Vieno garsiausių Australijos žurnalistų T.Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą“ kritikų iškart buvo įvardytas būsimąja literatūros klasika, naują literatūros žvaigždę jie prilygino žymiausiems Australijos rašytojams, o jo romaną – geriausia dešimtmečio knyga.
„Berniukas prarijo visatą“ tapo pirmąja knyga Australijos literatūros istorijoje, pelniusia keturias svarbiausias šalies literatūrines premijas: Book of the Year, Literary Book of the Year, Matt Richell Award for New Writer of the Year ir Audio Book of the Year.
Premijos buvo paskelbtos 2019 m. gegužę. Dar anksčiau kūrinys buvo apdovanotas NSW Premier's Literary, Indie Book Awards Book of the Year ir MUD Literary premija. Pagal šį romaną bus statomas serialas.
Trento Dantono romaną „Berniukas nuryja visatą“ iš anglų kalbos vertė vienas geriausių lietuvių vertėjų Povilas Gasiulis, 2013 m. apdovanotas Lietuvių PEN centro premija „Metų vertėjo krėslas“ ir tais pačiais metais pelnęs Šv. Jeronimo premiją, knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Pasak Trento Daltono, jis kaip žurnalistas yra rašęs apie šiurpą keliantį Australijos priemiesčių gyvenimą, kupiną prievartos, narkotikų, traumų, išdavysčių ir nevilties, bet pati šiurpiausia istorija iš jo girdėtų – jos paties mamos istorija: „O jos svarbia dalimi buvau ir aš pats. Mama – mano herojė, įkvėpusi sukurti veikėją Frenkę Bel. Rašant apie tai, ką jai teko išgyventi, aš kartais pritrūkdavau žodžių.“
„Berniukas nuryja visatą“ – knyga apie brolystę, meilę ir draugystę. Tai daugiasluosnis romanas, kupinas žodžių žaismo ir aliuzijų į garsių rašytojų – nuo Josepho Conrado iki Omaro Chajamo – kūrybą, jame, kaip ir gyvenime, susipina šventumas ir šventvagystės, aukšti idealai ir žemiausi nuopuoliai.
Romane pasakojama apie 1983-aisiais Brisbene gyvenantį Ilajų Belą. Berniuko gyvenimas nėra lengvas – jis neteko tėvo, jo brolis sąmoningai tapo nebyliu, motina įkalinta, patėvis – heroino prekeivis, o auklėja jį – garsus nusikaltėlis, išėjęs į laisvę po ilgų įkalinimo metų. Bet nepaisant nuolat iškylančių kliūčių, Ilajus stengiasi klausytis savo širdies ir mokosi suprasti, ką reiškia būti geru žmogumi.
Trentas Daltonas – už žurnalistinę veiklą dukart apdovanotas „Walkley“ premija, triskart – „Kennedy“, keturiskart nominuotas „Metų žurnalistu“, 2011-aisiais tapo Kvinslendo „Metų žurnalistu“.
Sėkmingo debiuto proga Trentą Daltoną pakalbino Meg Mason („Stellar Magazine“).
Vienoje kambario durų pusėje trylikametis berniukas sąsiuvinyje rašo trumpą istoriją, užbaigia jo vyresniems broliams vaidinti skirtą pjesę, varto seną „Rolling Stone“ žurnalą. Tuo tarpu anapus durų gyvena smurtaujantis ir narkotikais prekiaujantis jo patėvis, nuo heroino priklausoma motina, už žmogžudystę teistas jų draugas, alkoholikas tėvas… Čia tvyro chaosas ir pavojus.
„Butas, kuriame gyvenome, buvo valstybės paskirtas socialinis būstas Brisbeno pakraštyje. Toji aplinka buvo persisunkusi alkoholiu, narkotikais, smurtu ir kitais baisumais“, – taip savo vaikystės namus, aprašytus romane „Berniukas nuryja visatą“, prisimena šiuo metu „The Australian“ dirbantis žurnalistas ir rašytojas, knygos autorius Trentas Daltonas.
