Romanas „Vadink mane savo vardu“ nukelia į Italiją. Tą vasarą Elijo tėvų viloje apsistojęs jaunas vyras turėjo būti tik vienas iš akademinio sluoksnio atstovų, kurie kasmet buvo kviečiami čia pailsėti ir padirbėti prie rankraščių. Pirmas žvilgsnis, pirmas atsainus mostas – ir svečias užvaldo Elijo mintis. Muzika, knygos, baseinas, dviračiai... Meilė, aistra, geismas... Abu bando apsimesti abejingi, bet net oras aplink juos įsielektrina nuo įtampos ir laukimo.
Kas slypi už šios istorijos? 7 faktai apie pasaulinės šlovės sulaukusį romaną ir jo autorių.
Niujorkietis. Šešiasdešimt aštuonerių André Acimanas jau penkiasdešimt metų gyvena JAV ir rašo angliškai, tačiau interviu kartoja negalintis Amerikos vadinti namais, nors formaliai ir yra amerikietis. Jis mieliau save laiko niujorkiečiu. Rašytojas gimė Aleksandrijoje, Egipte, jo tėvai – sefardai, kurių protėviai į Šiaurės Afriką persikėlė iš Turkijos ir Italijos. Šeimoje kalbėjo prancūziškai.
Kai A.Acimanas buvo paauglys, su šeima jam teko išvykti iš žydams nesaugaus tapusio Egipto. Kelerius metus praleidusi Italijoje, 1968-aisiais šeima persikėlė į Niujorką.
„Niekada nesupratau, ką reiškia turėti pilietybę, nes maniškė taip dažnai keitėsi, – viename interviu sakė rašytojas. – Mano šeimos istorija – tarytum nuotykių romanas. Mes esame klajokliai.“
A.Acimanas – profesorius, dėsto literatūros istoriją ir teoriją, veda specialųjį kursą, skirtą prancūzų klasiko Marcelio Prousto kūrybai.
Romanas – vienu įkvėpimu. Užrašyti istoriją apie paauglio ir jauno vyro netikėtai įsižiebusius jausmus plieskiant karštai Italijos saulei A.Acimanas sumanė norėdamas prasiblaškyti. Jam nesisekė susikaupti ir rašyti jau pradėtą romaną, tad nutarė kiek pažaisti su šovusia į galvą nauja idėja – ir pasakojimas jį užvaldė.
„Tiesiog įsimylėjau knygą, įsimylėjau istoriją, įsimylėjau jos personažus, – yra prisipažinęs. – Norėjau būti vienu jų, norėjau būti Oliveriu, tėvu, mama. Norėjau į Italiją – štai tikroji priežastis, kodėl parašiau šį romaną. Tiesiog negalėjau nustoti rašyti. Sėsdavausi prie kompiuterio ir, užuot, kaip įprastai, neskubėdamas taisęs sakinius, kažką perrašęs, vėl ir vėl taisęs, aš be sustojimo rašiau. Dialoguose pradėdamas naują eilutę net nežymėjau skyrybos ženklų. Nebuvo laiko.“
Po trijų keturių mėnesių rankraštį baigė. Autorius tikino, kad buvo apnikusios abejonės, ar jis bus publikuojamas, tačiau užteko rankraštį parodyti agentui ir kitą dieną šis pranešė pardavęs jį vienai leidyklai. „Vadink mane savo vardu“ Amerikoje išleistas 2007 metais.
Išbrauktos dalys. Kartą A.Acimanas prasitarė, kad „Vadink mane savo vardu“ rankraštis buvo kiek ilgesnis, tačiau jis nutarė kai kurių pasakojimo dalių atsisakyti – norėjo, kad knyga būtų aiški, konkreti ir glausta. Nuo tada romano gerbėjai neduoda rašytojui ramybės klausdami, o kas gi buvo papasakota tose išbrauktose dalyse. Jis visiems atsako vienodai: šios dalys ir dabar guli kompiuterio atmintyje, jeigu po jo mirties kas nors užsimanys jas surasti ir tai pavyks, gali daryti ką tik panorėjęs.
