Kristina Sabaliauskaitė – viena retų Lietuvos rašytojų, žinomų net tiems, kurie paprastai lietuvių literatūros neskaito. Po pergalingo „Silva rerum“ ciklo triumfo ši autorė tapo pirmuoju vardu, iškylančiu mintyse, kai kalba pasisuka apie istorinį romaną, pamažu atgimstantį tiek mūsų šalyje, tiek apskritai pasaulio literatūroje.
Sau ištikimą publiką subūrusi K. Sabaliauskaitė šiuolaikinės lietuvių prozos kontekste yra ne tik žinoma rašytoja, bet ir ypatingas leidybos pasaulio fenomenas: mano rankose jau antrasis (ir labai abejoju, ar paskutinis) „Petro imperatorės“ leidimas, kurio tiražas – 13 000 egzempliorių.
„Petro imperatorė“ – dar vienas istorinio romano užmojis, sakyčiau, feministinis, nors taip ir neatrodo perskaičius pavadinimą. Šis, priešingai, implikuoja itin aiškią nuorodą į moters priklausomybę, kone jos daiktiškumą. Vienaip ar kitaip skaitytojas susidurs su dvilype pagrindinės herojės psichologija.
Romano centre – paradoksali veikėja: nepriklausoma moteris, visiškai priklausoma nuo ją laikančios ir išlaikančios vyro rankos. Tačiau šis kūrinys neatitiks lūkesčių tų, kurie tikėsis tradicinio skaitalo apie puošnų ir prabangų imperatoriškąjį gyvenimą, – daugiau nei tradicinės kostiuminės dramos elementų čia esama purvo, keiksmų, prievartos, patyčių, fizinio ir psichologinio smurto, jokių vertybių sistemų nepaisymo, prisitaikėliškumo bei kitokios bjaurasties, aprašytos kaip reta detaliai ir vaizdžiai. Sakytume, noras pavaizduoti visą epochos siaubą ir yra esminis šio romano variklis.
Apie minėtą feministinį aspektą galima kalbėti todėl, kad šiuosyk istorija pasakojama būtent iš moters perspektyvos, svarbiausia knygoje yra jos išgyvenimai bei likimas didžiųjų politikos galiūnų pašonėje. „Petro imperatorė“ – savotiškas Bildungsroman ir Pelenės istorijos mišinys, pasakojama apie užguitos mergaitės tapimą galinga moterimi, kurią drasko vidiniai prieštaravimai – būtinybė prisitaikyti ir sąmonės gelmėje glūdintys idealai.
Vis dėlto nereikia manyti, kad šis romanas – filosofinis ar idealistinis. Priešingai – jis ypač kūniškas. Tekste gausu intymių scenų (jos, tiesa, balansuoja ant slidžios lyrinės erotikos bei atvirumo ribos, taip gana keistai kontrastuodamos su gana grubiu viso romano tonu ir panėšėdamos į tai, kas vadinama „moterų romanais“), taip pat labai detalaus kūniškų imperatorienės būsenų aprašinėjimo, kai ją vis labiau užvaldo liga.
K. Sabaliauskaitės romano stilius kontrastingas – sintaksiškai sakiniai labai talpūs, vingrūs, o leksikos požiūriu čia daug kasdienės kalbos, aibė rusiškų keiksmažodžių. Necenzūrinės leksikos funkciją tegalima mėginti nuspėti. Galbūt taip mėginama demistifikuoti imperatorės figūrą ir sugriauti daugelio istorinių filmų bei knygų kuriamus stereotipus apie dailią raukiniuotą praeitį ir grakščias, elegantiškas senųjų laikų ponias.
Tokia nuostata tinkama feminizmo diskusijai, nes moters gyvenimas romane vaizduojamas ne iš tradicinės, kultūriškai apspręstos situacijos, bet ieškoma (daugiau ar mažiau vykusiai) kitų moteriškumo raiškos galimybių. Be to, veikiausiai visas rusiškas keiksmynas tarnauja ir kuriant „tikrą“, „autentišką“ caro portretą, ir mėginant parodyti pačios Jekaterinos dvilypę prigimtį: ji bodisi rusų grubumu, bet jos pačios kalbėjimo tonas nė kiek nesiskiria nuo taip neapkenčiamos aplinkos. Sakytume, esama šiokio tokio pagrindinio personažo vaizdavimo psichologinio nenuoseklumo: jis pats neatitinka savo išsakomų minčių bei postuluojamų principų.
Tiems, kurie nėra gerai susipažinę su vaizduojamos epochos dvasia ir kalbėsena, kiltų dar ir kitas klausimas: kiek tokios pejoratyvinės leksikos vartojimą galima pagrįsti istoriškai – juk kiekviena kalba laikui bėgant kinta. Šis leksinis romano aspektas gali būti skaitytojo išbandymo – jo tolerancijos lygmens klausimas, nes ilgainiui keiksmažodžių gausa gali imti varginti. Juo labiau kad tas tamsia kalba kuriamas bjaurasties įspūdis yra efektingai stiprinamas ir atitinkamais įvaizdžiais, ir veiksmo situacijomis, tad visa tai skaitant kyla pavojus persisotinti.
