Tiesa, greitai į kino ekranus turėtų persikelti dar viena K. Gudonytės knyga – romanas „Jie grįžta per pilantį“. Gruodį į jubiliejinį vakarą pakviesianti rašytoja, scenaristė, aktorė, režisierė šiuo metu dirba prie romano suaugusiems, o šįkart pretekstas pokalbiui – ką tik naujai pasirodęs „Blogos mergaitės dienoraštis“.
– Pagal jūsų knygą „Blogos mergaitės dienoraštis“ sukurtas ir per televiziją rodomas serialas „Bloga mergaitė“ sulaukė didelio susidomėjimo. Kaip nutiko, kad knyga persikėlė ir į ekranus?
– Tai buvo visiškai netikėta! Prodiuserio Rolando Skaisgirio pasiūlymas mane pribloškė, pasijutau kaip ant sparnų – suraskite rašytoją, kuris netrokštų, kad jo kūrinys būtų įgyvendintas ekrane!.. Juk, kai rašai knygą, viską įsivaizduoji iki smulkmenų ir bandai išreikšti tai žodžiais. Tai savotiškas vaizduotėje susikurto „filmo“ aprašymas, kurį tekstu sieki perteikti skaitytojui. Ir staiga – pasiūlymas tai sukurti vaizdais, garsais, muzika, gyvomis personažų reakcijomis. Fantastika!
Aš visada būsiu Rolandui dėkinga už pasitikėjimą ir pagalbą, kurios iš jo sulaukiau „įsivažiuodama“ į tuo metu man jau kiek primirštą scenarijaus rašymo meną. Giliai pakvėpavusi, pakrykštavusi ir atsigavusi po euforijos, supratau, į kokį didelį darbą įsikinkiau... Ir neklydau, jis tęsiasi iki šiol, tai tapo mano kasdienybe. Turbūt, mažiausiai nustebčiau, jeigu tie kasdien mane supantys „Blogos mergaitės“ personažai su savo gyvenimais ir pergyvenimais staiga išnyktų kaip dūmas...
– Papasakokite daugiau, kaip dirbote prie scenarijaus. Vaizdų kalba visai kitokia, tad ar teko priimti kompromisų, atsisakyti svarbių dalykų?
– Knygoje pagrindinė herojė Kotryna nuolat labai atvirai „pasikalba“ su savo dienoraščiu, jame visiškai apsinuogina, aprašo pačias slapčiausias mintis, meilės Gvidui viltis ir nusivylimus. Dienoraštyje mergina gali tiesiai šviesiai rėžti, ką galvoja apie vieną ar kitą draugę, tėvus, labai slaptus pabėgimo planus.
Supratau, kad tokie Kotrynos atsivėrimai gali atsirasti tik dienoraštyje. Rašydama scenarijų jų tikrai negaliu panaudoti dialoguose, nes neabejotinai keistųsi siužetinė linija, labai pakistų personažų santykiai ir pradėtų byrėti visas kūrinio stuburas. O išsaugoti herojės „tikrąjį veidą“ būtina, juk tai ir yra šios knygos „cinkelis“.
Prisipažinsiu, jau buvau beprarandanti viltį išspręsti tą rebusą, kai vieną rytą į galvą atėjo labai paprastas sprendimas: Kotrynos mintys – balsas už kadro! Ir dabar žiūrėdama serialą matau, kad talentingų režisierių ir puikios aktorės dėka ta idėja pasiteisino.
– Rezultatas ekrane priklauso nuo didelės kūrybinės komandos, daugybės aplinkybių. Kaip tą bendrą darbą vertinate žiūrėdama „Blogą mergaitę“?
– Negaliu būti ta objektyvi vertintoja, nes per daug žinau ir mane laikas užmušti... (juokiasi) Žiūrint kiekvieną seriją apima keistas jausmas, kad tai kažkas mano, bet kartu – visiškai nežinoma... Man žiauriai patinka, ką daro serialo kūrėjai: jie tarsi praplečia knygos ir scenarijaus ribas. Pavyzdžiui, pagavau save gerokai susimąsčiusią, kai stebėdama Andriaus Bialobžeskio vaidybą, ėmiau geriau suprasti savo tėvą, pagal kurį kūriau Kotrynos tėvo personažą. Ir man nuoširdžiai pagailo mano tėvo... Aš visada bijojau tėvo, labai stengdavausi jam įtikti, bet niekada negirdėjau iš jo nė vieno gero žodžio. Jam reikalaujant net buvau palaidojusi viltis stoti į aktorystę ir pasiryžau studijuoti vokiečių kalbą, bet vis tiek netapau jo dukrele.
