Lygiai prieš dvidešimt metų – 1999 metų lapkritį – buvo švenčiamas „Vilniaus pokerio“ dešimtmetis. Tuomet R.Gavelis buvo ką tik išleidęs naują savo romaną „Septyni savižudybės būdai“. Apyankstį rytą „Lietuvos ryto“ kavinėje šių eilučių autorius gerą valandą kalbėjosi su šviesaus atminimo rašytoju.
Tą susitikimą puikiai atsimenu. Ryški net viena paprasta detalė: „Gersiu dvigubą espresą, mėgstu labai stiprią kavą“, – užėjęs į kavinę ištarė R.Gavelis. Kai jo pageidavimą perdaviau barmenei, ji perklausė: „Tai tiesiog dvigubą kavą, kad stipresnė būtų?“
Štai tas anuometinis pokalbis, kurį skaitydami ne iš trečių lūpų sužinosite, ką pats R.Gavelis manė apie savo populiariausią romaną „Vilniaus pokeris“. Straipsnis tuomet buvo iliustruotas ta pačia Jono Staselio nuotrauka, kurioje R.Gavelis užfiksuotas „Lietuvos aido“ galerijoje vykusio renginio metu.
* * *
1999 metų lapkričio 10 dieną „Lietuvo aido“ galerijoje buvo pristatytas rašytojo Ričardo Gavelio naujas romanas „Septyni savižudybės būdai“. Naujasis romanas – ne vienintelė priežastis pakalbinti rašytoją. Šiemet sukako dešimt metų populiariausiam R.Gavelio romanui „Vilniaus pokeris“. Argi neįdomu, ką autorius galvoja apie prieš dešimtmetį išgarsėjusį, bet skaitytojų jau primirštą kūrinį?
* * *
– Romanas „Vilniaus pokeris“ jums padovanojo šlovę. Kokios priežastys turėjo įtakos jo populiarumui?
– Ta knyga išėjo pačiu laiku, kai jos labai reikėjo. Esu gan blaiviai mąstantis žmogus ir suprantu, kad knygą „padaro“ skaitytojas, o ne autorius. Daugybė stebuklingų knygų pasaulyje liko neįvertintos, o nemažai kur kas menkesnių tapo labai garsiom. „Vilniaus pokeris“ pasirodė tada, kai jam nebuvo jokios konkurencijos. Aš buvau vienintelis, „į stalčių“ parašęs didelį kūrinį, kuriame buvo aprėpta kone visa anuometinė epocha.
Man dėl „Vilniaus pokerio“ populiarumo buvo ne keista, bet truputį baisu. Juk šiek tiek nejauku, kai visi – nuo šeštokų iki mirštančių pensininkų – nešiojasi tavo knygą.
– Žodžiu, „Vilniaus pokeris“ buvo bene pirmasis bestseleris Lietuvoje...
– Tai buvo toks bestseleris, kokio daugiau nebebus. Šiuo metu nėra jokios tikimybės, kad bet kokią knygą kas nors šitaip pirktų.
– Bet ar knygos populiarumas – pakankamai svari priežastis minėti jos jubiliejų? Man tas „Vilniaus pokerio“ dešimtmečio paminėjimas, pristatant naują romaną „Septyni savižudybės būdai“, atrodė gan keistai?
– Kodėl? Tai juk nebuvo reklamuojama taip, kaip Berlyno sienos griuvimo dešimtmetis. Tam tikrų žmonių rate „Vilniaus pokerio“ dešimtmetį tiesiog įdomu, nostalgiška prisiminti. Tai – paprasčiausi sentimentai.
– Kaip po dešimties metų įvertintumėt ne populiariu tapusį „Vilniaus pokerį“, o tokį, kokį rašėte?
– Galinga knyga. Smagu, kad ją daug kas perskaitė ir gaila, kad jau spėjo užaugti karta, kuri jos neskaitė.