Struktūros požiūriu atidesniam skaitytojui nesunkiai pavyks aptikti dvi pasakojimo linijas – išorinę ir vidinę. Išorine romano struktūra būtų galima pavadinti jo padalijimą į skyrius – čia sužaidžiama iš tiesų gražiai. Kiekvienas skyrius – viena valanda, kuri vėliau paminima ir pasakojime, taip skaitytojui rodoma, kad jis drauge su gęstančia imperatore gyvena paskutines valandas ir kartu su ja pasineria į prisiminimų pasaulį.
Būtent šiuos perėjimus iš dabarties į praeitį rašytoja geba perteikti taikliausiai, toks mokėjimas nepastebimai keisti laiko perspektyvą ir yra vertingiausia šio romano ypatybė. Vidine struktūra galėtume vadinti savotišką etapiškumą, žymimą paties pasakojimo. Istorijai įgaunant pagreitį skaitytojas pajus, kad romane esama konkrečios schemos, – tuomet, kai baigiasi didžiosios Jekaterinos negandos ir pompastiškai svaigus romanas su Aleksandru, baigiasi ir centrinis romano veiksmas.
Toliau plaukia vien paskiri įvykiai, visi sulipinti ant vieno karkaso: kelionės, išsiskyrimas, susitikimas, pokyliai, seksas, nėštumas ir vėl viskas iš naujo su nedidelėmis variacijomis. Epizodiškai švysteli pasaulio už rūmų sienų scenos – miesto statybos, karai, šventės, – tačiau viskas tarsi į vatą įvyniojama į tą gėrimo-sekso-gimdymo-kalbėjimo apie jausmus audinį.
Norėtųsi, kad pasakojimas būtų aštresnis, tikslesnis, kad skaitytojas neskendėtų vien tik gęstančios Jekaterinos sąmonės letarge, nes tai vargina monotoniškumu. Drauge kyla mintis, kad romanas kiek ištęstas – jis galėtų būti koncentruotesnis, tankesnis, jame neturėtų kartotis tie patys motyvai.
Įdomi knygos pabaiga – veikiausiai atsižvelgiant į tai, kad skaitytojo laukia antroji dalis, visas pasakojimas „pakabinamas ore“. Tačiau tokia pabaiga sudaro ne tęsinio laukimo įspūdį (tai būdinga visoms dilogijoms ar trilogijoms), o keistą jausmą, lyg bežiūrint filmą būtų dingusi elektra.
Verta pabrėžti tai, kad romane pavyksta aptikti ir tendencingų vertybinių opozicijų: bjaurastis siejama, visų pirma, su Rusija – būtent jos gyventojai Jekaterinai pasirodo atsilikę, prasigėrę, rėksmingi, nešvarūs, prietaringi, agresyvūs. O Lietuvos ir Lenkijos įvaizdis – idealizuotas: net smuklių patalynė švari, ten ant langų – skaisčiai baltos užuolaidėlės, visi žmonės galantiški, rūmai tviska europietiška prabanga.
Toks diferencijuojantis aplinkos vaizdavimas savotiškas, galbūt jis siejamas su herojės požiūriu: daugybę traumų svetimoje šalyje patyręs asmuo ieško bent jau emocinės atgaivos, savo vaizduotėje idealizuodamas vietas, kurias yra praradęs.
Šią knygą nuo pat jos pasirodymo supa patetiškas perfekcionizmo diskursas, todėl keista aptikti korektūros klaidų, pavyzdžiui, tokius žodžius kaip „sveixką“ (p. 162) ir pan., o ypač – antrajame leidime, kurį kas nors galėjo teiktis ištaisyti.
Kristina Sabaliauskaitė Lietuvoje pelnė kone visas įmanomas prozai skiriamas premijas, ji yra pripažinta ir užsienyje. Kol kas mūsų šalyje po Petro Dirgėlos tai bene vienintelė autorė, sąmoningai ir kryptingai rašanti istorinius romanus, gebėjusi įspėti tai, ko, regis, iš lietuvių prozos tikėjosi ne literatų „cechas“, o skaitytojų dauguma.
„Petro imperatorė“ neabejotinai turi savo gerbėjų būrį, ir gana gausų, – knygoje papasakota istorija intriguoja, ji dėstoma laisvai, ganėtinai aiškia ir sklandžia kalba. Saviti struktūros ar stiliaus sprendimai netrikdys lengvo romano skaitymo, o jų tyrinėjimas veikiausiai taip ir liks akademinės srities reikalu, visai nedominančiu paprasto skaitytojo.
Vis dėlto būtų įdomu kada nors Lietuvos prozos padangėje sulaukti sklandaus, įtaigaus ir paveikaus istorinio romano, kuris išsitektų vienoje išbaigtoje knygoje, be komercinių serijinio dauginimosi perspektyvų.
