: noriu pamatyti tą kalną, kuriame slėpėsi durys.
– Jūsų knygoje Veliuona atrodo labai romantiška, mistiška ir legendomis persmelkta vieta. Ar, kai buvote vaikai, su draugais irgi tikėjote kalno durimis, turiu galvoje, legendas, mitus? Kokią dalį tokie pasakojimai užėmė jūsų ir bendraamžių vaikystėje?
– Ir kaip netikėsi? Baisiausia legenda vaikystėje buvo apie knygoje minimą aukurą, ant kurio parašyta – „Grąžink, ką privalai“. Drebindavome kinkas, bet vis tiek lipdavome ant kalno prie to aukuro.
Kol Ramybės ir Gedimino piliakalniai buvo neliesti, netvarkyti, tol tos paslaptys pačios lįsdavo į akis. Visi Veliuonos vaikai yra ieškoję kalno durų. Man regis, kad aš jas mačiau. Tik tais senais laikais pagalvojau, kad kalno sargas ten laiko savo grėblius ir dalgius...
Ar yra kas nors iš tikrųjų tas duris radęs ir atidaręs – nežinau. Bet mano knygos herojai surado duris! O kad Ramybės piliakalnyje yra tunelis – net neabejoju.
– „Kalno durų“ veikėjai keliauja laiku: iš 1988 metų jie patenka į viduramžius, vėliau į 2060 metus. Kodėl vaikus apgyvendinote 1988 metais? Dabartiniams vaikams, skaitysiantiems knygą, tai jau gana tolimas laikas.
– 1988 metais aš buvau knygos veikėjų amžiaus. Norėjau kuo tikroviškiau perteikti vaikų kasdienybę, išgyvenimus, nuotykius, juokus ir rūpesčius.
Jeigu būčiau rašiusi apie šiuolaikinius vaikus, būtų sunkiau įsijausti, nes dabar vaikai gerokai mažiau laiko praleidžia lauke. Vaikystėje kiekviena diena vis kitokia, jeigu ta vaikystė neatsiejama nuo žaidimų, slėpynių ir kelionių po artimiausias apylinkes, kur gali eiti tėvų nedraudžiamas.
– Į viduramžius nusikėlę veikėjai patenka į kaimą miško glūdumoje, susiduria su kryžiuočiais, ragana. Iš kur sėmėtės idėjų kelionei į viduramžius?
– Į viduramžius nusikėlę veikėjai patenka į kaimą miško glūdumoje, susiduria su kryžiuočiais, ragana. Iš kur sėmėtės idėjų kelionei į viduramžius?
– Skaičiau ir domėjausi tų laikų buitimi, vardais, lietuvių ir kryžiuočių apranga, lietuviškomis dievybėmis. Skaičiau apie Lenkijoje išlikusią Marienburgo pilį, kuri buvo kryžiuočių buveinė.
Manoma, kad panaši pilis stovėjo ir netoli Veliuonos, Pilaitėse. Stengiausi suprasti, kaip pati jausčiausi atsidūrusi toli nuo namų, kitame laike.
– O ateitis? Kaip leidotės fantazuoti, kas mūsų laukia ateityje? Moderniausia technika, robotai, savaeigiai automobiliai. Nenorėjote dar labiau paleisti fantazijos?
– Tokiu greičiu technologijoms skverbiantis į žmonių gyvenimus gali prifantazuoti įvairiausių dalykų. Ir turbūt nebūsiu suklydusi...
Knygoje aprašiau ir labiausiai jaudinančius ateities aspektus: kai tėvai dirba toli ir palieka vaikus prižiūrėti robotams, o patys tik virtualiai juos apkabina arba nebelieka mokyklų, nes dėl tobuliausių technologijų visi mokosi savarankiškai.
Rašydama nuolat galvojau, ar tos technologijos išties tobula mūsų gyvenime? Kiek prarandame gyvendami virtualiame pasaulyje?
Knygoje leidžiu susitikti 1988 metų vaikams su draugu iš 2060 metų, nes noriu parodyti, kiek daug reiškia draugystė tarp žmonių, tikras, stiprus ryšys. Gal net nereikia belstis taip toli į ateitį, pažvelkime į 2020 metus: susumavę prie telefono praleidžiamą laiką, gautume kelionę į tolimiausią pasaulio šalį, kur gyvena draugas.
– Būtent knygoje akivaizdu, kad, nepaisant to, kokiame laike atsidursi, kiek šimtų metų atgal ar pirmyn keliausi, esminiai dalykai išlieka tie patys, turiu galvoje, žmogiškus ryšius.
– Bendraukime, apkabinkime ir juokimės pamiršę telefoninius ryšius. Tuomet nereikės bereikšmių dejonių, kad šiuolaikinis tempas milžiniškas.
Nors, tiesą sakant, mano tėveliai neturėjo laiko bendrauti su manimi ir broliu. Jie labai daug dirbo, bet mama, kad ir pavargusi, visada vakare skaitydavo pasaką. Užsiėmimų susirasdavau sau pati, daugybė dalykų, kuriuos aprašiau knygoje, yra tikri, iš mano pačios vaikystės. O kokia vaikystė be draugų?
Mūsų namai buvo pilni knygų. Kai ruošdavau pamokas, po vadovėliu būdavo pakišta knyga. Jeigu mama užeidavo į kambarį, ji matydavo, kad ruošiu pamokas, o aš paslapčiomis grauždavau nuotykių romaną.
– Knygoje „Kalno duryse“ daugybė nuotykių, veiksmo ir paskutiniame puslapyje akivaizdu, kad istorija nesibaigia: į duris pasibeldęs į svetimus laikus įkritęs Deividas žada naujus nuotykius. Vadinasi, laukia istorijos tęsinys?
– Istorijos tęsinys yra ir mintyse, ir planuose, ir popieriuje. Negalėjau savo veikėjo palikti likimo valiai. Būtinai turiu padėti Deividui grįžti į namus.
Tegul vaikai keliauja ir atranda vis naujus slaptuosius požemius, pilis ir išgyvena pavojus. Tegul draugauja, padeda, pykstasi ir taikosi. Tegul šokinėja per skirtingas laiko juostas, patirdami vis naujus išbandymus.
Bet kaip jie džiaugiasi po ilgo laiko grįžę į namus ir susitikę su tėvais! Tada stebuklu pakvimpa paprasčiausias mamos keptas blynas.
