Praėjus metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Lietuvoje tebevyko karas. Eilės prie duonos, išsekusių belaisvių kolonos, gyventojų areštai, kariškių ir nusikaltėlių gaujų siautėjimas – tuomečio Mėmelio, buvusio Rytų Prūsijos miesto, kasdienybė. Raudonieji okupantai toliau suiminėjo ir žudė gyventojus, organizavo baudžiamąsias akcijas prieš partizanus ir juos remiančius civilius.
Romano „Partizanas“ pirmojoje dalyje, išleistoje 2015-aisiais, autoriaus pateiktas išskirtinis požiūris į lietuvių rezistencinę kovą sužavėjo skaitytojus. Autorius yra teigęs, kad mūsų pokario istorija verta nuotykių romano. Klaipėdietis drąsiai ėmėsi įgyvendinti šią užduotį ir sėkmingai ją įvykdė.
Kai kurie literatūrologai, analizavę romaną „Partizanas“, pastebėjo, kad nė vienas šio kūrinio herojus neatitinka tradicinės partizano paveikslo sampratos, todėl svarstyta, kad romanas turėtų sulaukti tęsinio, kuriame autorius iki galo atskleistų savo herojų paveikslus ir atsakytų į pirmojoje dalyje likusius atvirus klausimus.
Istorinis romanas „Partizanas II“ – ne tik drąsus bandymas patraukliai ir paprastai perteikti lietuvių pasipriešinimo bolševikinei ideologijai istoriją, bet ir unikalus bandymas grožinės literatūros kūrinyje atkurti pirmuosius pokarinės Klaipėdos, kuri tuomet vis dar buvo vadinama Mėmelis, metus.
Apie pokarį Klaipėdos krašte nėra nė vieno grožinės literatūros kūrinio. Gal tik Ieva Simonaitytė romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“ apie tai užsimena probėgomis. Tačiau minėtame kūrinyje laisvės kovotojai tapatinami su kraujo ištroškusiais esesininkais, žmogžudžiais ir vagimis.
1946-aisiais Klaipėdoje, mieste, kurio ateitis dar buvo neaiški, tęsėsi okupacinės armijos kariškių savivalė, prasidėjusi 1944-aisiais. Nors visame krašte valdžia formaliai priklausė darbo žmonių liaudies deputatų sovieto vykdomiesiems komitetams, raudonarmiečiai ignoravo civilinę administraciją. Kaip ir kituose Rytų Prūsijos miestuose, jie toliau brutaliai elgėsi su vietos gyventojais, grobė jų turtą.
Romane „Partizanas II“ M.Milinis, pasitelkęs istorines žinias ir meninę išmonę, atkuria niūrų okupuotos Lietuvos, pokario Žemaitijos, Klaipėdos ir viso krašto gyvenimą.
Istorinio romano „Partizanas“ tęsinys – jau aštuntoji M. Milinio knyga. Šiemet leidykla „Briedis“ išleido taip pat didelio populiarumo sulaukusią publicistinę klaipėdiečio knygą „Afganistano mėsmalė“.
Siūlome romano „Partizanas II“ ištrauką.
***
Baltijos pakraščiu ir Lietuvos Rytprūsių pasienio ruožu yra daug sutelktos raudonarmiečių kariuomenės. Minėto ruožo artimesnieji gyventojai yra raudonarmiečių smarkiai plėšiami. Mat bolševikų tokia jau plėšikiška prigimtis. Būdinga tai, kad Stalinas jau nepajėgia pakankamai maistu aprūpinti net savo kariuomenės.
Kam teko ypač šiuo metu važinėti traukiniu ar pagyventi artimuose geležinkelių linijų kaimuose, be abejo, krito akysna savotiškai nuteikiąs vaizdas: stotys, traukiniai ir kaimai dažnai yra pilni čia taip vadinamų „rusų žurnalistų“– nuskarmalijusių, išbadėjusių – ir... „tankų“ (parazitų) nugriaužtų burliokų. Rusijoje badas, į Lietuvą veržiasi pasiubagauti.