– Galbūt „Vilniaus pokeris“ kai kuriais atžvilgiais tapo ir savotišku vėlesniųjų knygų pagrindu?
– Ne. Tai buvo knyga apie aną epochą, kuri, ačiū Dievui, jau baigėsi. Ji buvo baisi beveik kiekvienam žmogui, bet kūrėjui buvo daug kuo ir naudinga. Anas gyvenimas buvo toks beviltiškas ir beprasmiškas, kad jį meniškai įprasminti buvo labai paranku ir smagu.
Dabar nebėra anuometinio ir visiško gyvenimo absurdo, kurį galėtum iškart meniškai įprasminti. Žinoma, viską galima meniškai pavaizduoti, bet anuometinis gyvenimas šia prasme buvo „smagesnis“. Buvo daugiau galimybių išsidirbinėti, eksperimentuoti ir prasimanyti ką tik nori.
– Kokie autoriai darė ir daro įtaką jūsų kūrybai?
– Įtakas kūrėjui kas nors gali daryti iki dvidešimt penkerių ar trisdešimties metų. Paskui arba pats darai kitiems įtakas, arba tenkiniesi tuo, kad tavęs jau niekas neįtakoja. Išskyrus tavo paties vidų ir, žinoma, pasaulį, kuriame gyveni.
– Kaip vertinate rašytojus, kuriuos kritikai glaudžia prie jūsų arba jus glaudžia prie jų?
– Prielankiai vertinu visus, kurie to nusipelno. O mane glaudžia prie visai normalių rašytojų, kodėl jų turėčiau nepripažinti? Tarkim, Jurga Ivanauskaitė visai kitokia rašytoja nei aš, bet kūrybinėje plotmėje mes visai gražiai sutariame.
Jurgis Kunčinas realesnis ir žemiškesnis rašytojas. Jo kūryboje kur kas mažiau skraidymo padebesiais, mažiau metaforų. J.Kunčiną pažįstu jau dvidešimt metų ir nematau priežasčių, kodėl turėčiau pykti ant jo kūrybos ar nekęsti jo paties. Su jaunesniais prasčiau. Man sunku net įsivaizduoti, kad koks jaunas ir labai talentingas žmogus veržtųsi tapti būtent rašytoju, prozininku. Juk tai šiandien velniškai neperspektyvi profesija.
– Kūryboje nevengiate kičo elementų, žodžiu, to, kas konkrečiu metu plačiosioms masėms turėtų patikti – erotiškumo, pseudointelektualumo, magiškumo ir t. t. Gal klystu?
– Niekada tokių dalykų tyčia nevengiu. Kadangi beveik visada rašau apie dabartį, tai ir personažai, ir patys knygų tekstai egzistuoja būtent dabartyje.
Gyvename antrojo tūkstantmečio pabaigoje. Visiškai susimaišė stiliai, mintys, idėjos, sąvokos. Modernizmą pakeitė postmodernizmas, šį pakeitė postpostmodernizmas, apie kurį buvo rašomos labai rimtos studijos. Pasaulyje dedasi apskritai nebežinia kas. Taigi vienoje knygoje, viename tekste įmanoma pateikti ir subtiliausią trapią poeziją, ir sąmoningą, spalvingą, sodrų kičą, ir švelnų, kartais ir apystiprį porno.
– Kodėl jums kūryboje tokia svarbi politika?
– Kadangi mūsų gyvenimas niekaip neapseina be politikos, politikos negali išvengti ir tokia meno rūšis kaip literatūra. Ji juk operuoja kalba, tekstais ir daugiau ar mažiau realiais tikrovės atspindžiais.
Vienoje knygoje tos politikos gali būti sąmoningai daug, o kitoje, pavyzdžiui, „Septyniuose savižudybės būduose“, – minimalus kiekis. „Vilniaus pokeryje“ ta politika buvo neišvengiama, nes rašiau apie anuometinę sistemą, kuri buvo politika pačiu šlykščiausiu savo pavidalu.