Vaikystės susižavėjimas. Rašytojas yra vedęs, su žmona užaugino tris sūnus. Ne viename jo romane iškylantis homoseksualus motyvas – vaikystės aidas.
„Man buvo aštuoneri ar devyneri, kai Aleksandrijos paplūdimyje susižavėjau vyresniu vaikinu, septyniolikos ar aštuoniolikos. Abejoju, ar teisinga sakyti „susižavėjau“, nes buvau tokio amžiaus, kai dar nežinoma, kas yra seksualumas. Aš norėjau būti greta jo – suaugusio, kaip man tada atrodė, vyro. Norėjau būti jo draugu ir labai norėjau, kad jis mane pamiltų“, – pamena „Vadink mane savo vardu“ autorius.
Po daugybės metų jis feisbuke paklausė, gal kas iš draugų pažįsta šį vyrą, kurį kadaise sekiojo Aleksandrijos paplūdimyje. Ir tas vyras atsirado. Atsiuntė savo jaunystės nuotrauką ir vaizdo įrašą, kaip atrodo dabar.
„Apėmė keistas jausmas, – pasakojo rašytojas. – Viena vertus, aš nesuklydau – jaunystėje jis buvo pritrenkiamai gražus. Antra vertus, dabar pamačiau jį septyniolikmetį, savimi nepasitikinčia laikysena ir kojomis be plaukų. Susižavėjimas tuo paaugliu išliko, tačiau negalėjau rasti sąlyčio taškų su juo ir vyru, dabar gyvenančiu Kanadoje. Vienintelis šiuos du skirtingus asmenis siejantis dalykas – žūklė. Prisiminiau, jog anuomet jis ateidavo į paplūdimį su meškere ir gaudydavo žuvis. Dabar jis – stambios įmonės, užsiimančios žvejyba, savininkas.“
Autorius abejojo, ar šis vyras prisimins mažą berniuką iš paplūdimio. Nusiuntė savo vaikystės nuotrauką ir gavo atsakymą: „Be abejo, prisimenu. Tu tas, kurio mama keista.“
Mama. „Aš buvau kurčios moters sūnus“, – paaiškina A.Acimanas. Mamos klausą pažeidė vaikystėje persirgta liga. Pasiturinčios šeimos palikuonė buvo atiduota į specialiąją mokyklą, kur klausos trūkumų turinčios merginos mokytos etiketo ir kitų elgesio subtilybių, reikalingų gerų namų šeimininkėms, taip pat kalbėti. Tiksliau, apsimesti, kad girdi ir kalba.
„Aš buvau jos ausys. Jos mintys buvo mano mintys. Pagal tai, kaip ji juokdavosi iš kieno nors papasakoto anekdoto, suprasdavau, kad nieko nesuprato, tačiau juokiasi iš mandagumo. Kai prabusdavau naktį susapnavęs košmarą, ji tamsoje iš lūpų stengdavosi suprasti mano baimes.“
Būti rašytoju ir tėvu. A.Acimanas tik juokiasi iš nuostatos, kad norint būti geru rašytoju negalima turėti vaikų. Viename interviu paklaustas apie tai, papasakojo istoriją. Kaip 1994 metais pasirodžius pirmai jo knygai – autobiografiniam pasakojimui „Out of Egypt“ („Iš Egipto“) – nekantriai laukė recenzijų. Ir vieną dieną spaudos kioske išvydo „The New York Times“, kur buvo knygą giriantis straipsnis. „Tai buvo nuostabu“, – prisimena.
Tačiau tą pačią dieną jis išėjo pasivaikščioti su trimis savo vaikais, tuomet dar visiškai mažais, ir vienas jų metro stotyje įlipo į išmatas. Šiaip ne taip nuramino sūnų, surado besimėtantį laikraštį ir kruopščiai ėmėsi valyti. O galvoje sukosi tik viena mintis: „Šiandien yra geriausia mano, kaip rašytojo, diena gyvenime, bet tik pažiūrėkite, ką aš darau.“ „Ir niekada negalėjau pasakyti, kad sulaukti puikios knygos recenzijos yra geriau, nei turėti šiuos nuostabius vaikus“, – neabejojo A.Acimanas.