„Laisvės varpas“, Jungtinės Kęstučio apygardos organas, 1947 01 04
Atviras, be stogo amerikoniškas pulkininko vilis Leoną nuvežė ne į saugumą, kurio rūsiuose buvo kankinami ir be teismo laikomi šimtai okupacinei valdžiai neįtikusių lietuvių, o į Mėmelio SMERŠ valdybą. Nuo jūros pūtė stiprus vėjas ir košė kiaurai ploną milicininko milinę.
Leonas neapsidžiaugė. Gal net atvirkščiai. Patekęs į saugumo rūsius bent jau būtų žinojęs, ko ten tikėtis. O čia...
Paslaptimis apipinta Mėmelio SMERŠ valdyba buvo įsikūrusi greta centrinės miesto aikštės, netoli Muzikinės komedijos teatro.
„Taip ir nespėjau nueiti į spektaklį“, – mintyse šyptelėjo Leonas Gendrolis, per petį metęs žvilgsnį į atstatytą ir jau pagal paskirtį naudojamą teatro pastatą.
SMERŠ valdyba veikė puošniame buvusiame pirklio name. Šis, kaip ir dauguma kitų okupacinės valdžios įstaigų, suremontuotas buvo vienas pirmųjų. Nors kai kurie gyvenamieji namai, ir net gimnazija, iki šiol stovėjo lentomis užkaltais langais.
Sekdamas paskui pulkininką lietuvis laisvai pateko į pastatą. Ginkluoti sargybiniai atidavė pagarbą savo viršininkui ir nuleido rankas priartėjus lietuviui. Nors ir vilkinčiam milicijos uniformą. Be to, vietoj malonaus pokalbio pulkininko kabinete jo laukė tardymo kamera. Medvedevas net nedvejodamas nusileido laiptais į rūsį. Paskui jį daiktais nešinas nusekė ir Leonas.
Kamera buvo betoninė, žemomis lubomis. Viduje tvyrojo drėgmė ir tvankuma. Tvoskė pelėsiais. Betoninėje sienoje buvo puslankiu išmūryta niša, kurioje ankstesnysis šeimininkas, vokietis arba žydas, laikė vyno butelius. Dabar ten buvo tuščia.
„Ruskiai juos jau bus seniai išsiurbę“, – vėl sugavo save sarkastiškai juokaujantį Gendrolis.
Medvedevas pasilenkęs priėjo prie stalo. Žemoje patalpoje tokiam aukštam vyrui buvo neįmanoma stovėti išsitiesus, todėl jis skubiai atsisėdo prie stalo ir neskaitęs suplėšė bylą.
Gendrolis sustingo.
Pulkininkas mostelėjo jam ranka ir paliepė dėžę pastatyti ant stalo. Pats iš kitelio kišenės išsitraukė papirosą ir prisidegė jį geltono metalo žiebtuvėliu. Leonas atkreipė dėmesį, kad šis buvo trofėjinis vokiškas, galbūt net auksinis.
-Jei ne tu, tai tie trys Raudonosios armijos kariai, lieję savo kraują, kad Sovietų Lietuva būtų išlaisvinta iš fašistinių grobikų, tebebūtų gyvi ir stovėtų sargyboje. Supranti? – be užuolankų paklausė pulkininkas, pirmą kartą pažvelgęs į Leoną.
Medvedevas buvo aukštas ir lieknas. Nuo smarkaus rūkymo švariai nuskusti jo skruostai buvo įdubę, o mėlynos akys visuomet primerktos. Todėl buvo neįmanoma suvokti, ką jis galvoja, žvelgdamas pro primerktus vokus. Juolab kad aplink jo galvą nuolat tvyrojo melsvų tabako dūmų debesis.
Gendrolis tylėjo.
– Girdi mane? – suriko Medvedevas.
– Girdžiu, drauge pulkininke.
– Koks aš tau draugas, pilieti milicininke! – suriaumojo Medvedevas. – Tu ką tik nužudei tris raudonarmiečius. Per karą mes tokius be teismo vietoje šaudydavome!
Pulkininkas trenkė delnu į stalą.
