Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas H.Kunčiaus romanas „Geležinė Stalino pirštinė“ bus pristatytas spalio 24 dieną 18 val. sostinėje įsikūrusiame bare „Paviljonas“.
Pasak H.Kunčiaus, romane kiekviena anuometės istorijos interpretacija paremta tam tikru faktu ar prielaida ir atmiežta didele doze ironijos ir sarkazmo.
– Kada pirmąsyk išgirdote Nikolajaus Ježovo pavardę? – paklausiau H.Kunčiaus.
– Sovietiniais laikais. Bet tuomet nelabai gilinausi, tik atsimenu tokį terminą „ježovščina“, kuris reiškė pačias kruviniausias stalinizmo represijas, kurios vyko 1936–1938 metais, kai jis vadovavo NKVD.
N.Ježovu labiau domėtis pradėjau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsiradus daugiau galimybių prieiti prie šaltinių. Užsikabinau už fakto, kad N.Ježovas gimęs Lietuvoje, turėjo lenkiškų ir lietuviškų šaknų. Nors tiksliai nėra nustatyta, kur jis gimė – Veiveriuose ar Kaune, nes jo biografija buvo ne sykį klastojama.
Kai N.Ježovas gyvenimo pabaigoje buvo suimtas ir tų pačių enkavėdistų tardomas ir kankinamas, jis ne tik prisipažino, kad yra Lenkijos, Japonijos ir visoks kitoks agentas, bet ir atskleidė, kad moka lietuvių ir lenkų kalbas.
Tad man smarkiai parūpo grožinėmis priemonėmis panagrinėti aną laiką ir N.Ježovo gyvenimo lietuviškąją liniją, kitaip tariant, per jo asmenį pavaizduoti praėjusio amžiaus pradžios Sovietų Sąjungos istoriją.
– Kaip rinkote medžiagą?
– Man pasisekė, kad prieš kokius septynetą metų pradėjau artimiau bendrauti su maskviečiu Nikita Petrovu, kuris yra bene geriausias Rusijoje specialiųjų tarnybų istorijos specialistas. Jis, beje, su kolega iš Olandijos yra parašęs monografiją apie N.Ježovą.
Tiesa, N.Petrovas laiko N.Ježovą itin nykia asmenybe, kuri neverta romano. Bet man taip neatrodo. Vieno metro ir penkiasdešimties centimetrų ūgio mažylis, turėjęs sadistinių polinkių ir keistų seksualinių iškrypimų. Ar tai nyku?
Be to, rašant apie N.Ježovą atsivėrė galimybė pavaizduoti lietuvių, prisidėjusių prie raudonojo teroro ir, kaip tuomet buvo įprasta, tapusių to paties raudonojo teroro aukomis, paveikslą.
– Jūsų manymu, kodėl N.Ježovas slėpė savo prigimtį, kilmę, klastojo savo biografiją?
– Dauguma to laiko žmonių klastojo savo biografiją. Greičiausiai dėl tam tikrų grėsmių. Kažin ar anuomet galėjai pasiekti karjeros aukštumų, jei prisipažintum, kad esi iš buržuazinės šeimos.
Raudonasis teroras buvo kelių krypčių – iš pradžių vyko klasių kova, vėliau dorojimasis su liaudies priešais. Tuo vėlesniu etapu jie jau vienas kitą naikino.
Įdomu tai, kad, be viso kito, tie sovietiniai karjeristai stengėsi pasirodyti kuo didesni analfabetai. Tas pats N.Ježovas iš tikrųjų mokėsi pradžios mokykloje, nors oficialiai ir teigė, kad nesimokė. Mat tai buvo privalumas veržiantis į naują valdžią.
Be to, nemaža jų dalis slėpė savo tapatybę, tikrąsias pavardes. Mano manymu, buvusieji lenkai ar lietuviai, šitokiu būdu pakeitę savo tapatybę, tapdavo tiesiog beveidžiais sovietiniais žmonėmis.
Ką tai reiškia? Kai visiškai atitrūksti nuo savo tapatybės ir šeimos, kai atsiduri net kitoje geografinėje erdvėje, atsiveria galimybė daryti ką tik nori. Savotiška laisvė be taisyklių.
Jei atidžiau pažvelgtume į to laiko, kurį vaizduoju romane, valdžios elitą, kone visi jos atstovai buvo kilę ne iš centro, o iš pakraščių: Stalinas – iš Gruzijos, Anastasas Mikojanas – iš Armėnijos, Feliksas Dzeržinskis, kaip ir N.Ježovas, – iš Lietuvos. Jie visi, atsidūrę istorijos epicentre, pasinaudojo nevaržoma laisve ir darė ką nori.
