Pro šalį slenka tamsūs namai...
– Kur slenkat? – šūkteliu.
– Šiaip slankiojam.
Nusilenkiau su pagarba. Tokių nebedaug likę.
Antai visi tik stiepiasi, blizga, žiburiuoja... Lyg blakėm aplipę barais, biurais... Kai kurie net šiaurės bankais it kerpėm apaugę aukštai...
Vengiu ten užsukt. Tie didnamiai neturi net kamino, iš kurio jaukiai rūktų dūmelis. O alpinistai pašneka: vienų grindys kitiems ten – lubos...
Tai ko stebėtis, kad taip gyvenantiems pakrinka psichika, jie ima rėkauti, reikalauti... Susirentę rimtus trobesius miestų pakraščiuose arba paežerėse – taikesnio būdo.
Aplenkiu ir kelius, bėgančius į priekį. Po teisybei, seniai neberandu gero, niekur nevedančio kelio. Visi didieji plentai triukšmingi, pavojingi ne tik žmogui, bet ir niekuo dėtiems žvėreliams. Anot Morkaus Aurelijaus: visi tiesūs nuveda į šalį.
Manding, tai ir yra tie kryžiaus keliai, apie kuriuos nuolat kalba žmonės, tie, kuriuos tenka nueiti, siekiant teisybės, gerovės, taikos...
Morkus dažnai pasakoja apie Šilko kelią. Šis, kaip ir visi kiti keliai, baigiasi kryžiais, bet kol eini... Iš abiejų kraštų vis oazės, kiekvienoj po keturiasdešimt nekaltų mergelių, o kaltų tai jau tūkstančiai... Žmonių tarnai, ten vadinami ne veriūgom, o verbliūdais, gėrimus nešioja...
Niekas tuo keliu ir neina, mat labai smagu būti šalikelėj. O kai nesivalkioji, tai netrunka atsirast ir teisybė, ir kiti taip trokštami dalykai.
Ir vis tiek man mielesni paprasti maži takeliai, kurie atbėga per pievas ir užmiega prie durų. O kai rytą praveri duris, tuoj pabunda ir vedas tave, kur tik nori...
Deja, tokie takeliai nėra skatinami, o kartais – prievarta pakeičiant orientaciją – tampa net asfaltuotais plentais.
Lėkimo ironija! Nors šūkis „išasfaltuosim!“ turėtų reikšti, kad asfaltas išardomas, keliukui grąžinamas jo prigimtinis dulkėtas pavidalas ir gali juo lėkti basom... Viskas priešingai! Manding, iš vieškelio jau galima viešai tyčiotis.
Lyg šešių juostų plentas galėtų atstoti taką, kuriame telpa lygiai vienas žmogus!
Neseniai atsiradusi ir daug vilčių sukėlusi mažųjų takelių ir šunkelių koalicija, deja, pralaimėjo. Daug šunkelių pasibaigė prie trobų, kurios taip ir nebesulaukė šeimininkų, o takeliai dingo prie išsekusių šulinių...
Netyčiom užlipu ant keliuko, vedančio link Skviernelio namų. Prisiminęs girdėtas istorijas, smalsauju:
– Kaip ten iš tiesų viskas buvo?
Kelias vedas mane su savim.
– Ogi supuolė visi ir išasfaltavo grupiniu būdu. Nieko negalėjau padaryt.
– Na, nors paviešinai viską! Išmitiūrinai ten visus! – šūkauju. – Niekšai asfaltautojai turi sulaukt atpildo.
– Geriau būčiau tylėjęs, – liūdnai čeža kelias. – Tiek patyčių sulaukiau!.. Kai kas net ėmė aiškinti, neva aš pats provokavęs, viešai demonstravęs savo iškilumus ir vageles. Atseit pats norėjęs...
– Žinau, kad tu ne toks, – guodžiu.
Keliukas droviai nusuka į šalį.
– Kol nebuvau taip žiauriai išasfaltautas... Kai atlėkdavo pažįstamas automobilis, mielai pasidulkindavau.
– Nuošalioj vietoj, – linkteliu. – Jei abiem smagu...
– O dabar... – išrasoja kelias. – Dabar net Skviernelis manęs privengia.
– Tai gal pats tave tiems išgamoms ir parodė? – krūpteliu.
– Oi ne! – kratosi kelias. – Anas tik su rimtais ponais draugauja... Ak, jei būčiau tylėjęs! Nebūtų nė pastebėjęs, kad esu išplentintas.
– Ką toliau darysi?
– Turiu visokių vingių...
Pradeda snigt, ir aš matau, kaip klastingai vingiuodamas jis dingsta už krūmų ir tyko pravažiuojančių.
Ak tu, keliūkšti, vieškeliu paverstas! Kol esi žinomas, dar pasigausi kokį politikierių ar žurnaliūgą. O paskui...
Naivios snaigės lekia pavėjui ir teškiasi baltais veideliais į purvą..
Visi keliai veda pas rinkėjus...
– Bėvėpė bėvėpė pėvė ėm... – aiškinu. – Ėn pėdė pirlym...
Pastebėjęs, kad rinkėjai žiovauja, keičiu temą:
– Dažnai susitinku su ateiviais, žinau jų problemas...
