53 metų M.K.Krefeldas tituluojamas Danijos kriminalinio trilerio karaliumi. Jo knygos išverstos į kelias dešimtis kalbų, keturios jų pasirodė ir lietuviškai – leidykla „Kitos knygos“ yra išleidusi šio rašytojo romanus „Paklydęs“ (2014 m.), „Ieškomas“ (2015 m.), „Sekta“ (2016 m.), „Gelmės“ (2018 m.).
M.K.Krefeldas su ištikimiausiais gerbėjais iš Lietuvos penktadienį susitiko sostinėje vykstančiame festivalyje „Vilniaus lapai“. Šeštadienį 16.30 val. rašytojas skaitytojų lauks Panevėžyje – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Menų skaitykloje.
Karjeros pradžioje M.K.Krefeldas kūrė scenarijus filmams ir televizijai – yra parašęs 15 scenarijų danų televizijos serialams. Literatūroje jis debiutavo 2007-aisiais. Nuo tada šį autorių lydi išskirtinė sėkmė.
M.K.Krefeldo romanai dažnai apibūdinami kaip žanro ribas peržengiantys psichologiniai trileriai. Autorius romanuose nagrinėja aštrias socialines temas: prekybą žmonėmis, prostituciją, socialiai pažeidžiamų šeimų atžalų likimus.
– Jūsų senelis Hermanas Krefeldas taip pat buvo rašytojas, parašęs du detektyvinius romanus. Gal galima teigti, kad detektyvinė proza užkoduota jūsų genuose? – paklausiau M.K.Krefeldo.
– Kai vaikystėje pirmąsyk pamačiau tas dvi knygas savo senelės namuose, mane itin suintrigavo dramatiški jų viršeliai. Labai nustebau, kad žmogus, kurį pažinojau, buvo parašęs knygą.
Daug vėliau, kai vargau prie pirmosios savo knygos, pajutau tam tikrą ryšį su velioniu seneliu. Tad taip, gal ir galima teigti, kad rašymas užkoduotas mano genuose ar bent jau dvasioje.
– Ar vaikystėje domėjotės literatūra? Kaip jums sekėsi mokykloje, kurią metėte po 10 klasės?
– Aš nuoširdžiai nekenčiau mokyklos ir net neketinau stoti į gimnaziją ar universitetą. Tačiau kiek save atsimenu, visada labai domėjausi istorijomis. Vaikystėje pats kūriau istorijas, piešiau animacinius pasakojimus. Turėjau išties lakią vaizduotę, kuri man pačiam kėlė didžiulį pasitenkinimą.
Vyresnėse klasėse skaičiau daugiau knygų nei mano bendraklasiai ir draugai. Tiesiog troškau pats atrasti rašytojus, kurie man patinka, o ne laukti, kol kas nors lieps ar patars perskaityti vieną ar kitą knygą. Taip atradau Albert’ą Camus, Henry Millerį, Jeaną Paulį Sartre’ą, Haroldą Robbinsą, Jules’į Verne’ą, taip pat ir kai kuriuos danų rašytojus.
– Esate sakęs, kad paauglystę viename Kopenhagos bute leidote itin bohemiškai. Kaip atrodė tas, sakykime, laisvo menininko gyvenimas?
– Dar nerašiau nei knygų, nei scenarijų. Iki paryčių tapydavau aliejinius paveikslus, rašiau eilėraščius ir kūriau trumpučius filmus. Ir, žinoma, rengiau siautulingus vakarėlius. Tai buvo nuostabūs laikai, nors pinigų nuolatos trūkdavo.
Ką iš tų laikų geriausiai atsimenu? Visišką laisvę ir didžiulį kūrybingumą. Kadangi niekada neišdaviau svajonės tapti kūrėju, pamažu atradau savo balsą, kuriuo prabilau tapęs rašytoju.
– Pagal jūsų scenarijus sukurta nemažai populiarių televizijos serialų. Ar sulauksime serialo, pastatyto pagal jūsų romanus?
– Pagal mano romanus kol kas nesukurtas nei filmas, nei serialas, nors tiek Danijos, tiek užsienio prodiuseriai rodo didelį susidomėjimą. Aš atidžiai renkuosi.
Stengiuosi, kad tai būtų teisingas projektas su teisingais žmonėmis. Nuoširdžiai nekęsčiau ekranizacijos, kuri nė iš tolo neprilygtų knygoms ir nesulauktų panašios sėkmės.