Jo pirmasis romanas „Berniukas nuryja visatą“, kurį 2018 m. birželį išleido leidykla „HarperCollins“, australų literatūros padangėje žaibiškai tapo fenomenu. Keistą ir žavią Daltono istoriją apie sudėtingomis sąlygomis bręstantį dvlikametį berniuką Ilajų Belą galima drąsiai pavadinti gaivaus oro gurkšniu australų literatūros rinkoje, perpildytoje kaimo meilės romanų, istorinių epų ir paviršutiniškos literatūros.
Vien Australijoje jau parduota daugiau nei 100 tūkstančių knygų, romanas išverstas į 28 kalbas ir sulaukė pagiriamųjų žodžių iš tokių žymių Australijos asmenybių kaip Davidas Wenhamas, Timas Rogersas ir Nikki Gemmell.
Kompanijos kovoja dėl teisių pagal šią knygą statyti filmus ir spektaklius, rašytojų festivaliuose bilietai į Daltono renginius iššluojami akimirksniu, o publika jį sutinka kaip dievaitį.
„Australian Book Industry“ apdovanojimuose Trentas Daltonas tapo pirmuoju autoriumi, pelniusiu visų keturių pagrindinių kategorijų apdovanojimus, aplenkdamas net tokius žymius autorius kaip Timas Wintonas ir Markus Zusakas.
„Tikrai nemaniau, kad viskas išeis taip, kaip išėjo“, – prisipažino autorius interviu žurnalui „Stellar“. „Kai buvau visai jaunas, pasaulis man tikrai nesakė: „Tau pavyks ištrūkti!“ Vienintelis akivaizdus pasirinkimas, pasak rašytojo, buvo prisijungti prie šeimos „verslo“ – pardavinėti heroiną.
„Kaip gi man pavyko ištrūkti? Skamba šiek tiek banaliai ir primena filmo „Mirusiųjų poetų draugija“ (Dead Poets Society) scenarijų, ir už tai reikia padėkoti anglų kalbos mokytojui, kuris man kartą pasakė: „Sunkus tu vaikas, bet turi talentą rašyti. Tavo žodžiai ištrauks tave iš liūno“. Taip ir nutiko, žodžiai, mano gebėjimas juos rikiuoti patrauklia ir emociškai paveikia tvarka padarė savo“, – pripažįsta T. Daltonas.
„Nesuklysiu pasakęs, kad ne visi devintajame dešimtmetyje Brisbeno Bracken Ridge socialiniuose būstuose gyvenę žmonės skaitė Hemingway’ų“, – priduria rašytojas, šiuo metu gyvenantis vakariniame Brisbeno priemiestyje su savo žmona Fiona Franzmann, irgi žurnaliste, bendraminte, ir dviem dukterimis – dešimties ir dvylikos metų.
Romane „Berniukas nuryja visatą“ minima namuose turėta knygų gausybė nėra rašytojo pramanas. „Mūsų šeimoje, net ir gyvendamas tokioje kaip mūsų aplinkoje, turėjai būti protingas ir apsiskaitęs. Vakare visiems susėdus prie televizoriaus užvirdavo smarkios intelektualinės diskusijos. Aš irgi norėjau suprasti, apie ką kalbama, todėl laisvu laiku daug skaičiau.“
T. Daltonas – pasakotojas iš prigimties. Į klausimą bet kokia tema jis paprastai atsako laisvu dešimties minučių trukmės monologu, tokiu pat juokingu ir įtraukiančiu, kaip ir istorija, papasakota jo knygos puslapiuose.
Pasak paties autoriaus, pagrindinis knygos veikėjas dvylikametis Ilajus Belas yra stipresnis, protingesnis ir atsparesnis, negu pats Datonas jo amžiaus. Tačiau Ilajus – toks pats pastabus, ir nors knygoje netrūksta slegiančių bei neraminančių vietų, jos pagrindas – viltinga istorija apie berniuką, kuris myli savo brolius ir mamą ir trokšta turėti gerą tėtį. Tai, autoriaus nuomone, – pagrindinė priežastis, dėl kurios „Berniukas nuryja visatą“ sujaudino tiek daug skaitytojų visame pasaulyje.
