„Storytelling“: 6 taisyklės, kaip papasakoti gyvenimą keičiančią istoriją

Lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Storytelling. Pasakojimo meistrystė“ komunikacijos specialistas Carmine Gallo dalijasi Steve’o Jobso, Elono Musko, Oprah Winfrey sėkmės istorijomis, įkvepiančiais pavyzdžiais ir patarimais, kaip papasakoti savo istoriją. 

Gruodžio 3 d., antradienį, 18 val. kviečiame į knygos „Storytelling“ pristatymą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Renginyje dalyvauja didžiulę patirtį sukaupę komunikacijos specialistai: Jurga Varanavičius, Aidas Puklevičius ir Andrius Baranauskas. O prieš tai jūsų dėmesiui 6 taisyklės, padėsiančios idėjas išreikšti lengviau ir patraukliau. 

Prieš kildami į dangų, pilotai daug valandų praleidžia skrydžių simuliatoriuose. Istorijos veikia tarsi realių gyvenimo atvejų simuliatorius. Detaliai papasakotos istorijos stimuliuoja tas pačias smegenų sritis, kurios imtų aktyviai veikti iš tikrųjų atsidūrus tokioje situacijoje. Kuo detalesni apibūdinimai, kuo gyvesnė ir emocingesnė istorija, tuo giliau ji įsirėžia klausytojo smegenyse. 

Daugelis pranešėjų, kurie nori ko nors išmokyti, didžiąją dalį kalbos skiria faktams, skaičiams ir duomenims – tam, kas, jų nuomone, sulauks klausytojų dėmesio. Bet labiausiai įkvepiantys mokytojai pasaulyje elgiasi priešingai: šešiasdešimt penkis ar daugiau procentų savo kalbos turinio jie skiria istorijoms, kurios kelia tarpusavio pasitikėjimą ir užmezga artimesnį emocinį ryšį su auditorija. Faktai ir skaičiai informuoja, bet istorijos skatina veikti.

Dėl milžiniško informacinio triukšmo pagrindinė teksto mintis turi būti pasakoma iš karto. Puiki istorija prasideda nuo puikios antraštės, kurioje nusakoma pagrindinė žinia. Verslininko Richardo Bransono patarimas trumpas: „Sakykite, ką galvojate, ir galvokite, ką sakote, pageidautina, vartodami kuo mažiau žodžių ir parinkdami juos kuo tikslesnius.“ Istorijų pasakotojai, gebantys sudėtingus dalykus išdėstyti paprastai ir aiškiai, kalba trumpai. Jie tol tobulina savo kalbą, kol gali per šešiasdešimt sekundžių papasakoti patrauklią istoriją.

Žmogaus protas trumpalaikėje arba „darbinėje“ atmintyje geba išlaikyti nuo trijų iki septynių dalykų. Kodėl mes iš prigimties taip mėgstame skaičių 3? Žmonės mąsto modeliais, o 3 yra mažiausias skaičius, galintis sudaryti tam tikrą modelį, seką, skaičių progresiją. Pavyzdžiui, filmo režisierius sako: „Šviesos, kamera, veiksmas!“ Sprinteriai mokomi klausyti komandos „Į vietas, pasiruošti, pirmyn!“ 

Trijų taisyklė bet kurią istoriją daro įtaigesnę, mat publika daug lengviau prisimena trijų dalių turinį.   Garsiausi pasaulyje istorijų pasakotojai – nuo Aristotelio iki popiežiaus Pranciškaus – laikosi trijų taisyklės, nes ji 1) suteikia aiškią ir paprastą struktūrą pasakojamai istorijai; 2) leidžia kalbėti aiškiai ir paprastai, kad auditorija lengvai įsimintų svarbiausias mintis; 3) veda prie pagrindinio įtikinamos istorijos tikslo – veiksmo!

Šypsena taip stimuliuoja mechanizmus mūsų smegenyse, kad jai negali prilygti net gerai žinomas malonumo sukėlėjas – šokoladas. Istorijų pasakojimas glaudžiai susijęs su emocijomis, o šypsena asocijuojasi su stipriausia emocine reakcija. Neuromokslininkai nustatė, kad žmonės puikiai skiria nuoširdžią šypseną nuo dirbtinės, todėl emocingas istorijų pasakojimas visuomet susijęs su aistra. Šypsena aiškiai parodys, kad jums nuoširdžiai rūpi aptariama tema, ir jūsų entuziazmas tikrai užkrės žiūrovą. Be aistros beveik neįmanoma sėkmingai papasakoti geros istorijos. Aistra žadina energiją, o be energijos, entuziazmo ir džiaugsmingo jaudulio labai sunku išlaikyti auditorijos dėmesį. 

5. Pajuokaukite   

Molekulinės biologijos mokslininkas Johnas Medina humorą laiko „emocijas įkraunančiu reiškiniu“. Panašiai kaip džiaugsmas, baimė ar nuostaba. „Kai smegenys pastebi emocijas įkraunantį reiškinį, į sistemą paleidžiamas dopaminas. Dopaminas labai didina atminties galimybes ir spartina informacijos apdorojimą, todėl prie to reiškinio tarsi priklijuojamas ryškiaspalvis lapelis su užrašu: „Prisimink tai!“ Jei smegenys prie tam tikros informacijos prideda cheminį priminimo lapelį, vadinasi, ši informacija bus daug energingiau apdorojama. 

Atlikti tyrimai su studentais iš dešimties šalių parodė, kad studentai paskaitos medžiagą geriausiai prisiminė tada, kai dėstytojai griebdavosi humoro, kad atkreiptų jų dėmesį. Pasak studentų, geras dėstytojas ne tik gerai išmano savo dalyką, bet ir moka juokauti. Nebūtina pasakoti anekdotų, kad žmonės imtų juoktis – tereikia atpažinti juokingą situaciją. Klausytojai trokšta, kad juos sudomintų ir pralinksmintų – tai tęsiasi jau tūkstančius metų. 

Visi esame girdėję oratorių, kurie kalba pompastiškai, negyvai, „kaip mediniai“. Kai pranešėjas skaito iš telesuflerio ar tiesiog iš užrašų, jo kalba nenatūraliai lėtėja. Tačiau auditoriją traukia natūralus, pokalbį primenantis pasirodymas. Žmonės nori turėti reikalų su tais, kurie jiems patinka, kurie kalba tarsi draugai prie pietų stalo. Šnekamuoju stiliumi kalbantys oratoriai vartoja trumpus, paprastus žodžius ir frazes.