* * *
Kodą, kaip kalbėti apie Gintaro Beresnevičiaus romaną „Paruzija“, man pasufleravo jau kultinis tapęs jo tekstas „Tove Jansson, skaitymai ir rašymai“. Straipsnyje autorius prasitaria, kad įnikęs į Mumių istorijas atidėjo į šalį S. Becketto „Molojų“ ir Ch. Bukowskio „Paštą“. Kadangi abu pastaruosius kūrinius kaip tik šią vasarą perskaičiau, o Tove Jansson nuodugniai išstudijavau anksčiau, man pasirodė, kad „Paruzijoje“ viena kitą keičia Mumio, Molojaus ir Bukowskio realybės.
Trolis Mumis porina apie ašpikus – gauruotus didelius kiškius, kurie šveičia sumuštinius, nuvarinėja troleibusus ir galiausiai surengia zuikių sukilimą. Molojus deklaruoja egzistencijos absurdą, nuolat prabildamas beketiškomis frazėmis: „Man viskas įdomu, bet tik niekas netraukia“ arba „Gyventi visada jaučiant, kad viskas slysta tarp pirštų“.
Bukowskis iš puslapio į puslapį desperatiškai ieško, ko išgerti, geria, prisigeria, pagiriojasi ir vėl pradeda šį užburtą ratą. Tarpuose (romane užsimenama, kad „būtų įdomu pažvelgti į pasaulį, kuriame nėra tarpų“) tarp šių trijų pagrindinių bylotojų Beresnevičius transformuojasi į dar keletą pavidalų. Savaime suprantama, jis pasireiškia kaip smagių juokelių, juodojo humoro ir nonsenso meistras, o tragikomiška istorija apie užšaldytą ir tolydžio atšylančią vištą jau dabar eina iš lūpų į lūpas.
Niekur nedingo religijotyrininkas ir Lietuvos istorijos interpretuotojas, porinantis apie lietuvius Egipte arba apie XVIII– XIX a. laidojimo papročius, kai šalia numirėlio buvo guldomas ir pusbutelis degtinės. Mane ypač nudžiugino naujasis Beresnevičiaus-romanisto apsireiškimas, nes „Paruzija“, priešingai nei daugelis nūnai romanais apsimetančių, bet jais nesančių knygų, iš tiesų atitinka visas žanro taisykles, o herojaus vaikystės Kaune aprašymas ar pasažas, kaip egiptiečių skulptorius kalė šventas statulėles, uosdamas kepamos kurapkos kvapą, jau liudija prozos aukštąjį pilotažą.
Prozininką vietomis keičia poetas, sugebantis pasakyti, kad „akys yra sielos salos“, ir filosofas, kuris teigia, kad „mirdamas šiek tiek nustembi, bet tik šiek tiek“. „Paruzijoje“ prabyla net Beresnevičius-pranašas, numatęs karinio lėktuvo krytį ant Lietuvos žemės (juk ne taip svarbu, kad vietoj bombonešio sudužo naikintuvas Su-27).
Tačiau pagrindinė solo partija šiame romane tenka Mirčiai, ir autorius negaili jai skambiausių ditirambų: „Mirtis yra geriausia žinia gyvenimui, nes ji, priešingai nei gyvenimas, žada. Mirtis daugiausia pasako apie gyvenimą. Jos ištiktieji rimsta. Gyvenimas rimties nesiūlo“. Arba: „Nuo amžių vyro tikroji numylėtinė yra mirtis“.
Su šiuo pareiškimu nenorėčiau sutikti, nes aš taip pat esu Mirties apologetė, o Tibeto ir Egipto „Mirusiųjų knygos“ – vieni mėgstamiausių mano skaitinių. Laimė, kituose puslapiuose Beresnevičius reabilituojasi kaip letalinių reikalų specialistas, patvirtindamas, kad mano lyties atstovės jo romane mirties irgi geidžia: „Moterys renesansiniais drabužiais tyliai prašydavosi nuvedamos prie mumijos, jau pamylėtos jos norėdavo prieiti prie mirties dar arčiau“. Arba: „Mergelės visada trokšta žvynuoto prisilietimo, šaltų gličių lūpų, už kurių – nebūtis“.