„Nuostabūs metai“ – apie praeitus metus sako autorius, dėl didžiulės knygos sėkmės jie virto nesibaigiančiu apdovanojimų ir renginių sūkuriu.
Paklaustas, koks buvo išskirtiniausias momentas, rašytojas pasidalija įspūdžiais: „Per kiekvieną renginį prie manęs prieidavo žmonės ir dalindavosi jiems prasmingais ir svarbiais dalykais. Atleiskit už nekuklumą, tačiau ši knyga virto kažkuo daug svarbesniu už mane ir mano gyvenimo istoriją. Man pačiam vis dar sunku tuo patikėti. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad viskas pasisuks būtent taip.“
Savo istoriją Trentas Daltonas norėjo papasakoti jau senokai, bet ilgą laiką nedrįso sugrįžti į praeitį, o dar labiau baiminosi, kad tai nesugriautų jo santykių su šeima: „Maniau, kad šios istorijos paviešinimo kaina gali būti per didelė. Kokioj absurdiškoj padėty būčiau atsidūręs, jei knygai sulaukus pripažinimo nebegalėčiau prie alaus bokalo pabendrauti su savo broliais...“
Laimei, broliai priekaištų neturėjo, o šešiasdešimtmetė mama, seniai įveikusi priklausomybę, mylinti savo anūkus močiutė, mėgaujasi knygos sėkme. „Ji mane seka tviteryje, – pasakoja Daltonas. – O kartais man paskambina ir klausia: „Ar matei, kaip gražiai tas ir anas kalba apie mus?“
Paklaustas, kaip knygos pasirodymas paveikė jo žurnalistinę karjerą, dukart Walkley premija apdovanotas ir laikomas vienu geriausių šalies žurnalistu, T. Daltonas prisipažino, kad artėjant knygos išleidimo datai jis vis labiau jaudinosi, nes atsidūrė dėmesio centre – dabar jau pats buvo klausinėjamas bei kamantinėjamas. „Galiu pasakyti vieną dalyką – visa tai labai padėjo ugdyti pasitikėjimą savimi ir kitais“, – pripažįsta rašytojas.
„Prašiau žmonių atverti savo sielas. Ėjau pas juos maldaudamas, kad patikėtų, kad viską, ką man atskleis, priimsiu gerbdamas jų patirtį“, – priduria Trentas Daltonas. Dabar, kai jis iš žmonių ima interviu, pirmą pusvalandį kalba sukasi vien apie knygą: „Jie žino, kas aš toks, nes viską išklojau nieko neslėpdamas. Ir tame nėra nieko blogo.“
Rašytojas gailisi tik vieno – kad knygos nebesulaukė 2014-aisiais nuo emfizemos miręs tėvas: „Man labai gaila, kad senukas negavo progos paskaityti mano knygos.“
Rašytojai, iš karto sulaukę didelės sėkmės, dažnai patiria aplinkos spaudimą antroje knygoje nenuleisti kartelės ir nenuvilti skaitytojų. „Ta mintis kartais sukirba, – prisipažįsta autorius. – Bet geriau pagalvojęs, supratau, kad galiu savo ambicijų nežaboti, vis tiek neturiu ko prarasti. Juk niekada neplanavau tokios sėkmės.“
Šiuo metu Trentas Daltonas jau rašo naują knygą. „Tai pasakojimas apie dvi gražias mergaites, gyvenančias nelabai gražiame pasaulyje“, – atskleidžia sumanymą rašytojas ir priduria, kad nauja istorija – visai kitokia nei „Berniukas nuryja visatą.“ Abu romanus sies vienas bendras bruožas. „Tikiu laiminga pabaiga“, – sako rašytojas. – Toks mano tikėjimas – visapusiškai graži ir džiaugsminga pabaiga.“
