Daugybę metų po Vilnių besižvalgiusi architektūros istorikė M.Baužienė nutarė pasivaikščioti ir po kraštą, kuris yra visai šalia sostinės, bet labai retai lankomas.
Knyga „Pasižvalgymas po Vilniaus apylinkes“ – tai 74 metų vilnietės ankstesnių knygų „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“ (2012 m.) ir „Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“ (2015 m.) tęsinys.
M.Baužienė sakė, kad jai apmaudu, jog Vilniaus apylinkės tokios užmirštos. Daugelis keliauja į tolimas šalis, bet užmiršta, kas yra čia pat. Jos nuomone, nepažinęs savo krašto nelabai ką ir tolybėse pamatysi. Nes neturėsi su kuo lyginti.
– Kaip pasirinkote vietoves, kurias aprašote, – dėl architektūros paminklų, garsių praeities įvykių ar kitokių dalykų? – paklausė M.Baužienės „Sostinė“.
– Visų trijų mano knygų pavadinimai prasideda žodžiu „pasižvalgymas“. Tai toks ir buvo principas renkant medžiagą knygai: kur norėdavau, sustodavau, kur nenorėdavau – ne.
Siekiau sudaryti kelis maršrutus šalia Vilniaus. Kai kurių vietovių lankymą teko ir atidėti, nes, tarkime, Buivydžiai arba Norviliškės pasirodė arba per toli nuo sostinės, arba neįtilpo į maršrutą, kurį ketinau pasiūlyti keliaujančiam žmogui.
Akiratyje pasitaikė ir kelios vietovės, kurios žavios vien architektūros paminklais – pavyzdžiui, Bartkuškio klasicizmo stiliaus rūmai. Tokias vietoves taip pat teko praleisti.
Tačiau užkabinau Širvintas ar Giedraičius, nors abi vietovės atrodo taip pat gerokai nutolusios nuo Vilniaus. Tačiau su jomis susijusios istorijos juk negalime pamiršti.
Apskritai aš siekiau ieškoti pusiausvyros tarp to, ką žmogui būtinai turiu papasakoti, ir neįkyraus teksto.
– Tad koks, jūsų nuomone, rezultatas: išėjo vadovas keliautojui ar istorijos, architektūros žinynas? Apskritai – ar tai rimta knyga?
– Manau, kad rimta. Stengiausi į ją sudėti daug istorijos žinių, nors pridėjau panašių į lyrinius nukrypimų. Mat pasirodžius antrai knygai gavau pastabų, kad joje per daug istorijos faktų.
Mano tikslas buvo toks: jei perskaitęs knygą žmogus sumanytų pakeliauti, jis turėtų sukaupęs ne tik daug žinių, bet ir galimybę pafantazuoti, kad galėtų įsivaizduoti istorijos tėkmę.
Todėl apie Vilniaus apylinkes pasakojančią knygą pavadinčiau istorine publicistika.
– O kokią nuomonę susidarėte jūs pati žvalgydamasi po Vilniaus apylinkes? Tai lankomas ar primirštas kraštas?
– Net ne primirštas, o užmirštas ir nelankomas. Todėl skaitytojui tenka priminti, kad išsiruošus į kelionę ne pro šalį pasiimti termosą su kava, nes pakelėse kavinių sunkiai rasite.
Atrodo, kad visas Vilniaus kraštas iškritęs iš Lietuvos lankomų vietovių sąrašo.
Net televizijos laidose nepasitaiko, kad kas nors pasidžiaugtų, kaip gražu ant Dubingių piliakalnio ar Medininkų pilies kieme. Tik pajūris, dar keli iki skausmo pažįstami objektai.
– Gal viena iš šio krašto nelankymo priežasčių yra kalba – daugelis mano, kad be rusų, lenkų kalbų čia neišsivers?
– Reikėtų pasakyti, kad lankantis Vilniaus krašte kitataučiai žmonės buvo geranoriški, akivaizdžiai susiraukė tik vienoje vietoje, nors vis tiek atsakė lietuviškai.
Paklausiu tiesiai: jeigu mes paliekame, užmirštame ir nemylime šio krašto, tai ko mes tada norime?
Beje, kai prašėme paramos knygai apie Vilniaus apylinkes parengti, net Lietuvos kultūros taryba neskyrė nė vieno euro. Mane nustebino toks požiūris: knygos apie šį kraštą nereikia.
Atsiradus galimybėms dabar žmonės stengiasi pasiekti tolimiausius pasaulio kampelius, bet užmiršta paprastą dalyką: jeigu nori ką nors svetur pamatyti, turi pirmiausia pažinti savo kraštą. Tik tada galėsi lyginti.
