Ką atsinešame iš vaikystės? Ką mūsų praeitis pasako apie ateitį? Ar gyvendami be prisiminimų galime jaustis gyvi? Šiuos klausimus kelia „Angelų medis“.
L.Riley šįkart pasakoja apie vienos šeimos moteris ir jų paslaptis. Greta Marčmont po trisdešimties metų grįžta į namus, kuriuose kadaise rado prieglobstį ir buvo priimta į šeimą. Tačiau grįžusi į Marčmonto dvarą Kalėdoms, ji nebepamena savo praeities.
Prieš du dešimtmečius įvykus avarijai Greta prarado atmintį. Ji nebežino, kad Marčmonto dvaro valdytojas ir senas jos draugas Deividas tebemyli ją, nepamena įvykių, dėl kurių buvo priversta palikti šiuos namus, ji nebeatpažįsta savo dukros Českos... Tačiau kartą išėjusi pasivaikščioti ji suranda didžiulę eglę, po kuria – mažo berniuko antkapis. Šokas po truputėlį grąžina atmintį ir Greta mintimis leidžiasi į savo praeities paieškas.
Motinos ir tikrieji namai
Romane „Angelų medis“ L.Riley gilinasi į motinos ir vaiko santykius. Natūraliai stiprus ryšys tarp motinos ir atžalos – varomoji gyvenimo jėga, tačiau taip pat gali tapti ir pagrindine psichologinių problemų priežastimi.
„Nėra jokio kito tokio stipraus ryšio, koks būna tarp motinos ir vaiko. Galite paklausti bet kurios mamos ir ji papasakos apie motinišką instinktą, pasitvirtinusią nuojautą dėl vaiko. Tačiau tikrai nesakau, kad visos motinos idealios. Romane „Angelų medis“ galima atrasti nemažai blogos motinystės pavyzdžių. Galime stebėti, kaip tam tikri motinos elgesio modeliai perduodami dukrai“, – pasakojo L.Riley.
Netvirti asmeniniai santykiai romane „Angelų medis“ priverčia žmones jaustis nesavais savo pačių namuose. Nenušlifuotu grožiu L.Riley pakerėjęs Velse esantis Marčmonto dvaras romane priglaudžia ir kartu savotiškai įkalina savo gyventojus. Tamsa ir senove alsuojančiame dvare romano veikėjai išsiruošia į kelionę po praeitį. Jie bando atrasti metaforiškus namus savyje bei žmonėse, kurie tą namų įspūdį ir sukuria.
Šlovė: turėtume jos trokšti ar bijoti?
Parašyti romaną „Angelų medis“ L.Riley inspiravo ankstyva karjerą kine, teatre ir televizijoje.
„Jaunystėje, dar būdama aktorė, susipažinau su įstabiais personažais Londono scenose ir filmų užkulisiuose. Aktoriai dažnai labai kankinasi, nes viešas jų veidas gerokai skiriasi nuo tikrosios asmenybės. Nebent, kaip romano veikėja Česka, patys įtiki apie save sukurtu mitu ir fantazijų pasauliu, kuriame gyvena.
Esu patyrusi, ką reiškia atsidurti rampos šviesoje ir turiu daug viešumoje esančių draugų, tad puikiai žinau, kaip šlovė gali paveikti žmones. Pati šlovės idėja mane gąsdina, todėl rašydama apie Česką, jos išgarsėjimą ir laisvės trūkumą rėmiausi daugybe savų baimių.
Jei atvirai, iki šiol nesuvokiu, kaip žmonės gali verstis per galvas dėl žinomumo ir šlovės, kaip kad daro šiuolaikinių realybės šou dalyviai. Aš saugau ir vertinu savo privatumą ir šeimą – vien dėl jų dar neišsikrausčiau iš proto“, – pasakojo L.Riley.
Suprasti, kodėl šlovė taip gąsdina L.Riley nėra sunku pažvelgus į rašytojos biografiją, kuri ne ką mažiau įdomi nei jos bestseleriai. Jau sulaukusiai tarptautinio pripažinimo rašytojai teko susidurti su didžiuliu iššūkiu: naujausia jos knyga buvo atmesta, leidėjai nebenorėjo jos spausdinti. Taip L.Riley įžengė į net dešimtmetį trukusį nykų laikotarpį, kai jos knygos nebuvo leidžiamos, o ji pati manė baigusi rašytojos karjerą.
„Paragavus šlovės atsidurti dugne buvo be galo sunku“, – prisiminė L.Riley.
Vis dėlto L.Riley negalėjo gyventi be rašymo. Po kelionės į Tailandą moteris parašė romaną „Orchidėjų namai“, kuris išspausdintas 2010 m. akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu ir sugrąžino rašytojos vardą į populiariausių sąrašus.
Netrukus L.Riley dar labiau praplėtė savo skaitytojų ratą pristatydama romanų ciklą „Septynios seserys“, paremtą septynių seserų Plejadžių mitu. Tai septyni romanai apie skirtingas, stiprias moteris. Pagal šį ciklą Holivude ruošiamasi kurti serialą.
Šiuo metu lietuvių kalba išleisti penki: „Septynios seserys. Majos istorija“, „Audrų sesuo. Alės istorija“, „Šešėlio sesuo. Star istorija“, „Perlų sesuo. Kelės istorija“ ir naujausia – „Mėnulio sesuo. Tigės istorija“. Šeštoji istorija Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, turėtų pasirodyti kitais metais.
Praeitis kaip raktas į ateitį
„Nėra nieko geriau už jausmą, kai pamiršti, kad sėdi traukinyje, nes L.Riley dėka laiką leidi XIX amžiaus 3–iojo dešimtmečio Anglijoje“, – rašo pop.edit.lit.
Meistriškai įvaldžiusi romano žanrą L.Riley tikino, kad pasikapstę praeityje galime atsakyti į daugelį mus kamuojančių klausimų ir drąsiau žvelgti į ateitį.
„Visuomet, kiek tik save prisimenu, instinktyviai domėjausi praeitimi, o didžioji dalis literatūros, kurią skaičiau, buvo istorinė. Visada stengiuosi ištyrinėti skirtingas vietoves ir istorinius laikotarpius, į kiekvieną knygą įtraukti vis naujų elementų, tokių kaip mitologinė gyslelė romanų cikle „Septynios seserys“, – pasakojo L.Riley.
L.Riley pasakojo, kad didelę įtaką jos pasakojimui turėjo mėgstami rašytojai Francis Scottas Fitzgeraldas ir Evelynas Waugh, kurie savo knygose puikiai įamžino XIX amžiaus 3–iąjį ir 4–ąjį dešimtmečius.
„Jie sužadino mano meilę istorinio romano žanrui. Būtent dėl to daugelį siužetų pinu iš dviejų istorijų, pasitelkiu ilgas priešistores. Šį kelią grindžiu viena esmine mintimi: norėdami laimingai gyventi dabartyje ir džiaugsmingai pasitikti ateitį, turime išmokti atleisti, išnarplioti praeitį ir susigyventi su ja“, – sakė L.Riley.
Parengė Augustė Burbaitė pagal www.dailymail.co.uk ir www.lucindariley.co.uk
