„Tyto alba“ perleistame G.Kanovičiaus romane atskleidžiama, kaip 1920–1941 m. istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų, rusų – likimus.
– Ką Tavo kūrybos kontekste Tau reiškia „Miestelio romansas“? Kiek tau svarbu, kad pasirodė antrasis leidimas lietuviškai? – tėvo paklausė sūnus.
– „Miestelio romansas“ – mano asmeniškiausia knyga. Ji labiausiai biografinė. Nepasakyčiau, kad esu išlepintas pakartotinių leidimų.
Be abejo, jų būta. Bet svarbiausiu laikyčiau dar sykį leidžiamą „Miestelio romansą“. Ši naujiena mane nepaprastai pradžiugino.
– Ką jauti, kai nustojęs rašyti pamatai, kad tavo kūryba išleidžiama darsyk?
– Po to, kai padėjau tašką, nustojau rašęs, pakartotinį „Miestelio romanso“ leidimą laikyčiau atsisveikinimu su savo ilgamete profesija.
– Ar nesigaili po „Miestelio romanso“ padėjęs tašką?
– Ne, nesigailiu. Nenoriu kartotis. Ir blogiau rašyti irgi nenoriu.
– Kas galėtų pakeisti tavo apsisprendimą neberašyti?
– Jaunystė.
– Apie ką rašytum vėl?
– Apie tą patį.
– Kuo paaiškintum „Miestelio romanso“ populiarumą Lietuvoje?
– Mes visi turime ištakas. Mes neatsiradome iš niekur – vienkiemiai, bažnytkaimiai, miesteliai buvo mūsų ištakos ir nepaprastai gabių, neįprastai įdomių žmonių, asmenybių atsiradimo lopšys bei šaltinis.
– Lietuva mini Gaono metines. Ką reikėtų papasakoti žmonėms, kurie nepažįsta Gaono ir jo mokymo?
– Man regis, kad reikėtų prisiminti ne tik Gaoną. Reikėtų prisiminti ir maldininkus. Jų nebėra. Likimas nulėmė, kad aš tapau pirmu pokarinės Lietuvos žydų bendruomenės pirmininku. Bendruomenės, kuri seko ir senka. Šiandien man, buvusiam šios bendruomenės pirmininkui, atrodo, kad tolimos ateities ji, kad ir kaip man būtų skaudu, deja, neturi.
– Koks intelektualų vaidmuo diskusijose apie istorinį teisingumą?
– Inteligentais save laikančiųjų vaidmuo diskusijose apie nelabai mielą istorinę tiesą yra didžiulis – negarbinga tokių diskusijų vengti. Tiesa gydo.
– Kai po išmirštančio etnoso nelieka nieko materialaus, kas lieka?
– Lieka atmintis. Turi likti.
– Ar gali meilė išgydyti neapykantą artimajam?
– Taip. Neapykantą galima nugalėti tik meile ir tiesa.
– Vienas Tavo romanų personažų – rabinas Uri sako, kad „mūsų visų Tėvynė yra atmintis. Štai joje visi mes ir gyvename“.
Kaip sugyventi mums paliktoje sukruvintoje atmintyje – šiandien nebėra tų, kurie tą kraują praliejo, kaip mylėti vienam kitą šitame kruviname šešėlyje?
– Nepaisant jokių aplinkybių, žmogus turi mylėti kitą žmogų. Galbūt tuomet žmogus ir išliks žmogumi.
Kito vaisto nėra. Tarp neapykantos ir meilės visada reikia rinktis pastarąją.
– Kas yra litvakas?
– Tai pirmiausia žmogus, kuris yra patriotas, mylintis Lietuvos žemę ir dangų.
– Ar tu norėtum sugrįžti į tą ikikarinę Jonavą?
– Taip, aš norėčiau grįžti į prieškarinę Jonavą – ten, kur buvau laimingas.
– Parink mūsų pokalbio pavadinimą.
– Tiesa gydo.