Žvilgsnis pasiekia ir apleistus užkampius
Populiariai parašytos knygos „Pasižvalgymas po Vilniaus apylinkes“ tekste svarbiausias dėmesys skiriamas vietoves palietusiems istorijos įvykiams, prisimenami čia gyvenę įžymūs žmonės, jiems pastatyti paminklai, aptariami paveldo objektai, pastatų ar ansamblių architektūrinės savybės.
Knygą sudaro 5 skyriai – maršrutai, prasidedantys Pietryčių Lietuvoje. Skyrius „Arti sostinės, tačiau pasienyje“ vedžios po Šumsko miestelį ir iš realiai egzistuojančio paveldo beišsitrinantį dvaro ansamblį.
Pasigėrėjimą sukels atgyjanti Medininkų pilis, knygos tekstas primena ne tik jos, bet ir dvaro istoriją.
Tolesnis maršrutas bėga pro didįjį reformatorių Povilą Ksaverą Bžostovskį primenančius Turgelius, Paulavą, Rukainius ir dvarininką kolekcininką Antaną Važinskį menančias Tabariškes.
Stabtelėjęs poeto Vladislavo Sirokomlės-Kondratovičiaus sodyboje Bareikiškėse skaitytojas nuvyks į nuo Vytauto Didžiojo laikų žinomą Nemėžį, kur susipažins su apleistos dvaro sodybos istorija ir totorių paveldu.
Į atskirą skyrių sudėtos buvusios didžiųjų kunigaikščių ir Vilniaus universiteto profesorių medžioklės apylinkės: Rudamina, Jašiūnai, Rūdninkai.
Reformacijos Europoje 500-ųjų metinių sukaktis išprovokavo pažvelgti į Jašiūnus ne tik kaip į XIX amžiaus kultūros centrą, bet ir prisiminti ankstesnę – XVI amžiaus vidurio istoriją, kai dvarą valdė Radvilų statytinis reformacijos veikėjas Vaclovas Agripa Lietuvis.
Iš Rūdninkų knyga kviečia užsukti į stalininės architektūros Baltosios Vokės gyvenvietę, aplankyti Keturiasdešimties Totorių kaimą ir Baltosios Vokės (Vaidotų) dvaro sodybą bei grafo Tadeušo Rostvorovskio projektuotą bažnyčią.
Skyriaus „Išnyksi kaip dūmas, neblaškomas vėjo...“ tekstas nuveda į XXI amžiaus pradžioje aktualizuotus Dubingius, primena reformaciją ir kunigaikščius Radvilas, palydi į Giedraičius, kur primena ne tik buvusią sritinę kunigaikštystę, bet ir 1920 metų kovas, miestelio aikštėje stovinčio paminklo Lietuvos karžygiams pastatymo ir restauravimo istoriją, NKVD nužudytų partizanų ir rezistentų laidojimo vietą ir čia stovintį paminklą, keliautojas aplankys labai skirtingai prižiūrimas primirštas Glitiškių, Raudondvario (Gulbinų), Pikeliškių ir Liubavo dvarvietes.
Pirmosios dvi vis nesulaukia savo, kaip paveldo objektų, prikėlimo dienos. Buvusi Jozefo Pilsudskio vasaros rezidencija Pikeliškėse atrodo puikiai, o Liubavas sulaukė kūrybingo šeimininko.
Toliau skaitytojas keliaus į pirmąją Lietuvos sostinę ir buvusias Vilniaus jėzuitų valdas. Šį ordiną uždarius 1773 metais Maišiagalos, Širvintų, Sudervės, Geisiškių istorija rutuliojosi labai skirtingai. Sudervė atiteko dominikonams Volčackiams, kurių nuopelnas yra nuostabioji rotondinė bažnyčia.
Maišiagala per vyskupo Ignoto Masalskio paveldėtojus atiteko Houvaltams, į istoriją įėjusiems žiauriu elgesiu su jiems dirbusiais žmonėmis. Keletą savininkų pakeitęs Geisiškių dvaras galiausiai atiteko kolonistams stačiatikiams.
Įdomi Širvintose stovinčios Pietos griovimo ir atkūrimo, Lietuvos karių kapų tvarkymo istorija. Dūkštos primena pijorus, o Musninkai – ne tik reformatus Kiškas, bet ir našlės Onos Radvilaitės-Kiškienės tiems laikams neįprastas vedybas iš meilės.
Autorė su skaitytojais atsisveikina legendomis apipintuose Senuosiuose Trakuose, prieš tai skaitytoją pavedžiojusi po Rykantus, geležinkeliu pasiekiamas Trakų Vokės ir Lentvario dvaro sodybas, Edourd’o ir Rene Andre projektuotus parkus, pagerbusi žuvusiuosius 1831 metais Panerių kautynėse ir Antrojo pasaulinio karo Panerių žudynių aukas.
