Pirmajame jos romane „Vojaĝo“, kuriuo patikėjo ir leidžia leidykla „Aukso žuvys“, pasakojama jos senelio, tarpukario inteligento ir esperanto kalbos entuziasto, istorija. Knyga bus pristatyta vasarį, Vilniaus knygų mugėje.
Išvertus iš esperanto kalbos, romano pavadinimas reiškia kelionę. Iš Lietuvos, Subačiaus miestelio Kupiškio rajone, priverstinių darbų išvežtas į Vokietiją, iš ten po karo perkeltas prie Balchašo ežero į Kazachstano plynes, o vėliau parsiradęs namo, Rugilės senelis Juozas Gaidukas nuėjo ilgą kelią.
Po daugybės metų, tą patį kelią, tik jau laiškuose ir atsiminimuose, praėjo ir anūkė, nusprendusi giminėje sklandančias istorijas sudėti į knygą. Skaitydama senelio laiškus, ji sako supratusi, kad juos abu vienija ne tik panaši rašysena, bet ir tos pačios puošnios mintys, troškimas pažinti, suprasti ir užrašyti tai, kas svarbu.
– Rugile, kaip tau kilo mintis giminės istoriją sudėti į knygą?
– Ši knyga atsirado iš mano vaikystės istorijų. Kasmet, lapkričio 1-ąją, su tėvais autobusu važiuodavome į Kupiškį. Lankydavome ten kapus, o paskui – tėčio gimines. Kai susėsdavome prie stalo, suaugusieji leisdavosi į prisiminimus, pasakodavo istorijas apie senelį, kuris lageryje išgyveno valgydamas duonos pluteles ir lopydamas savo megztinį.
Man, vaikui, tuomet nebuvo aišku, nei kas tas lageris, nei ką reiškia išgyventi. Tose istorijose daug kas skambėjo, kaip pasaka, o žmonės neatrodė realūs.
Knygos idėja radosi drauge su mano pačios branda ir savosios tapatybės paieškomis. Man norėjosi, kad girdėtųsi aidas tų siurrealių pasakojimų apie artimus, bet beveik nepažįstamus žmones, susipintų kelių giminių istorijų siūlai – juk ir iš mamos, tėčio, močiutės nuo vaikystės jas girdėjau. Ir vyro mama, tėtis kalbėdavo apie praeitį.
Vaikystės istorijos pamažu tapo įdomia realybe, pradėjau aiškintis, klausinėti, o vieną dieną tiesiai į rankas atkeliavo tetos Agnietės, mano tėčio sesers, dienoraštis. „Čia – mano gyvenimas, žinau, kad neišmesi, saugosi“, – ji pasakė, o grįžusi namo, į Biržus, suvokiau, kad tame dienoraštyje užrašytos tos pačios, vaikystėje girdėtos istorijos. Dabar jos skambėjo kitaip, juk žinojau kontekstą.
Spėliojau, ką jautė senelis, kurį paėmė iš banko ir vežė sušaudyti? Ką jis galvojo lemtingo atsitiktinumo dėka išgelbėtas nuo kulkos ir išsiųstas darbų į Vokietiją? Ir kokios mintys lankė jauną, šešias kalbas mokantį inteligentą, dirbantį vokiečių lėktuvų gamykloje, o paskui – Balchašo zavode?
Ar jis ten kartojo savo mylimos esperanto kalbos žodžius? O mano bobutė, likusi su maža dukrele – kaip ji išgyveno karą ir pokarį, kaip neprarado vilties sulaukti mano senelio?
Dienoraštis mane taip įtraukė, kad skaičiau jį tarsi įdomiausią knygą. Gal ir dėl to buvo taip įdomu, kad teta sugebėjo svarbius įvykius papasakoti iš augančio vaiko perspektyvos, aš sirgau už ją, kaip sergama už mėgstamus knygų herojus. Tuomet ir prikibo mintis, kad ši istorija įdomi, gili ir reikalinga ne tik man.