– Danija daugeliui susijusi su ypatingu jaukumu, kuris vadinamas „hygge“. Kita vertus, šioje šalyje taip pat itin mėgstami brutalūs kriminaliniai romanai. Ar tokiuose kontrastuose nėra tam tikro prieštaravimo?
– Mano manymu, kriminalinėse istorijose tokie kontrastai būtini. Rašytojas gali kastis po viso to jaukumo paviršiumi ir atverti po juo slypintį siaubą.
Taip, Danija jauki, bet net ir joje daromi nusikaltimai, iškyla kitų siaubingų dalykų. Atrodo, kad danus brutalios istorijos intriguoja labiau nei kitų šalių skaitytojus.
Danai yra kraujo ištroškę skaitytojai, tiesiog reikalaujantys niūrių istorijų.
– Yra daug nuomonių apie Skandinavijos kriminalinės prozos fenomeną. Ar turite savo teoriją šiuo klausimu?
– Manyčiau, kad mūsų regione gyvybinga tradicija įtraukti į pasakojimus socialines problemas ir žmogaus dramą. Tam būtinas realistinis aspektas.
Tad skaitydamas skandinavišką kriminalinį romaną beveik visada susiduri su tam tikru socialiniu atsakingumu, kuris susipynęs su dramatišku turiniu. O toji drama dažniausiai skęsta kraujo klanuose ir siaubo rūke.
Tačiau ne tik tai galėtų paaiškinti skandinavų kriminalinių romanų populiarumą. Užsieniečiams mes atrodome malonūs, nerūpestingi, lengvabūdiški. Bet atskleisiu jums tiesą: mes tokie nesame!
– Į lietuvių kalbą išversti keturi jūsų romanai – pirmosios keturios serijos apie detektyvą Rauną dalys. Pirmoji, pavadinta „Paklydęs“, susijusi su Lietuva. Kodėl nusprendėte į jį įtraukti lietuvaitę, parduotą į sekso vergiją?
– Mane labiausiai šokiravo, kad prekyba žmonėmis anuomet buvo tokia didelė problema visose Skandinavijos šalyse.
Suprantate, mes šitokie turtingi ir išsilavinę, bet vis tiek leidžiame vykdyti tokius siaubingus nusikaltimus. Dauguma parduotų moterų buvo kilusios iš Baltijos ir kitų Rytų Europos šalių. Tos moterys neturėjo jokių teisių, bet tai niekam nerūpėjo. Net valdžiai.
Tad nusprendžiau parašyti romaną apie prekybą moterimis iš vienos merginos, lietuvaitės, perspektyvos. Rinkau medžiagą, domėjausi, kaip siaubingai tos parduotos moterys gyvena Danijoje ir kitose Europos šalyse. Deja, šiuo požiūriu beveik niekas nepasikeitė į gera.
– Pakalbėkime apie pagrindinį šios romanų serijos personažą – detektyvą Rauną.
Kiek jis yra jūsų fantazijos vaisius ir kiek jis artimas jūsų charakteriui?
– Man Raunas – lyg brolis ar senas geras draugas. Kartais jis mane erzina dėl savo poelgių, bet aš jam visada atleidžiu.
Jis pasižymi daugeliu savybių, kurias aš vertinu, ir keliomis dorybėmis, kuriomis norėčiau pats pasižymėti. Jis yra ne tik labai drąsus, bet ir geranoriškas savo draugų ir kitų žmonių, su kuriais bendrauja, atžvilgiu.
Mes abu nekenčiame neteisingumo ir labai vertiname asmeninę laisvę.
Be to, abudu mėgstame šunis.
– Ar tiesa, kad planuojate parašyti dešimt romanų apie detektyvą Rauną? Ką lietuvių skaitytojai gali tikėtis rasti jau parašytoje penktojoje ir dar neparašytose likusiose penkiose šios serijos dalyse?
– O taip, tikrai bus bent dešimt knygų apie Rauną, gal net daugiau, jeigu skaitytojai pageidaus. Na, o penktoje dalyje, pavadintoje „Paktas“, skaitytojai sužinos, kas nužudė Rauno merginą Evą.
Tad jūsų šalies skaitytojams tikrai yra ko laukti.
– Jūsų kriminaliniuose romanuose daug kraujo, brutalumo. Ar turite kokių nors tabu ar ribų, kurių nedrįstumėte peržengti?
