Kai kurios knygoje aprašomos moterys – Žemaitė ar Sofija Čiurlionienė – atrodytų, visiems gerai pažįstamos, bet skaitydami istorijas pamatysite šias moteris kitokias. Apie Mariją Liudviką Gonzagą, Emmą Goldman ar Clarą Rockmore galbūt išgirsite pirmą kartą.
Knyga – puikaus tandemo – filologės, gidės Elenos Gasiulytės ir komiksų autorės Miglės Anušauskaitės – darbas. Netikėti, asmeniški Elenos tekstai atranda bendrą kalbą su ironiškais ir drąsiais Miglės komiksais.
Žemaitė
Vos atradusi pasiutėliškąją Žemaitės pusę be galo pykau, kad ji visur vaizduojama su kaimietiška skarele. Man atrodė, kad kaip tik ta nelemta skarelė kalta dėl pabodusio vargšės neįdomios moters įvaizdžio.
Galvojau: jei tik atrastume ir gerai išreklamuotume kokią Žemaitės nuotrauką, kur ji šėlioja palaidais plaukais, iškart viskas būtų kitaip. Tačiau tokių nuotraukų nėra, o ir ne skarelę čia reikėtų kaltinti. Bėda veikiau slypi įsivaizdavime, kad „pagyvenusi ir su skarele“ reiškia „greičiausiai nuobodi“.
Žemaitei skarelė buvo ne tik stiliaus dalis, bet ir svarbus politinis pareiškimas, kad jos savininkė yra ne kokia poniutė, o paprastų žmonių atstovė, ir visiškai to nesigėdija. Plaukiant į Jungtines Valstijas bendrakeleivė Aleksandra Bulotienė suklydo mėgindama pridengti Žemaitės galvą madingesniu šaliu – ta tuomet tik sėdėjo susiraukusi ir pareiškė, kad, jei jau negalinti eiti į restoraną su savo įprasta skarele, lai maistas būna paduodamas jai į kajutę.
Daugiau Aleksandra užsispyrėlės perkalbėti nebebandė. To nesugebėjo padaryti nė amerikietės, nešiojančios elegantiškas skrybėlaites ir varstančios atvykėlę klausiamais žvilgsniais. Žemaitė yra sakiusi, kad ir eidama susitikti su Amerikos prezidentu nesidėtų skrybėlaitės – vis tiek ryšėtų skarelę.
Kokia nešiosena, tokie ir veiksmai. Jau vaikystėje Julija bandė sukilti prieš jai visiškai nesuprantamus luomų skirtumus. Nors buvo bežemiai dvaro tarnautojai, jos tėvai visuomet mėgdavo pabrėžti bajorišką savo kilmę – nesvarbu, kad iš jos buvo likusi vien pavardė ir istorija. O Julija manė, kad visi žmonės yra žmonės ir teisės valgyti obuolius nusipelno vienodai.
Tad dalį jų iš savo sodo permesdavo kaimynų Onikei, baudžiauninkų dukrai. Vis tiek supus ir teks supilti juos kiaulėms, tai kodėl nepavaišinus draugės – o kad ta ne bajoraitė, niekam išvis neturėtų rūpėti. Tėvui pasirodė kitaip – už „vagystę“ jis liepė dukrą nuplakti ir dar davė rykštę pabučiuoti.
Užaugusi Julija susigalvojo naują būdą pasipriešinti socialinei hierarchijai – prieš šeimos valią į vyrus jai prireikė išsirinkti būtiniausiai baudžiauninką, ir dar tokį, kuris mokėtų kuo vaizdingiau nupasakoti savo paprasto žmogaus vargus.
Taip jos gyvenime atsirado Laurynas Žymantas, likimo skriaudžiamas mužikas, už kurio ištekėti Beniuševičiūtei regėjosi kažin koks didelis pasišventimas. Iš gražaus romantinio luomų lygybės projekto išėjo gana apgailėtinas santuokinis gyvenimas, tačiau noro kovoti už skriaudžiamųjų teises iš mūsų herojės galvos tai neišmušė. Kovoti juk galima ne vien obuoliais ir vedybomis.