Per Knygų mugę, į kurią tradiciškai eidavau dirbti kaip žurnalistė, netyčia atsidūrusi prie leidyklos „Aukso žuvys“ stendo, užsiminiau apie tetos dienoraščius. Jie paprašė parodyti, o tuomet teta man perdavė senelio laiškus, senas nuotraukas, rodos, viskas sukrito taip, kad knyga į pasaulį prašyte prašėsi.
– Tavo senelis mokėjo esperanto kalbą. Ar todėl knygos pavadinime radosi šios kalbos žodis?
– Pradėjusi rašyti istoriją, nemaniau, kad esperanto knygoje taps tokia reikšminga. Tačiau tetos namuose radusi senų knygų ir vadovėlių, pradėjau šia kalba domėtis giliau, sužinojau, kad pirmąjį šios kalbos vadovėlį 1887 metais parašė žydas litvakas Liudvikas Lazaris Zamenhofas.
Jis tikėjosi sukurti tarsi tų laikų internetą – universalią kalbą, kuria galėtų susikalbėti visi, netgi didžiausi bemoksliai. Esperanto kalboje – 16 pagrindinių taisyklių, jos pagrindų galima išmokti vos per kelias valandas, o žinant 500 žodžių – lengvai susikalbėti.
Praėjus vos keletui metų po to, kai Lazaris Zamenhofas išleido savo knygelę, pasirodė ir esperanto vadovėlis lietuvių kalba, jį parašė Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas). Lietuvos inteligentai esperanto kalbą kaipmat pasigavo, steigėsi klubai, draugijos, būreliai, vyko paskaitos esperanto kalba, mišios, spektakliai, pradėta bendradarbiauti su universitetais. Lietuvos esperantininkai važiavo į tarptautinius kongresus, bendravo su užsienio kolegomis.
Ieškodama žinių apie esperanto kalbą, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje užtikau esperanto kalbos puoselėtojo Juozo Petrulio laiškus. Koks buvo mano nustebimas, kai pamačiau, kad dalį laiškų jam rašė ne kas kitas, o Juozas Gaidukas – mano senelis. Pala, pala, mano senelio laiškai Mažvyde? Rankraščių skyriuje? Tai gal viskas yra kur kas rimčiau, nei aš galvojau.
– Ar tuomet ir šovė mintis, kad tavo šeimos istorija gali būti įdomi ir kitiems?
– Šiandien galvoju, kad mano knyga galėtų būti svarbi visiems, kam įdomu esperanto kalba ir jos istorija Lietuvoje, kurie norėtų šią kalbą suprasti, o taip pat daugiau sužinoti apie priverstiniams darbams į Vokietiją išvežtus lietuvius ir jų ilgą kelią namo, apie lietuvius lageriuose Kazachstane.
Galbūt ji bus įdomi visiems, kurie ieško savo tapatybės ir užduoda klausimus, o kaip gi jie patys elgtųsi, jei staiga sugriūtų jų planuotas gyvenimas, o mirtis priartėtų per keletą žingsnių.
Gal šis romanas jaunus žmones paskatins pasiknaisioti savo giminės, savo krašto žmonių istorijose, atrasti ypatingų detalių, iš kurių ir susideda mūsų visų ir mūsų šalies praeitis. Rašydama perskaičiau daug Kupiškio krašto ir aplinkinių regionų žmonių atsiminimų. Jie tykiai glūdi regioninių laikraščių internetiniuose puslapiuose, ir iš kiekvieno galėtum parašyti po knygą.
– Galima sakyti, kad tau pasisekė, nes šeima išsaugojo dienoraščius, kurie tapo svarbiausia knygos ašimi. Šiandien dienoraščius tik retas terašo...
– Tyliai sau galvoju: gal mano knyga žmones paskatins užrašyti šeimos pasakojimus, išgyvenimus. Kartais girdžiu – o ką rašyti? Mano gyvenimas niekam neįdomus! Įdomus, o mums nereikšmingos detalės kartais tampa tokios svarbios!