– Ir taip, ir ne. Man patinka vaizduoti itin dramatiškas scenas, bet smurtui romane visada turi būti pateisinama priežastis. Kita vertus, paprastai labiausiai jaudinantys dalykai vyksta dar prieš nužudymą, taigi stengiuosi pasakojimą paskandinti įtampoje ir netikėtuose siužeto posūkiuose.
Niekada nerašau apie tikrus nusikaltimus, įvykdytus pastaruoju metu. Nenoriu kitų žmonių tragedijos paversti pramoga. Tai ir yra ta riba, kurios niekada neperžengsiu.
– „Lis, nes esi, kas esi“ – tokią dedikaciją įrašėte romane „Gelmės“. Spėju, kad Lis – jūsų žmona. Ar ji yra pirmoji jūsų rankraščių skaitytoja, kuri, kaip buvusi advokatė, gal pažeria ir patarimų?
– Taip, Lis yra mano žmona, su kuria mes susipažinome vietiniame sporto klube. Man visada būna smagu, kai ji pirmoji paima į rankas mano rankraštį. Bet aš net jai leidžiu skaityti rankraštį tik tada, kai jis būna visiškai baigtas. Kol nepadedu paskutinio taško, niekam net neprasitariu, apie ką rašau.
– „Jis yra ir kūrybingas, ir verslus“ – taip jus yra apibūdinusi jūsų žmona. Ar sutinkate?
– Taip, manyčiau, tai tikslu. Man iš tiesų patinka rašyti, regzti intriguojančias istorijas. Nesakykite mano leidėjui ar agentui, bet tai daryčiau net ir už dyką.
Bet kai ateina laikas leisti knygą, įsitraukiu į leidybos procesą. Be to, daug keliauju po Daniją ir kitas šalis – lankausi knygynuose ir bendrauju su skaitytojais.
– Knygos jums pelnė sėkmę ir šlovę. Ar sėkmė kaip nors pakeitė jūsų gyvenimą?
– Kai rašiau savo pirmąjį romaną, tai buvo gyvenimo svajonė, kuri galiausiai išsipildė. Iš tiesų net ketverius metus nebuvau tikras, ar man pavyks tą knygą parašyti ir išleisti. Tad kai ji pasirodė knygynuose, švenčiau tam tikrą asmeninę pergalę.
Kai išpopuliarėjo romanai apie Rauną, supratau, kad tai, ką rašau, jaudina daugybę žmonių. Ir tai itin malonu. Tad galėčiau pasakyti, kad dabar aš rašau jiems ir kad knygas apie Rauną mes tarsi kuriame kartu.
Sėkmė mano gyvenimą pakreipė prasmingesne ir džiaugsmingesne linkme – visame pasaulyje sutinku daugybę nuostabių žmonių.
– Mačiau nuotrauką, kurioje jūs stovite prie sportinio automobilio „Caterham Super Seven“. Ar įspūdingi automobiliai – vienas jūsų pomėgių?
– Man patinka vairuoti šį automobilį lenktynių trasose. Gal keista, bet tuo metu aš labiausiai atsipalaiduoju.
Esu susidaręs ilgą sąrašą Europos lenktynių trasų, kuriomis kada nors norėčiau pralėkti.
Toji greičio ir technikos dermė mane iš tiesų jaudina. Be to, dar mėgstu bėgioti, važinėti kalnų dviračiu. Gyvenimo prasmės suteikia ir pasivaikščiojimai gamtoje.
Festivalyje „Vilniaus lapai“ – rašytojai iš užsienio
Šeštadienį 19 val. MO muziejuje rengiamas vakaras su N.Huston. Tai Paryžiuje gyvenanti, anglų ir prancūzų kalbomis kurianti rašytoja. Jos kūryba verčiama į daugelį pasaulio kalbų, pernai jos romanas „Dolce Agonia“ pasirodė ir lietuvių kalba.
Sekmadienį 19 val. VU centrinių rūmų Mažojoje auloje vyks susitikimas su istoriku ir rašytoju T.Snyderiu ir poetu T.Venclova. T.Snyderis – originaliomis istorijos interpretacijomis pagarsėjęs Yale’io universiteto istorijos profesorius. Į keturias dešimtis kalbų išverstų T.Snyderio knygų sąraše – ir keturios 2011–2019 m. pasirodžiusios jo knygos lietuvių kalba: apie holokaustą, tironijos istorines pamokas, tautų rekonstrukciją Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje bei Europą tarp Stalino ir Hitlerio.