Jis jau iškeliavęs Anapilin, mes taip ir nesuspėjome pasikalbėti kaip tėvas ir dukra. Taip ir likome svetimi. O Andrius kurdamas tėvo personažą daug ką man paaiškina, tai, ką jis daro – nuostabu... Fantastiškai geras jausmas, kai matai, kad tavo sukurti personažai – gyvi žmonės... Tai jau ne mano, o daugelio talentingų kūrėjų, dirbančių seriale, nuopelnas... Galėčiau apie kiekvieną jų kalbėti ir kalbėti, jie nuostabūs...
– Ne vienas knygos personažas sukurtas pagal gyvenime jūsų sutiktus žmones. Tarkim, išraiškingoji senoji bobulytė, padaranti lemtingą įtaką pagrindinei veikėjai Kotrynai, sukurta šiek tiek remiantis legendinės režisierės Kazimieros Kymantaitės asmenybe. Turbūt nėra paprasta žmones iš gyvenimo „atnešti“ į knygą? O gal kaip tik – lengviau sukurti tokius dinamiškus, ne vienaplanius personažus?
– Hm... Geras klausimas, kažkaip anksčiau nesusimąsčiau apie tai. Ko gero, tai visgi palengvinimas... Antra vertus, juk visi knygose sutinkami personažai, net ir sufantazuoti, atsiranda iš mūsų vaizduotės, patirties, matytų žmonių, jų mąstymo būdo, veidų, reakcijų, kalbos manieros ir kitų savybių – juk mes net ir nesąmoningai visa tai fiksuojame. O tūlas rašytojas kai ką iš to daugybės įspūdžių kratinio ir panaudoja. Knygoje apie blogą mergaitę Kotryną veikia personažai, kurie turi prototipus. Bent jau kol kas ši knyga iš visų mano parašytų pati autobiografiškiausia, prasidėjusi nuo dienoraščių ir eilėraščių apie pirmą beviltišką meilę...
– Jau prasitarėte, kad „Blogos mergaitės dienoraščio“ idėja kilo bevartant savo dienoraštį, kurį rašėte būdama paauglė. Tikrai jautėtės nevykėlė, vieniša, nesuprasta artimiausių žmonių?
– Visi tie mano dienoraščiai, kaip ir namų darbų sąsiuviniai, pažymių knygelės, senos užrašų knygelės bei kitas šlamštas turėjo keliauti į krosnį. Krosnis jau buvo pilna ir pirma „partija“ liepsnojo, ėmiau vartyti tuos paauglystės dienoraščius, nejučia užsikabinau, užsiskaičiau... Kilo labai miglota mintis apie knygą...
Taigi dienoraščiai į krosnį tąkart neiškeliavo, o po to, rašant knygą, gerokai man pravertė. Pavyzdžiui, visos knygoje panaudotos eilės – iš ten, iš mano paauglystės laikų... Ir ne tik eilės. Kunigaikštienė iš L. Kerolio knygos apie Alisą pasakytų: „Iš to seka moralas – neskubėkite deginti senų popierių, pabarstykite juos pipirais ir paleiskite į gyvenimą.“ Aš taip ir padariau. Ir dabar jau nesigailiu.
– Paauglių auditorija tarsi patenka į „juodą skylę“. „Blogos mergaitės“ režisierius Mykolas Vildžiūnas labai tiksliai apibūdino sakydamas, kad kūrėjai jaunus žmones pamiršta, jų tarsi nemato arba mato per ironišką, pašiepiančią prizmę: „ech, tas jaunimas, ko iš jo norėti...“ Kodėl?