Rašydama kartais atsidurdavau aklavietėje: kaip atrodė kambarys, kur stovėjo stalas, kokios lėkštės ant jo buvo padėtos, kur priemenėje kabindavo paltus. Rodos, smulkmenos, bet norisi, kad jos būtų autentiškos, norisi tą vaizdą „pamatyti“.
Ieškodama šaltinių, radau vieno esperantininko pasakojimą, kad lietuviai po „Nivea“ kremo etiketėmis slėpdavo esperanto kalbos žodžius. Ir kaip gali nepanaudoti tokios iškalbingos detalės?! Vėliau redaktorė manęs klausė – ar tikrai? Ir tuomet tu supranti, kiek mažai žinai apie tą laiką, rodos, kaimas, valstiečiai, tamsuma, o iš tiesų to meto inteligentams mokslai ir išsilavinimas labai rūpėjo.
Tarpukariu jie skleidė esperanto kalbą, rūpinosi, kad ji pasiektų mokyklas, vaikų klubus ir būrelius. Esperantininkai daug keliavo ir po Lietuvą, ir po Europos šalis, jie mąstė labai progresyviai. Tačiau paskui ši „pavojinga“ kalba buvo tiek Hitlerio, tiek Stalino uždrausta, esperantininkai persekiojami.
Esperanto kalba mano knygoje į gyvenimą besikabinantiems, keliolikai metų vienas nuo kito atskirtiems tėvui ir jo dukrai yra juos siejanti vilties gija.
Nors knygoje yra tikrų faktų, vardų ir vietų, daugiausia dėmesio skyriau literatūrinei istorijai.
– Ar rašydama knygą sužinojai kažką visiškai naujo apie savo šeimą?
– Senelį teko pažinti tik iš nuotraukų, laiškų ir pasakojimų. Būtent laiškai atvėrė jo požiūrį, mačiau, kad senelis buvo inteligentiškas, smalsaus proto, kūrybiškas žmogus, puoselėjo daugybę ryšių. Daug daugiau sužinojau ir apie šeimos dramą, kurią seneliui ir bobutei teko išgyventi: senelio tetos kunigui prikalbėjo, kad bobutė su seneliu yra giminės. Kunigas jų nesutuokė, o senelis iš ūmaus piktumo vedė ūkininkaitę.
Greitai išsiskyrė ir susiėjo su bobute, gyveno abu atskirai, nesusituokę, susilaukė dukters, mano tetos, kuri ir perdavė man senelio dienoraštį. Kai teta buvo visai dar mažytė, senelį, kuris dirbo banke, išsivedė. Visi manė, kad sušaudyti, tačiau jis atsidūrė Vokietijoje. Iš ten jį, nepatikimą asmenį, karui pasibaigus, perkėlė į Kazachstaną. Bobutė jo laukė dvylika metų... Laimingai sulaukė, susituokė.
Kartais perskrodžia mintis – jei senelis tuomet nebūtų grįžęs, nebūtų gimęs mano tėtis ir manęs juk irgi nebūtų. Ir knygos.
– Narpliodama šeimos istoriją, gal išmokai esperanto kalbos?
– Esperanto kalbos žodžiai šiandien man skamba tarsi burtažodžiai. Mokausi po kelis žodžius, galvoju, kad būtų smagu ją mokėti. Esperanto nebėra naujas, progresyvus dalykas, koks buvo tarpukariu, kai žmonės jos mokėsi, nes ji buvo ateitis, tarsi kažkokia didelė svajonė pažinti pasaulį. Manau, senelis puikiai matė, kas vyksta tuomet, kai skirtingų tautų ir etninių grupių atstovai nesusikalba.
Gal ir jam, kaip svajotojui Lazariui Zamenhofui, atrodė, kad bendra kalba gali suvienyti, o tarpusavio supratimą radę, jie išvengs nesantaikos ir karų. Dabar matau, kad esperanto aktyviai domisi jaunimas, tai gal vis dėlto, toji bendra, vienijanti kalba įmanoma?