Kovoti galima ir tekstais. Anksčiau laiko ir galimybių užsiimti literatūra turėdavo beveik išimtinai turtingi ir kilmingi žmonės, rašę daugiausia apie panašius į save. Apie tai, ką matė pati, rašė ir Žemaitė, tik jos atveju tai buvo kasdienės valstiečių gyvenimo bėdos ir apybaisė kaimo moterų padėtis.
Temos nei gražios, nei patogios, bet užtat dar neaprašytos ir, kaip pačiai autorei atrodė, būtinos nušviesti. Niekas daugiau taip neįkvėpdavo Žemaitės rašyti kaip pastebėta nauja neteisybė. Kol tokios neranda – nėra ir teksto, galima ramiai sau lopyti drabužius. Bet vos užmato kokią negerovę, tuoj griebiasi plunksnos ir rašo – drabužiai lai guli nesutvarkyti, velniai jų neims.
Politikai siekia susikrauti kapitalą žemojo sluoksnio gerovės sąskaita, skiria sau milžiniškas algas, už neva nepriklausomybės gynimui surinktus pinigus važinėjasi po šveicarijas ir paryžius, ir visa ši apsimetėliška sistema laikosi tik išnaudodama paprastus darbo žmones, o jų interesais nesirūpina niekas. Iš Amerikos stebėdama Steigiamojo Seimo rinkimų peripetijas Žemaitė vis persergėdavo, kad reikia balsuoti protingai, nerinkti ponų bei kunigų pakalikų ir suprasti, jog valdžia turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai.
Papeikimų neišvengė nė būsimasis valstybės vadovas Antanas – Žemaitė nepraleido progos įgelti jam klausdama, ką Lietuva gaus už prezidentą: ar šaltus barščius, ar surūgusį smetoną. Niekas nekaltas, kad kulinarinė žmogaus pavardės dviprasmybė, regis, prašyte prašosi pasišaipymo, ypač kai ir jo politiką Žemaitei sunkiai sekėsi suvirškinti.
Kritika apdalinti dešinieji pyko ir baisiausiai įžeidinėjo rašytoją, kaip tik galėjo, – socialistė ji, o gal net dar blogiau, komunistė, bet iš tikrųjų bolševizmo ji irgi nemėgo. Lygiai kaip nemėgo ir kapitalizmo, ir militarizmo, ir (buvo susigalvojusi puikiausią terminą) pripūsto patriotizmo. Tik kaip dabar visa tai paaiškinti vaikams?
Apie Žemaitės politines pažiūras mokykloje niekas nemoko, tad vaizdą iš nuotrupų teko susidaryti pačiai. Ir tai man išsprogdino smegenis – draugai ir draugės atkentėjo tiek ilgiausias balso žinutes, tiek susitikus gerokai per daug entuziastingai skaitomas Žemaitės laiškų su politiniais pasisakymais ištraukas.
Taip elgiausi iš gryno nustebimo. Kodėl net ir šiandien, net ir iš tokių tekstų, kurie pretenduoja šią moterį pristatyti neva moderniai ir naujai, sužinome vien tai, kad ji mylėjo ir rūkė, o kad buvo antiklerikalė ir antikapitalistė – jau ne?
Žinoma, straipsnių antraštėse daug lengviau parduoti papirosus ir romantinius laiškelius, bet, man regis, esama čia dar ir baimės. Į nugarą kvėpuoja kontroversiškojo klausimo šmėkla: jeigu Žemaitė leido sau kritikuoti tarpukario Lietuvos valdžią, kokia iš jos lietuvių literatūros klasikė? Tai gal ji ir tėvynės visai nemylėjo?
Mylėjo Žemaitė tėvynę, bet taip, kaip pripūsto patriotizmo šalininkai niekada nesupras. Mylėjo, o ne garbino. Mylėjo šalį ir žmones, o ne valdžią. Mylėjo ne aklai, o kritiškai. Politikoje jai galiojo du paprasti principai – kova už laisvę ir kova prieš bet kokią neteisybę.