„Vilniaus pokeryje“ stengiausi tą iki pamišimo politizuotą pasaulį pavaizduoti kaip metaforą, šiek tiek giliau nei politikos lygmeniu. Kai kas, deja, ten pastebėjo tik tą politinį sluoksnį, kuris buvo išviršinis.
– Visi jūsų romanai apie Vilnių. Kas jums buvo ir yra šis miestas?
– Sunku tokius dalykus pasakyti keliais sakiniais. Todėl žmogus sėdi ir rašai ištisus apystorius romanus.
Vilnius man yra lygiavertis romanų veikėjas kartu su pagrindiniais personažais. Vienuose romanuose jis beveik sudvasintas, kituose jis vaizduojamas kaip negyvas peizažas. „Septyniuose savižudybės būduose“ Vilnius yra negyvas peizažas, kuriame net gyvi žmonės atrodo negyvi. Tai padaryta specialiai, demonstratyviai, norint išgauti tam tikrus efektus skaitytojo smegenyse.
Kaip pasikeitė realusis Vilnius, mato visi, o kaip pasikeitė mano prasimanytas meninis Vilnius, galima sužinoti, perskaičius romanus. Aš suinteresuotas, kad mano knygas žmonės skaitytų.
– Vis dėlto kas jūsų romanuose lieka iš elementariosios realybės?
– Bet kuriame romane, jeigu jis pretenduoja būti meno kūrinys, tikrovė virsta vienokia ar kitokia metafora. Tai tokia gudrybė, filosofinė tautologija. Kūrybą sutapatinant su metafora, reikia aiškintis, kas yra toji metafora. O metafora yra tas dalykas, kurio pagalba kuriama. Atsakant į panašius klausimus, neįmanoma neišsisukinėti.
Be abejo, pasaulis, kuris juodais ženkliukais suformuotas ant balto popieriaus, nei per nago juodymą negali būti tapatus tikrovei. Tai yra kažkas absoliučiai kita. Kiek man Dievas su tėvu suteikė galimybių, stengiuosi kurti būtent tą keistą popierinį pasaulį. Tačiau tokį, kuris būtų įtaigus ir, jeigu įmanoma, įdomus kitiems.
Tačiau tas pasaulis yra absoliuti fikcija nuo pradžios iki galo, nuo pirmos raidės iki paskutinės. Kitaip sakant, fikcija kvadratu, visiškas prasimanymas.
– Seniau teigėte, kad ir Vilnių išgalvojote...
– Be abejo. Yra pasitaikę netgi tokių žmonių, kurie, gyvendami Amerikoje, Vilnių suvokė iš mano knygų. Atvažiavę į Lietuvą, vieni ieškojo, kur čia tas Vilnius, o kiti nustebo, kodėl tiksliai tokio Vilniaus čia nėra.
Šia prasme aš sukūriau Vilnių, bet tai vėlgi yra tas popierinis, knyginis Vilnius, kuris egzistuoja ne už lango, o vis dėlto knygų lentynose ar skaitytojų galvose. Laikausi tokios pažiūros, kad tai, kas egzistuoja žmonių galvose, yra svarbiau, negu tai, ką galima pamatuoti prietaisais ar pasverti.
– O naujojo romano Juozapas Verba ir Armagedonas Šliogeris nesusiję su realiuoju poetu ir filosofu?
– Ne. Tai yra smagus papokštavimas, pažaidimas pavardėmis, vardais ir idėjomis. Nereikia pamiršti, kad, be visų didingų misijų, menas dar yra ir žaidimas. Tai mažo vaiko žaidimas, kaladėlių, lego konstrukcijų dėliojimas.
– Galbūt ir naujojo romano pagrindinė idėja, kad kūryba yra savotiška savižudybės forma, irgi yra žaidimas, elementarus prasimanymas?