Mirtis ir meilė „Paruzijoje“ yra nedalomai susijusios ir nuolat liudija, kad Erosas su Tanatu yra dvi tos pačios monetos pusės. Net prisimindamas vaikystėje siaubą kėlusį šulinio maumą, herojus daro vienintelę išvadą: „Mirties artumo malonumas stipresnis už seksualinį ir artimas mistinei ekstazei“. O ir seksas visiems šio romano vyrams tėra siekis susinaikinti, troškimas būti išsunktam „gilaus liepsnojančių vandenų karščio, ir tada nebūti – tik nebūti“. Pačiam taip ir nepasiekus susinaikinimo palaimos, naikinamas kitas, veikiau – kita, kaip pirmosios dalies finale pasielgiama su Indre.
Marijos žemės skaitytojui toks epizodas turėtų būti sunkiai suvirškinamas, nors budistiniuose tantros tekstuose labai panašiai aprašomas savojo ego sudorojimas, kurio neretai siekiama būtent per seksualines apeigas. Tačiau būgštauju, kad ne tantros adeptams kai kurios „Paruzijos“ scenos, pavyzdžiui, mylėjimasis pakeliui į kapines ar kapinėse, gali pasirodyti netgi nekrofiliškos. Nors daugelis, ypač prieš Vėlines, turbūt pritartų tokiam Azo prisipažinimui: „Man kapinėse būna gera. Aš tiesiog jaučiuosi kaip namie, praeina visi stresai, kompleksai“.
„Paruzijoje“ nuosekliai aprašomi ir kitokie savigriovos būdai. Patikimesnis net už seksą yra alkoholizmas. Geteborgo knygų mugėje kalbėdama apie savo kartą sakiau, kad, neįstengdami sugriauti sovietinės sistemos, jaunystėje bandėme susinaikinti patys. Mums atrodė, kad alkoholizmas yra viena iš disidentizmo formų.
Tačiau Beresnevičius pabrėžia, kad „alkoholizmas – tai ne revoliucija, o mokslinis savižudybės būdas“. Koks čia mokslas – sunku pasakyti, gal šiek tiek susijęs su angelologija. O gal – su genealogija, nes keisčiausių likimų įkaitais tapę herojaus protėviai „baigė gyvenimą savižudybe arba mirė nuo alkoholio perviršio. O gėrė jie visi iš meilės arba iš nevilties, arba dėl to, kad negalėjo persiplėšti tarp vilko ir žmogaus, tarp Dievo ir moters, arba dėl to, kad jiems buvo nuobodu gyventi nutolus nuo savo prigimties“.
Paskui alkoholizmą it šešėlis velkasi pamišimas: „Laukinė beprotybės siena stovėjo aplink jį ... po ketvirto butelio beprotybės siena atsitrauks, kurį laiką budėdama juntamu atstumu, bet suprasdama, kad šįryt jis paspruko“. Perskaičius keletą tokių epizodų ima atrodyti, kad pagirių rezurekcija yra tiesiog nuolatinis „Paruzijos“ herojų įprotis: „grįžimas nuo siaubo slenksčio į gyvenimą ... lengvas prisikėlimas iš numirusiųjų, leidžiantis vėl atrasti daiktus, save, žmones, čiuopti juos naujai, su dėkingumu, kad jie yra“.
Tai taip pat šiek tiek primena tantrinę meditaciją, kai, perėjus visus myrio etapus ir išsisklaidžius niekyje, medituojant vėl imama save kurti iš naujo ir sugrįžtama kūniškuoju pavidalu į šį realybės lygmenį. Tantristas taip susipažįsta su mirties valdoma teritorija, dar vadinama Bardo, girtuoklis tikriausiai irgi. Tačiau net ir surinkus save iš yrančios mėsos gabalų, sulipdžius iš šukių, prikėlus iš mirusiųjų „Paruzijos“ pasaulio gyventojams vis dėlto labiau patinka griovyba ir dekadansas: „Griovimas – irgi malonumas, nes destrukcija – estetiška. Kūryba neturi estetikos, tačiau ji teikia džiaugsmą. Griovimas – grožį“. Ir tik retkarčiais šią savinaiką ir mirtį šlovinančią oratoriją persmelkia tyras garsas – tai dievoieška.