Tik kad šitokią Žemaitę į vadovėlius dėti pavojinga. Jos pažiūros verčia prisileisti nepatogią mintį, kad politika yra dalykas gerokai sudėtingesnis negu geriečių patriotų tautininkų kova su blogiečiais visais kitais. Kad bet kokia valdžia gali būti labai nekokia. Ir kad norint tėvynės labui padaryti pačių nuostabiausių dalykų visiškai nebūtina tikėti prarūgusiais politikais.
Fania Lewando
Nežinome nei kaip ir kada Fania Lewando tapo vegetare, nei kaip ir kada išmoko gaminti. Bet kai jau tapo ir išmoko, užsidegė vegetarizmo idėjas paskleisti kuo plačiau. Tai padaryti XX amžiaus pirmojoje pusėje nebuvo lengva.
Dar ir dabar mamos neretai baidosi, kad nevalgydami mėsos jų vaikai čia pat grius negyvi, o skeptikai pašaipiai klausia, kodėl negalima žudyti tik gyvūnų – juk augalams irgi skauda. Fanios laikais vegetarizmas kėlė dar mažiau pasitikėjimo – buvo jaunas, menkai pripažintas, Europoje palyginti neseniai pradėjęs plisti judėjimas.
Ir dar praktikuoti jį šioji virtuvės mitų griovėja užsispyrė ne kur kitur, o Vilniuje, kuriame pagal Rytų Europos žydų papročius buvo stengiamasi valgyti kuo riebiau, kuo sočiau ir kuo mėsiškiau. Žydiškoje kultūroje mėsos patiekalai yra privalomas šabo, vestuvių ir kitų švenčių atributas, o jei jau valgomos vien daržovės, matyt, bus ištikusi kokia nelaimė – skurdas ar gedulas. Arba tiesiog nėra geresnio košerinio maisto.
Tokia tad buvo ilgaamžė tradicija ir norint su ja pakovoti reikėjo kaip reikiant pasikaustyti. Logiškoji Fania mėgo remtis faktais ir mokslu – nė nemirktelėjusi galėjo išvardinti visą sąrašą vaisiuose bei daržovėse esančių vitaminų ir ilgiausiai kalbėti apie fiziologinę vegetarizmo naudą sveikatai. Tačiau to nevisad užtekdavo – daugeliui bet kokius įtikinėjimus apie sveikatingumą nukonkuruodavo mintis apie malonumą pietums gerai pavalgyti mėsos. Reikėjo dar gudresnės strategijos.
Novatoriškas idėjas konservatyviai nusiteikusiems žmonėms lengviausia sumaitinti su gera doze religinių argumentų. Tik nesupraskite neteisingai, nebuvo Fania kokia cinikė, prisigalvojusi nebūtų dalykų ir begėdiškai pasinaudojusi tikėjimu savo vegetariškai propagandai skleisti.
Iš tikrųjų vegetarizmas Biblijoje jau buvo pateisintas, tereikėjo atidžiai įsiskaityti. Pradžios knygoje rašoma, kad Dievas pirmiausia žmonėms davė augalus ir įsakė maitintis jų sėklomis bei vaisiais, o mėsą buvo leista valgyti tiktai po tvano, kai žemėje neliko užtektinai augalų.
Vadinasi, vegetarizmas pagrįstai gali būti laikomas žydišku judėjimu, jei jau taip sako religiniai raštai. Tokiu argumentu į kritiką atsišaudydavo ne tik Fania, bet ir daugelis kitų to meto žydų vegetarų. Sumanymas neprastas – jei kas suabejoja tavo mitybos ideologija, tereikia bakstelėti pirštu į Biblijos ištrauką. O su Dievo žodžiu tai jau nepasiginčysi.
Kaip išpopuliarinti neįprastą restoraną?
Reikės: mokėti nustebinti iš tikrųjų skaniais patiekalais. Pagardinti dosniu žiupsniu teigiamų įspūdžių atsiliepimų knygoje.