– Bet gal tam bolševikinės valdžios elitui toji tapatybė, nuo kurios jie bėgo, klastojo, bandė pamiršti, net nebuvo svarbi?
– Gali būti, kad anuomet jiems daug svarbesnės buvo visokios socialinės ir politinės revoliucijos, o ne kažkoks prisirišimas prie žemės, tėvynės, prigimties ir tapatybės.
– Skaitytojai gali pamanyti, kad jūsų romanas – itin rimta istorinė studija. Bet taip juk nėra. Knyga kupina humoro ir tokio komizmo, kuris nebūdingas jokiam kitam lietuvių rašytojui.
– Pats vaizduojamas laikotarpis buvo itin dramatiškas ir tragiškas, susijęs su žudynėmis ir represijomis. Tad buvo sunku surasti balsą, kokiu kalbėti. Jei pradėsi kalbėti rimtai, kažin ar toks tekstas patiktų man pačiam, nekalbant apie galimus skaitytojus.
Man rūpėjo per sutirštintų spalvų, ironijos, komizmo, juoko prizmę perteikti komunistinės sistemos absurdą ir jos žvėrišką, nežmogišką prigimtį.
– Tačiau kai kurie knygoje naudojami N.Ježovo biografijos faktai atrodo kaip laki išmonė. Ar tiesa, kad N.Ježovas, tarkime, vaikystėje dirbo skerdykloje, kurioje greičiausiai ir pramoko žiauraus ateities amato?
– N.Ježovo tėvas, atleistas iš carinės milicijos, kurį laiką iš tiesų dirbo skerdykloje. Nežinia, ar pats N.Ježovas joje darbavosi, bet visko galėjo būti.
Šiuo atveju man, kaip rašytojui, atsivėrė galimybė jį ten įdarbinti, o tai leido bent šiek tiek suprasti, kodėl jis vėliau tapo žmonių skerdiku.
Knygoje net yra toks sakinys: „Nuo to prasidėjo jo, kaip skerdiko, nenutrūkstamas stažas.“
– O kaip garsusis rusų kompozitorius Piotras Čaikovskis atsidūrė prie buteliais nukrauto stalo su N.Ježovu?
– Čia jau išmonė. Nors P.Čaikovskis lankėsi Kaune, kai N.Ježovo tėvas, būdamas kareivis, grojo pulko orkestre. Tad jie su N.Ježovu galėjo ir susitikti.
O kadangi P.Čaikovskio lytinė orientacija visiems žinoma, man rūpėjo išsiaiškinti, kas galėjo būsimąjį budelį su keistais seksualiniais iškrypimais vaikystėje patvirkinti. Gal tai buvo P.Čaikovskis?
– Jūsų romane rusų gydytojas, Nobelio premijos laureatas Ivanas Pavlovas, tikrindamas savanorių sveikatą, N.Ježovo subinėje randa Leniną. Iškalbinga, ar ne?
– Kiekviena mano interpretacija vis dėlto paremta tam tikru faktu ar prielaida. I.Pavlovas tuo metu išties dirbo Karo akademijos tyrimų laboratorijoje ir buvo vienas Pirmojo pasaulinio karo šauktinių komisijos narių. Tad kodėl jis negalėjo dalyvauti aptariant N.Ježovo tinkamumą tarnybai?
Tačiau šis epizodas svarbus ir alegorine prasme. Lenino tatuiruotė N.Ježovo užpakalyje atspindi ir mano santykį su anuometine sistema ir jos veikėjais.
– Ar nebaisu dėl tokių romano sakinių, kuriuose teigiama, kad M.K.Čiurlionis kalbėjo su baisiu lenkišku akcentu, o N.Ježovas – švaria suvalkietiška šnekta?
– Bet juk M.K.Čiurlionio lietuvių kalba tuo metu išties dar nebuvo tobula, ar ne?
– Šiame romane, kaip ir daugelyje ankstesnių jūsų kūrinių, degtinė liejasi laisvai. Jus juokais net galima būtų pavadinti genialiu puotų, vakarėlių, sovietinių balių vaizduotoju. Ar tos beprotiškos, absurdiškos puotos – irgi tam tikra alegorija, anuometinės sistemos simbolis?