Man rodos, jos šiek tiek drovisi ne tik knygos herojai, bet ir pats autorius, todėl nūnai daugelį iš mūsų kamuojantis religinis alkis yra piešiamas groteskinėmis priemonėmis, vardijant Lietuvoje klestinčias sektas nuo barbelognostikų (gal tik Barbelę, idant šioji nesisietų su lėle Barbe, derėtų vadinti jos tikruoju vardu – Barbelo) iki sėlenų valgytojų, kurių dievas yra jų pačių sveikata. Kita vertus, koks gi čia groteskas, veikiau realistiškai, it kokio Iljos Repino, nutapytas mūsų kasdienybės paveikslas!
Potraukį dievop, kaip ir savižudybės troškimą ar neapykantą aplinkai, iš savo protėvių paveldėjęs herojus (autorius?) bent jau sakralių reikalų sferoje nėra visiškas pesimistas: „Jei pasaulis yra desakralizuotas, nebešventas, jame labai lengva įsikurti bet kokiam šventumo erzacui, bet kartu ir tikram – netikėtam, tradicijos nesankcionuotam šventumo pavidalui, blyksniui“.
Tas „šventumo blyksnis“ mane nuteikia viltingai ir optimistiškai, net turint omenyje tokias grėsmes kaip „Burtininkų klubas“ su jų dievakūros teorijomis, „religijų technologais“ ir tarsi iš kreivų veidrodžių trauktais atžagariais lozungais: „Angelai – irgi tam tikra velnio rūšis“, „Jeigu jau Dievas ar dievai pasidarė žmogų, kodėl šiajam nevalia atvirkščiai“, „Jei norime elgtis kaip dievai, reikia ir elgtis kaip jie. Tarkime, daryti religiją“. Tačiau labiau už dievakūrą „Burtininkų klubui“ rūpi totalinis visa ko galas. Jo ilgisi ir eiliniai mirtingieji.
„Paruzijos“ herojams net ir kasdienis darbas teikia galimybių mėgautis mirties artumu. Azas nepaliauja džiaugtis, kad kiekvienas daiktas muziejuje yra grabas, o muziejininkai – „mirusių daiktų angelai“. Jis su šventu virpuliu prisimena per archeologinius kasinėjimus atrastos samanės ragavimą: „Tai buvo šventvagystė, o kiekviena šventvagystė – tai jau ypač artimas ir intymus kontaktas su šventybe, tai komunija su mirusiais, komunija su Mirtimi“. Beje, Mirtis čia rašoma iš didžiosios raidės, o daugelyje romano vietų to nenusipelno netgi dievas.
Mirusiųjų pasauliui romane atstovauja ir muziejuje saugoma mumija, kurios aprašymas bent jau man, deja, labai primena Lietuvos istoriją: „Azas geriau įsižiūrėjęs pastebėjo daug tokių taisymų ir lopymų pėdsakų; ar iš papjė mašė, ar iš gipso sumaišęs masę, kažkas jau buvo taisęs tą mumiją kelissyk ir gal jau keletą amžių“. Jei čia autorius ir neturėjo omenyje Tėvynės, tolesni jos apibūdinimai taip ir dvelkia nebūtimi: „Beveik nebūta šalis ... gyventi šalyje, kuri turėjo žemėlapių ir kur ji buvo beveik pažymėta, – tai tas pats kaip beveik apokalipsė, beveik Dievas, beveik arklys“.
Arba: „Tauta vampyras, tauta zombis, tauta vilkolakis, perkalta šermukšnio kuolu širdimi, prikelta iš kapo“. Ne ką gailestingesnis Beresnevičius ir nusakydamas mūsų šiandieną: „Patekome į istorijos užutėkį, ir tapome vis dėlto sala. Su salos mentalitetu. Mus supa trečiasis pasaulinis karas, o mes iš jo kol kas išjungti – ir nesugebame tuo pasidžiaugti“.
Nenuostabu, kad šioje Mirties kulto knygoje nuolat figūruoja Senovės Egipto motyvai, o Lietuva gretinama su kadaise išnykusia karalyste prie Nilo. Nors nūnai Europos glėbyje jaučiamės atkutę ir pakankamai gyvybingi, nukrečia lengvas šiurpelis, skaitant apie kitados Egipte atsidūrusius tikrus ar tariamus lietuvius, apie tai, kaip Sfinkso „žvilgsnyje susitiko dvi kadaise galingos civilizacijos, viena, pastačiusi kelias dešimtis piramidžių, ir kita, supylusi tris tūkstančius piliakalnių“. Ir nors vos prieš dešimtmetį traukėme Atgimimo himnus, bent jau man atrodo, kad Beresnevičius rašo apie šiandieną: „lietuvius net jų dainiai, giedoję lenkiškai, priskyrė prie mirusių tautų, ... net Mickevičius... laikė Lietuvą mirusia“ .