Jei per tiek metų gidavimo ko ir išmokau, tai kalbėti beveik rėkdama, begėdiškai vesti žmones į kavinių tualetus ir ką nors apibūdindama apdairiai pridėti saugiklį „viena(s) iš“.
Fanią Lewando atradau drauge su kolege kurdama ekskursiją apie istorines Vilniaus moteris. Panašiai kaip ir šioje knygoje, mudviem rūpėjo išviešinti herojes, Vilniuje, Lietuvoje ar Europoje ką nors nuveikusias pirmąjį kartą. Ne viename straipsnyje apie Fanią figūravo teiginys, kad jos restoranas buvo pirmasis vegetariškas Vilniuje.
Prisipažinsiu – patikėjau nepatikrinusi. Pati Fania tikrai būtų nepatingėjusi įdėti daugiau pastangų ir išsiaiškinti iki galo, o štai aš gerą mėnesį per ekskursijas kuo drąsiausiai šitaip ir pasakojau – dabar jau nebesuskaičiuosiu, kiek žmonių ne iš piktos valios apmelavau. O vieną rytą gavau draugės detektyvų mėgėjos žinutę.
Ji kaip tikra Šerloko Holmso fanė susekė, kad 1910 metais, dar iki Fanios restorano atidarymo, kita vegetariška kavinė-valgykla, įsikūrusi dabartinėje Barboros Radvilaitės gatvėje, skelbėsi ieškanti jauno virėjo arba patyrusios virėjos, išmanančios pyragaičių prie arbatos, kavos, šokolado ir kitų gėrimų bei saldžių desertinių patiekalų pietums ir vakarienei gamybą.
Nuo tada mano pasakojime Fania virto „vieno iš pirmųjų“ vegetariškų restoranų Vilniuje įkūrėja. Toks skrupulingas tikslumas Faniai, žinoma, paliktų teigiamą įspūdį, tačiau iš tikrųjų visos tos pirmumo lenktynės mažai ko vertos. Kad ir kiek ar kokių vegetariškų užeigų Vilnius matė iki Fanios, nė viena nebuvo tokia populiari ir nesukėlė tokios didelės kulinarinės revoliucijos.
Kelintais metais ponia Lewando atidarė savo Dietinę-vegetarišką valgyklą, nepasakysiu, tačiau yra žinoma, kad XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ji jau buvo. Įsivaizduokite – gyvename tų laikų Vilniuje ir aš, kaip dora vegetarė, pakviečiu jus į pasimatymą pas Fanią. Kelio gerai nežinote, tad sutariame susitikti Rotušės aikštėje. Iš jos sukame į Vokiečių gatvę, kurioje vokiečių telikę tik pavadinime.
Dabar tai vienintelė pagrindinė miesto gatvė, kurioje leidžiama įsikurti žydams – beveik išimtinai jų ji ir apgyvendinta. Pačioje gatvės pradžioje, kad jau pakeliui, užbėgame į brolių Popovų arbatinę. Aš nusiperku gabalinio cukraus, jūs išsirenkate kavos. Aš paerzinu, kad tokioje vietoje derėtų įsigyti arbatos, bet jūs atsisakote – kažkur girdėjote, kad Vilniuje reikia saugotis nenusipirkti jau kartą naudotų išdžiovintų arbatžolių.
Atsisveikinę su pardavėjais einame lauk ir žingsniuojame tolyn. Staiga mus užklumpa malonus kokosų aromatas – vadinasi, esame netoli Eduardo Šporo vaistinės, kur parduodamas garsusis muilas. Aš pasigiriu, kad aną savaitę pas Šporą pirkau neblogą dezodorantą dvokui miegamuosiuose panaikinti, o jūs prisimenate, kad reikės kada užsukti pasipildyti antiparazitinio skysčio atsargų.
Mūsų pokalbį higienos temomis nutraukia iš gretimos maisto parduotuvėlės išbėgęs berniukas – jis griebia jus už skverno ir jau taikosi jėga tempti į krautuvės vidų, bet subartas nubėga šalin. Pasiskundžiame, kad per šituos berniukus tuoj Vokiečių gatve bus nebeįmanoma praeiti – kiekviena parduotuvė įsigudrino pasisamdyti po tokį. Štai atbėga dar vienas, bet, laimei, esame jau prie pat tikslo, tad pasiskubiname užeiti vidun ir...