– Viena vertus, tai yra prasimanymas, fikcija ar tiesiog gražus pasakymas. Kita vertus, tai yra psichologinė realybė. Kūrėjo ir jį supančių žmonių santykių įvardijimas.
Kiekvienas rimtas kūrėjas aplink save labai stiprios šviesos ir gėrio kasdieniame gyvenime neskleidžia. Jie dažniausiai būna sunkūs žmonės su visokiausiais trūkumais, pretenzijomis, manijomis ir panašiai. Bet jeigu viso to nebūtų, tai ir tų nelemtų paveikslų ar simfonijų taip pat nebūtų. Tie, kurie yra tvarkingi, banalūs ir gražūs gyvenime, kažkodėl nieko doro, išskyrus banalybes, ir negali sukurti.
– Naujame romane ryškus keistokas atvirkštiniu principu pateikiamas požiūris į šiandien aktualius dalykus. Ar iš tikrųjų manote, kad, tarkim, kultūrinė spauda pati save nužudė?
– Tai vėlgi reikėtu suprasti kaip romano pagrindinio personažo rašytojo Rimo Vizbaros požiūrį ir netgi tam tikrus išsidirbinėjimus. Tai yra kalbėjimo, mąstymo būdas, sąmoningai ieškant paradoksų ir stengiantis per tų paradoksų prizmę pažiūrėti į pasaulį kitu kampu. Tai nėra nei kokia koncepcija, nei pretenzija į vienintelę teisybę, nei dar kas nors. Tai – sąmoningas epatažas, sąmoningas provokavimas. Viską daro personažas, o ne aš. Aš tik kaip budintis užrašiau, ką jis paisto.
– Knygos nugarėlėje rašote, kad rašytojo mintys skaitantį žmogų pamoko, pakeri arba pražudo. Ką su skaitytoju padarys šis romanas?
– Norėtųsi, kad pakerėtų ar pamokytų. O skaitytojo pražudymas – tiesiog gražus posakis. Aš apskritai tą tekstą knygos nugarėlėje stengiausi parašyti šiek tiek pretenzingai, kad jis užkliūtų skaitytojams, nes kūryba yra pakankamai sunkus ir nedėkingas užsiėmimas – galima ir šiek tiek pasipuikuoti.
– Kodėl beveik visų jūsų romanų pagrindiniai personažai yra kūrėjai?
– Manau, kad kiekvienas žmogus tiesiog privalo kurti. Kūrėju laikau nebūtinai tą, kuris tapo ar groja saksofonu geriausiuose džiazo klubuose. Kiekvienas žmogus, kuris padaro tai, ko iki jo nebuvo, yra kūrėjas. Ir nesvarbu, ar jis yra gydytojas, ar žurnalistas, ar mokytojas, ar stalius.
– Kas šiuo metu guli ant jūsų darbo stalo?
– Šiais laikais reikėtų kalbėti ne apie darbo stalą, o apie kompiuterio kietąjį diską, o procesorius juk stovi po stalu, todėl ir tekstas yra po stalu.
Visuomet kuriu keletą tekstų lygiagrečiai. Kai nusprendi kažką baigti, dirbi dieną naktį, o paskui vėl grįžti prie tų mėginių, kurie tupi tam nelemtam kietam diske. Kol kas nieko aiškaus, žadančio konkrečią pabaigą nėra. Yra keletas pradžių, iš kurių kas nors išeis arba ne.
– O ar įmanoma, kaip sako vienas naujos knygos personažas, kurti ant pasaulio griuvėsių?
– Realiame gyvenime turėtų būti kuo mažiau griuvėsių, nes žodžiai „kurti ant griuvėsių“ skamba labai revoliucingai, o bet kokia revoliucija yra baisus dalykas. Tai vėlgi reiktų suprasti kaip metaforą, kaip gražų posakį. Galvokit apie idėjų griuvėsius ar ką nors nematerialaus. Apie tai, kas nesugriauna žmonių gyvenimo, o tik šiek tiek pakeičia jų mintis. ˙