Iškart dėmesys! Žmonėms tai rūpi.
– Didžiausia problema – kaip išlikti nepastebimiems. Ateivių pilna! O nematom todėl, kad jie moka maskuotis.
– Ir ko aniems čia reik? – domisi rinkėjai.
– Nieko, – sakau. – Tuom jie ir skiriasi nuo žmonių, kuriems visko reik.
Rinkėjai susigėsta. Aš atsidūstu:
– Jei mes tokie būtume... Jei mums nieko nereiktų, ir liktų vienintelė problema – kad kiti mūsų nepastebėtų. Kaip pagražėtų gyvenimas!
Rinkėjai bando prieštaraut:
– Jei nieko nereiktų – nė jokio tobulėjimo nebūtų.
– Ateiviai tobuli būtent dėl to, kad jiems nieko nereikia.
– Kaip jie atrodo? Kaip užsimaskavę?
– Visaip, – imu pasakot. – Daugel kas mano, kad ateiviai panašūs į mus, tik su didelėm galvom. O jie gali būt visokiausi... Kartais užsimaskuoja prastais apatinukais – tokių moterys stengiasi niekam nerodyt. Kartais – blogais darbais, kuriuos patys ir slepiam. O dažniausiai – pinigais.
– Vadinas, mano piniginėj... – rausias rinkėjas.
– Tavo tikrai ne, – raminu. – Joks save gerbiantis ateivis vaiko pinigais, kuriais tu sklaidais smuklėse, niekad neužsimaskuos. Yra kitokie pinigai! Bene girdėjot apie elektroninę bankininkystę? Valiutines operacijas? Vertybinius popierius?
– Girdėt girdėjom. Bet akyse neregėjom.
– Mus tai jau pačiam gale išoperuos...
Vyresni prisimena, kad prie ruskio vertingiausiu laikytas tualetinis popierius. Tokio atseit tik dideli ponai tegaudavę...
Numoju ranka ir bandau paaiškint:
– Yra pinigai, kurių neįmanoma pragerti. Kodėl? Ogi tai puikiai užsimaskavę ateiviai. Kai tokius kas pastebi, jie kaipmat dingsta. O kai smalsuoliai dingsta – anie vėl pasirodo.
Visi ten krapšto pakaušius.
– Tai štai kodėl mes nematom tų milijonų!..
– Pagaliau suvokėt.
Rinkėjai rimsta. Ir aš džiaugiuos taip lengvai ir suprantamai išaiškinęs socialinės atskirties priežastis.
Kitąsyk rinkėjų sąskrydyje iškart pradėjau nuo svarbiausių dalykų.
– Remdamasis tarptautine teise, tautų praktika ir asmenine nuojauta sakau jums: kiekvienas žmogus turi teisę nušauti jam neįtikusį kitą žmogų. Visi pažįstam tokių, su kuriais neįmanoma susišnekėt.
Pritarimo šurmulys.
– Bet šūvių skaičius turi būti ribotas: per metus – po vieną.
Nusivylimo atodūsiai.
– Būtini ir kiti apribojimai, – tęsiu. – Šauti galima tik sulaukus aštuoniolikos. Antraip žūtų visi švietimo darbuotojai. Draudžiama šaudyti seneliams, nes šie pikčiurnos išpyškins visus jaunesnius.
Pagaliau sutariam, bet kyla praktinių klausimų.
– Ar prieš šūvį reiks pasitarti su žmona?
– O su kaimynu, vaistininku, policininku?..
– Tikrai ne, – sakau. – Jei imsim tartis, tik susinervinsim ir nepataikysim.
– O jei nesitarę ims šaudyt į bile ką?..
– Taip nebus dėl medžioklės kvotų, – raminu. – Turėdamas tik vieną šūvį, kiekvienas rimtai pamąstys, į ką būtent jam šaut, ir pasinaudos šia teise tik Naujųjų išvakarėse. Taigi nereiks fejerverkų ir vėl sutaupysim.
Visiems tiek džiaugsmo!
Sustojau kryžkelėj. Vienas kelias vedė pas rinkėjus, kitas – pas kenkėjus...
Dūmojau: kaip iš gausaus kenkėjų būrio išsirinkti geriausius? Ar lietuvį rinkėją įmanoma išmokyti balsuot?
Vyrauja nuomonė, kad – ne. Atseit rinkėjas niekad nesupras, kuris kenkėjas mažiau kenksmingas, ir visados rinksis pagal snukio gražumą, liežuvio suktumą.
Tai žiūrim plačiau! Amerikoj renka rinkikai. Perimkim šią patirtį! Bet aklai nekopijuokim, o patobulietuvinkim.
Pirmiausia balsuoja visi rinkėjai ir išrenka rinkesnius už save.
Toliau balsuoja tiktai rinkesni ir iš savo tarpo išrenka rinkiausius.
Rinkiausi renka rinkių rinkiausius. Šiuos pavadinam rinkikais.
Paskutinėj stadijoj rinkikai žengia prie urnų ir išrenka mums geriausius.
Nėra garantijų, kad bus geriau?
Bet blogiau tai tikrai nebus! Ko nepabandžius?