– Visiškai sutinku su Mykolu, taip ir yra. Man tai atrodo neteisinga ir visada kyla noras ginti jaunus žmones. Suaugusieji paprasčiausiai nori pamiršti paauglystę, ištrinti iš atminties tą savo gyvenimo laikotarpį, kai iš aklo maksimalizmo, nežinojimo ir hormonų audrų buvo prikrėsta daugiausia nesąmonių, kai savo kailiu norėta išbandyti viską, kas uždrausta, negalvojant apie pasekmes. Laikotarpį, kai tu jau ne vaikas, bet dar ir nelaikomas pilnaverčiu suaugusiuoju, todėl iš visų jėgų priešiniesi tokiam žeminančiam statusui. Laikotarpį, kai dar nesi įvaldęs suaugusiųjų diplomatijos bei veidmainystės meno, keli vietinės reikšmės revoliucijas, todėl dažnai apdegi sparnelius... Vėliau daug ką prisiminti gėda, nesolidu, kartais labai skausminga... Bet būtent todėl šis žmogaus tapsmo suaugusiuoju laikotarpis man ir yra įdomiausias. O įdomiausia, ką gamta žmogui padovanojo, – sugebėjimas mąstyti. Paauglių mąstymas – išties išskirtinis, o problemų paletė – begalinė. Rašytojui tai tikras Klondaikas.
– Galvoju apie „Blogos mergaitės dienoraščio“ ilgaamžiškumą, apie tai, kad siužetai ateina iš jūsų mokyklinių laikų ir tai, ko gero, tik patvirtina mintį, kad nepaisant besikeičiančio pasaulio, naujų galimybių, paaugliai išlieka tokie pat. Turiu minty, kad svarbiausi dalykai nesikeičia – poreikis jaustis reikalingam, mylimam, turėti šeimą, draugų.
– Žmogaus prigimtis, jo jausmai nesikeičia, nuolatos per susitikimus su jaunaisiais skaitytojais tuo įsitikinu. Jaunam žmogui labai smalsu žinoti, ko jis gyvenime nesupranta ir kas su juo vyksta. Todėl ir J. Sslingerio „Rugiuose prie bedugnės“ – viena skaitomiausių knygų. Gal todėl ir maniškis „Blogos mergaitės dienoraštis“ per mūsų susitikimus vis tampa diskusijų objektu. Paaugliams labai reikia jiems skirtos literatūros, jie turi begalę klausimų, o turėdami galimybę skaityti apie bendraamžius, jie pasijunta reikšmingi, reikalingi, pastebėti. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvoje metai iš metų atsiranda vis daugiau autorių, kurie tą jaunų žmonių alkį supranta ir jiems rašo.
– Kaip esate rašiusi, „Blogos mergaitės dienoraštis“ skirtas ir suaugusiems, kad prisimintų laiką, kai patys buvo paaugliai. Kodėl?
– Tik gerai pažindamas kitą, gali jam padėti... Reikia bandyti įsiklausyti, įsižiūrėti... Mums, suaugusiems, bendraujant su savo paaugusiais vaikais dažnai to labai trūksta. Apsiribojama tradiciniu klausimų rinkiniu: „Pavalgei?“, „Pamokas padarei?“, „Šunį pasivaikščioti išvedei?“
Kai baigiau rašyti „Blogos mergaitės dienoraštį“, panorau knygą duoti paskaityti kokiam nors draugingam protui, kad bent įsivaizduočiau, ar ji skaitoma, ar ko nors verta. Išsiunčiau ją kitame mieste gyvenančiai draugei, auginančiai penkiolikmetę dukrą. Tikėjausi, kad mamytė duos paskaityti knygą ir dukrai.
Kitą dieną sulaukiau skambučio: „Kriste, tavo knygą prarijau per naktį. Skaičiau ir prisiminiau – ko tik neprimeluodavau tėvams, kai norėdavau ištrūkti į kokį nors tūsą. Baik, ta tavo knyga ne paaugliams, ten vadovėlis tėvams, kaip sugyventi su paaugliais! Žinai, tikrai, kai pagalvoju, maniškė paskutiniu metu labai užsidarė, nesusikalbėsi Gal, sakau, tikrai kokių problemų turi? Žinai, per tuos darbus nėra kada...“ Ir taip toliau, ir taip toliau... Štai ir atsakymas.
– Žinau, kad ir dabar intensyviai dirbate, rašote. Gal bent šiek tiek atskleisite, kokia bus nauja knyga.
– Šiuo metu tikrai turiu ką veikti... Jau baiginėju scenarijų likusioms „Blogos mergaitės“ serijoms, parašiau scenarijaus pagrindus kino filmui ir po truputį galvoje formas įgyja romanas, šį kartą skirtas suaugusiems skaitytojams. Kai tik šie darbai pajudės į priekį, tikrai sužinosite. Pažadu.