– Galėjau tave nuvežti tiesiai į NKVD. Ten greitai proto įkrečia. Viską būtum prisipažinęs. Netgi tai, ko nesi padaręs. Sutinki? Tačiau atsivežiau čia.
Leonas nutirpo. „Gal tikrai būtų geriau saugumo rūsiuose?“
– Esu įsitikinęs, kad tu ne šiaip sau juos nužudei. Tu vykdei kažkieno įsakymą. Tave anglai-amerikiečiai infiltravo į tarybinės milicijos gretas, kad iš pirmų lūpų sužinotų, ką komunistų partija ir draugas Stalinas ruošiasi daryti šiame krašte. Juk taip? Kapitalistai tik ir laukia palankaus momento, kad galėtų visa jėga užpulti daugybę nuostolių kare patyrusią Sovietų Sąjungą. O tu esi jų agentas. Su agentais trumpa kalba. Labai trumpa. Nepamiršk, kad karo padėtis šitame mieste tebegalioja. Čia visa valdžia priklauso komendantūrai, su karo padėties pažeidėjais kovoja SMERŠ, o ne milicija.
SMERŠ viršininkas giliai įtraukė ir išpūtė dūmus į palubę. Užgesino nuorūką į Gendrolio bylos skutus, tada atsisegė pistoleto dėklą ir išsitraukęs jį padėjo ant stalo.
Leonas Gendrolis visiškai neišsigando. Atvirkščiai. Ji apėmė įsiūtis. Vienu metu net kilo noras griebti ginklą ir suvarpyti priešais sėdintį karininką.
– Ko tyli? Bijai? – kreivai šyptelėjęs paklausė pulkininkas.
– Siekiate išgąsdinti mane, pilieti pulkininke? Neišsigąsiu. Ir tuo žaisliuku manęs nepagąsdinsite. Hitlerininkų neišsigandau, nebijau ir tamstos. Jums turi būti žinoma, kad kariavau fronte ir net esu apdovanotas. Lietuvių, kaip žinote, raudonieji nemėgo ir nemėgsta. Bet mane pakentė. Ir net apdovanojo. Tai jau daug pasako. Prie Avdejevkos mūsų divizijai atakuojant vokiečių įtvirtinimus mums už nugarų stovėjo tamstos draugai su kulkosvaidžiais. Sotūs, prikirtę amerikoniškų konservų, šiltai apsirengę. Tie tai kariavo ne su vokiečiais, o su savais. Su darbo liaudimi, kaip mėgstate pabrėžti. Ir šiandien tebekariauja. Mes puolėme fašistų įtvirtinimus, ėjome prieš kulkosvaidžių ugnį. Sunkiai, bet išmušėme. Daug mūsiškių liko gulėti. Tikrai ne todėl, kad bijojom raudonųjų velnių su nutaikytais kulkosvaidžiais mums į nugaras. Tikrai ne. Ir ne už jūsų Staliną, kuris vis dar drebėjo pasislėpęs Maskvos metropolitene, kovojome. Puolėme, nes gėda buvo palikti draugus. Kas būtų dengęs mano draugą dešinėje Rapolą Tubį, jei būčiau palūžęs? Ir kas būtų dengęs mane, jei būtų palūžęs Rapolas? Neišsigandome nei raudonųjų, nei rudųjų. Neišsigąsiu ir tavęs, pulkininke. Ir į miliciją atėjau ne tavo santvarkos ginti, o su banditais kovoti, tvarką Lietuvoje atkurti. Tie trys plėšikai, nors ir turėjo žvaigždes ant kepurių, tebuvo paprasti vagys ir žmogžudžiai. Jie žuvo per gobšumą nuo savo pačių mestos granatos, todėl patys kalti. Gavo, ko nusipelnę.