Egiptiečiams, kaip ir pačiai nebūčiai, Beresnevičius negaili komplimentų, mat jie mirtį „popino“, „jie su mirtimi elgėsi kaip su gero konjako taure ar kūdikiu: rūpinosi, šildė delnais, alsavo jos aromatu“. Nuo egiptiečių neatsilieka ir lietuviai: „lietuviškos kapinės apskritai panašios į egiptiečių nekropolius, ypač vėlyvuosius“. O jei kam citatos apie mirtį ir kapines, kuriomis pati mėgaujuosi, jau įgriso, pateiksiu linksmesnį variantą: „rauginti kopūstai – tai balzamuoti kopūstai; rauginimas – tai lietuviškas balzamavimas“.
Nuo savęs pridursiu, kad rauginimas – tai dar ir savotiška transmutacija, o transmutacijai „Paruzijoje“ irgi skiriama daug vietos. Čia dar kartą grįšiu prie tantrinių tekstų, kuriuose transmutacija suvokiama ne kaip alcheminis netauriųjų metalų tapimas auksu, bet kaip ypatingas dvasinis virsmas, tapsmas dievybe, taikia arba nuožmia, kaip sąmonės transformavimas į deimantinę būseną.
Beresnevičiui transmutacija „yra ir didelė, ir puiki išeitis, kai tu iš vidaus, iš protėvių ir genų vejamas, spaudžiamas, tampi vilkolakiu gintarinėmis akimis, ir tavo vienatvė sustangrėja, darosi deimanto kietumo, tampa apčiuopiama, tokia apčiuopiama, kad jau gali ja dalytis su kitais“. Tai transas, kai virtus vilku, vilkolakiu į save įsileidžiamos dvasios tų protėvių, „kurie visi ką nors buvo pažeidę, nė vienas nebuvo teisuolis; tokia kompanija man patinka ir aš juos myliu, ir manau, kad turiu atlikti jų pasirinktą programą. Tai ne destrukcija, tai gyvenimas siaube ir meilėje, kurie abu drauge sudaro tikrovę“.
Galbūt kaip tik dėl to virsmo iš žmogaus į vilką, iš vilko – į žmogų, dėl transmutacijos, dėl alcheminio burbuliavimo, virimo, skysčių pilstymo iš kolbos į kolbą „Paruzijos“ tekstas nėra lygus, tai prijaukintas, tai laukinis, vietomis tirštas, o vietomis visai skystas, jau beveik tampantis filosofiniu akmeniu, bet ūmai iškrintantis blyškiomis nuosėdomis.
Manding, auksu nevirto finalinės Pasaulio pabaigos scenos, nors sunku ką nors nustebinti apokaliptiniais vaizdiniais po pernykščio kalėdinio cunamio Pietryčių Azijoje ar ką tik įvykusio žemės drebėjimo Pakistane. Nebent mirusiųjų prisikėlimo šiurpę būtų galima panaudoti organų donorystės reklamai, vaizdžiai įtikinant visus abejojančius, kad stojus paruzijai jiems neprireiks nei širdžių, nei inkstų.
Turbūt nėra knygų, kuriose viskas būtų tobula. O gal ir yra. „Paruzijoje“ aprašomas sapnas apie Knygą, prie kurios vos kelioms akimirkoms prisilietus tampa aišku, kad „žinija įmanoma, kad galima sužinoti viską, tačiau svarbiausia yra ne tai, o dvasia... dorovinio tobulėjimo... dievoieškos dvasia“. Beje, šis sapnas moters herojės lūpomis apibūdinamas kaip „vyriškas“. Vėl kiek įsižeidžiau, nes ne kartą sapnavau tą Knygą. Taigi ji egzistuoja kažkur anapusybėje.
„Paruzija“ tebūnie kaip įžanga į tuos amžinybės skaitinius.
Pirmą kartą tekstas publikuotas „Šiaurės Atėnuose“ 2005 m.