– Taip. Šiaip ar taip, sunku būtų paneigti, kad visos tuometinės žiaurybės dažnu atveju vyko užsipylus akis. Manyčiau, kad ištverti tas baisybes, kurias pats vykdai arba kurios vykdomos tavo rankomis, buvo įmanoma tik slopinant sąmonę alkoholiu, narkotikais, naujais seksualiniais potyriais.
Kad enkavėdistai stipriai gerdavo – istorinis faktas.
Ilgainiui jie prasigerdavo, kaip ir tas pats N.Ježovas. Jis buvo pašalintas iš NKVD ir perkeltas į vandens transporto komisarus.
Atrodytų, nieko baisaus, bet toks pareigų pažeminimas anuomet galėjo reikšti tik viena – artėja pabaiga, nes Stalino pasitikėjimas blėsta. O gyventi su tokia grėsme blaiviu protu neįmanoma. Tad jam liko tik dar labiau klimpti į alkoholio liūną ir susidurti su visiška asmenybės degradacija.
– Ar budelis gali dar labiau degraduoti?
– Šiuo atveju turbūt reikėtų kalbėti ne apie asmenybę, o apie sistemą. Tai buvo iš prigimties antižmogiška sistema. O asmeniui tokioje sistemoje liko pasirinkti – arba eiti tarnauti sistemai ir tapti jos auka, arba atsisakyti tarnauti jai ir vis tiek tapti jos auka. Tokios buvo aplinkybės, kurias, tiesą sakant, jie patys ir sukūrė.
– Keisčiausia, kad tie žudikai buvo paversti ikonomis.
– Taip, Stalinas, N.Ježovas, kiti veikėjai buvo prilyginti dievų rangui. Tarkime, N.Ježovo vardu buvo vadinami miestai, garlaiviai, netgi stadionas Kijeve. Tačiau jie, kaip asmenybės, iš tiesų buvo menkystos, paprasčiausi žudikai.
Tai reikia nuolat kartoti, ypač dabar, kai vyksta istorijos karai, kai Rusijoje vėl bandoma tuos personažus ikonizuoti. Tik taip galima atkurti požiūrio į istoriją pusiausvyrą. Tad tokie romanai – mano kova prieš istorijos klastotojus.
– Ar turite numatęs dar kokių nors įdomių personažų ateities romanams?
– Man labai įdomus toks Juozas Grigulevičius. Šis Lietuvos karaimas buvo savotiškas Stalino samdomas žudikas, kuriam net buvo nurodyta ruošti pasikėsinimą į Jugoslavijos lyderį Josipą Broz-Titą. Svarbiausia, kad J.Grigulevičius yra pasakęs: „Apie mane po mirties rašykite ką tik norite.“ Man tai labai tinka.
Neūžaugą budelį paklojo tokių pat sadistų kulka
Nors pats N.Ježovas (1895–1940) tvirtino, kad yra gimęs Peterburge, istorikai įrodė, kad iš tiesų jis vaikystę leido Suvalkų gubernijoje buvusiuose Veiveriuose. Jis buvo pakrikštytas Nikolajumi Kauno Prisikėlimo cerkvėje ir gyveno dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki vienuolikos metų, kai jo šeima persikėlė į Peterburgą. Be rusų kalbos, N.Ježovas galėjo susikalbėti lietuvių ir lenkų kalbomis.
Nuvykęs į Peterburgą pradėjo tarnybą carinės Rusijos milicijoje, kur dirbo iki pat Spalio perversmo. Tada prisidėjo prie bolševikų, dalyvavo pilietiniame kare. Buvo paskirtas partijos funkcionieriumi Turkestane, kur pagarsėjo žiaurumu. Garsas apie jo sadizmą sklido ir iš kitų vietovių, kuriose jis darbavosi – Semipalatinsko, Kazachijos.
Kai Stalinas siekė įsitvirtinti Sovietų Sąjungos vadovu, kovai su konkurentais komunistų partijoje jis pasikvietė neūžaugą budelį. Šis pateisino šeimininko pasitikėjimą ir 1936 m. buvo paskirtas NKVD vadovu. Prasidėjo teroras, kuris buvo vadinamas „ježovščina“.
Komunistų tarpusavio kova buvo negailestinga ir bekompromisė. 1939 m. pats N.Ježovas buvo suimtas ir apkaltintas ketinimu nužudyti Staliną. Jam teko iškęsti kankinimus ir patyčias. Teigiama, kad iki paskutinės akimirkos N.Ježovas vylėsi, kad J.Stalinas jo pasigailės, tačiau 1940 m. vasario 4 d. jis darsyk buvo sumuštas, išrengtas ir sušaudytas.