Papirosas pulkininko rankoje baigė smilkti. Medvedevas nenuleido akių nuo Gendrolio. Kai Leonas nutilo, karininkas iš dėžutės išsitraukė naują papirosą ir vėl jį prisidegė auksiniu žiebtuvėliu, kurį užvožęs padėjo ant papirosų dėžutės ir stumtelėjo milicininkui. Tas išsiėmęs drąsiai užsirūkė papirosą iš karininkiško davinio. Leonas pamatė, kad ant žiebtuvėlio pavaizduotas erelis išskleistais sparnais, o jo naguose vainikas, kurio viduryje – svastika.
– Apie Staliną tu čia stipriai, – tarė Medvedevas ir vėl nutilo.
Jis rūkė ir žiūrėjo į priešais sėdintį lietuvį.
– Bet nei dėl burnojimo prieš draugą Staliną, nei dėl nužudymo bylos nepradėsiu ir tavęs nepersekiosiu. Kol kas. Žinai kodėl? – pūsdamas dūmus tarė karininkas.
– Net nenutuokiu... pilieti pulkininke, – atsakė Leonas, taip pat išpūsdamas dūmą.
– Nenoriu pakenkti mūsų partijai. Ir tam pačiam draugui Stalinui. Anksčiau ar vėliau viskas paaiškėtų, tikrai daug kas apsidžiaugtų, kad lietuvis milicininkas nukovė tris raudonarmiečius. Niekas nesidomėtų, tačiau būtų aišku, kad čia karas tebevyksta. Milicija atseit dirba ranka rankon su buržuaziniais nacionalistais ir nepribaigtomis fašistų gaujomis. Ar supranti, kad to mūsų priešams ir tereikia? – paklausė Medvedevas lūpų kamputyje laikydamas papirosą.
– Tikrai taip, pilieti pulkininke!
– Be to, – kalbėjo SMERŠ valdybos viršininkas, – tie kareiviai taip pat galėjo būti anglų-amerikiečių šnipai. Tai, kad tu juos nukovei, labai gerai. Tu – didvyris. Tačiau kita bėda – o ką veikėme mes, SMERŠ valdyba? Paprastas milicininkas vienas, galima sakyti, plikomis rankomis likvidavo priešo agentus, o kur buvau aš? Kodėl to nežinojau? Juk pats supranti, kokią košę užvirei?
Medvedevas nutilo ir baigė rūkyti. Paėmė nuo stalo pistoletą, įsidėjo atgal į dėklą ir jį užsegė. Gendrolis nejučia lengviau atsiduso. Tačiau stengėsi nuslėpti, kad jam palengvėjo.
– Be to, tavo užduotis ne smulkius vagišius gaudyti, o persekioti tuos, kurie kenkia darbo žmonėms šitame krašte kurti naują santvarką, – aiškino atidžiai jam į akis žiūrėdamas pulkininkas. – Ieškok vokiečių agentų, buržuazinių nacionalistų organizacijų, dairykis tų, kurie laiko ir platina fašistinę ir buržuazinę literatūrą, skaito fašistines knygas. Taip pat neužsimerk prieš socialistinės nuosavybės grobstytojus, sabotažininkus ir agitatorius. Ypatingą dėmesį skirk saviškiams, vadinamiesiems partiniams darbuotojams. Tarp jų įvairaus plauko tipų nuolat randame. Ne vienam jų partinis bilietas – tik priedanga ar bilietas į geresnį gyvenimą. Bet jei kas nors turguje dešros gabalą nukniauks ar kokią ištvirkusią vokietę griuvėsiuose pakirkins, nekreipk dėmesio.
Leonas įsitempė. Jis klausėsi, tačiau nieko nesakė.
– Ir neatsipalaiduok. Aš tave taip pat stebėsiu. Prisimink, kad aplink vieni priešai. Gal kam nors karas ir baigėsi, tik ne mums. Kol visų šnipų ir sabotažininkų neišgaudysime, tol nebus taikos ir ramybės. Nei tau, nei man, – ramesniu balsu tarė pulkininkas į Gendrolio bylos skutus gesindamas nuorūką.
Karininko pavyzdžiu pasekė ir pats Leonas, nuorūkos žariją spausdamas tiesiai į aplanko viršelyje įspaustą Sovietų Sąjungos herbą.
Medvedevas tai pastebėjo.
Ir įsidėmėjo.