Ir nebūtinai būtume radę laisvų staliukų, nes, nors neįprastas, Fanios Lewando restoranas populiarumo stoka nesiskundė. Jo sėkmės paslaptis buvo labai paprasta – iš tikrųjų skaniai pagamintas maistas, ko dauguma lankytojų iš vegetariškų patiekalų, ko gero, nesitikėdavo.
Ne kartą esu pastebėjusi, kaip prakalbus apie vegetarišką ar, dar blogiau, veganišką maistą žmonių akyse šmėkšteli abejonė, ar bus bent jau valgoma. Kita vertus, nėra čia ko slėpti, per savo trumpą ekskursą į veganizmą pati esu patyrusi atvejų, kai veganišką desertą valgai vien dėl to, kad veganiškas, nors ne kažin kaip skanu.
Fania puikiai suprato, kad šitaip nieko nebus. Norint žmonių galvas prikimšti vegetarizmo idėjų, iš pradžių jų pilvus būtina prikimšti gardžiausių patiekalų. Ir šitai jai sekėsi. Maloniai nustebinti restorano lankytojai savo pasitenkinimą negailėdami išliedavo atsiliepimų knygoje. Poetas Itzikas Mangeris rašė, kad valgyti pas Fanią buvo tikras malonumas, o Y. Gitermanas patvirtino, kad Mangeris nemelavo – vakarienė buvo kaip tik tokia.
Iš Rygos atvykęs žurnalistas, vertėjas ir dramaturgas Markas Razumnis nustatė, kad Vilniuje būti vegetaru ypač malonu, nes čia gyvena Lewando, vegetariškos virtuvės poetė. O kaunietį daktarą M. Sudarskį kulinarinė poezija patį įkvėpė eiliuoti: „Jei atsirastų daugiau tokių virtuvių kaip Lewande, valgyti mėsą būtų shande (gėda).“
Maskvietis Samas Khiyoras tvirtino, kad tokie nuostabūs patiekalai kiekvieną galėtų paversti fanatišku vegetaru, o G. Faynermanas iš Niujorko tiesiai šviesiai nusistebėjo, kad vegetariškas maistas gali būti skanus. Taip, perskaitėte teisingai, – nors Amerika Fanios ir Lazario neįsileido, svečiai iš Niujorko ir Los Andželo mielai atvykdavo į vilnietiškąją Fanios valgyklą. Atsiliepimų knygoje dar galima aptikti Buenos Airių, Paryžiaus ir Bukarešto pavadinimus.
Tarptautinės pagyros nė vienam restoranui nepakenkė, kaip nekenkia ir garsenybių rekomendacijos. Įrašą Faniai yra palikęs žymus modernistas Marcas Chagallas, vitražiniais langais apdalinęs ne vieną katedrą Prancūzijoje, netgi Niujorko Metropolitano operą.
Prieš eidamas pas ponią Lewando vargšelis akivaizdžiai užvalgė kažko prastesnio ir dėl sustreikavusio skrandžio negalėjo išragauti viso Dietinės-vegetariškos valgyklos asortimento. Bet kiek ragavo, patikino, kad buvo gardu.
Pamenu, kartą per ekskursiją pasakodama šią istoriją sudvejojau, kaip tiksliau apibūdinti Fanios restorano auditoriją. Kol mėginau suregzti bent kiek rišlesnį sakinį apie keistoką, betmadingą vietą, gausiai lankomą naujovių ir išskirtinumo ieškotojų, vienai ekskursijos dalyvei netikėtai nušvito: taigi pas Fanią eidavo tų laikų hipsteriai! Galbūt ir taip.
Ar Marcą Chagallą iš tikrųjų galima laikyti XX amžiaus pirmosios pusės hipsteriu, paliksiu spręsti jums. Barzdos, rodos, neturėjo.