Filmavimo aikštelė. Rašytojas nedalyvavo kuriant filmą „Vadink mane savo vardu“ – teises ekranizuoti romaną pardavė vos tik jam pasirodžius, tačiau juostos kūrimas truko beveik dešimtmetį. A.Acimanui pasiūlė peržiūrėti scenarijų, kurį pagal jo romaną parašė garsus kino scenaristas, režisierius ir prodiuseris Jamesas Ivory.
„Pagalvojau: nejaugi pradėsiu prie jo kabinėtis? – prisipažino. – Ne. Juk jis ir filmo režisierius Luca Guadagnino yra profesionalai.“
Tačiau rašytoją galima išvysti juostoje – jis pasirodo kaip Oliverio tėvo draugas. Taip sutapo, jog A.Acimanas su žmona asmeniniais tikslais vyko į Milaną, kur tuomet ir buvo filmuojama. Juostos kūrėjai pakvietė užsukti į filmavimo aikštelę ir pasiteiravo jo drabužių dydžio. Tik atvykęs suprato, kas laukia, – jam pasiūlyta pasirodyti prieš kamerą. Rašytojas sutiko, bet, kaip prasitarė viename interviu, už vaidmenį negavo nė dolerio.
Po beveik dešimt metų išvydęs savo knygos herojus kino ekranuose, A.Acimanas suprato, kad jie iki šiol gyvena jo mintyse, tad nutarė ryžtis romano tęsiniui. Pačiam buvo smalsu pasinerti į fantaziją, kaip toliau klostysis jų gyvenimas. Spalio pabaigoje pasirodys „Vadink mane savo vardu“ romano tęsinys „Find Me“ („Surask mane“) anglų kalba, istoriją ketinama perkelti ir į kino ekraną.
Naująjį A.Acimano romaną lietuviškai BALTO leidybos namai planuoja išleisti 2020-ųjų rudenį.
Ištrauka iš A.Acimano romano „Vadink mane savo vardu“
Pirma dalis
Jeigu ne vėliau, tai kada?
„Vėliau!“ Tas žodis, tas balsas, toji arogancija. Niekada nebuvau girdėjęs, kad atsisveikindamas kas nors pasakytų „vėliau“. Tas žodis nuskambėjo šaižiai, atžariai, tarsi norint kuo greičiau nutraukti pokalbį – toks užslėptas abejingumas būdingas žmonėms, kuriems tikriausiai nekils noro dar kartą susitikti ar sulaukti kokios žinios.
Toks pirmas prisiminimas įstrigo man atmintyje. Tą žodį girdžiu ir šiandien. „Vėliau!“ Užsimerkiu, ištariu tą žodį ir vėl atsiduriu Italijoje. Prieš šitiek metų. Pėdinu medžiais apsodinta alėja, regiu jį išlipantį iš taksi, matau plevėsuojančius melsvus marškinius, plačiai atlapotą apykaklę, saulės akinius, šiaudinę skrybėlę, daugybę apnuoginto kūno. Staiga paspaudžia man ranką, paduoda kuprinę, iš bagažinės ištraukia lagaminą ir pasiteirauja, ar tėvas namie.
Galbūt tą akimirką toje vietoje viskas ir prasidėjo: marškiniai, atraitotos rankovės, apvalaini kulnai, tai išsprūstantys iš nušiurusių espadrilių, tai vėl į jas įslystantys, troškimas išmėginti įkaitusio žvyro takelį, vedantį link namo, kai kiekvienas žingsnis klauste klausia: Kuriuo keliu traukti į paplūdimį?
Šios vasaros svečias. Dar vienas nuoboda.
Tada beveik nesusimąstydamas, jau nusigręžęs nuo automobilio, pamojuoja atgalia laisva ranka ir kitam keleiviui, su kuriuo veikiausiai bus pasidalijęs kelionės iš stoties išlaidas, nerūpestingai mesteli Vėliau! Nepridurdamas jokio vardo, nemėgindamas juokais nuglaistyti atsisveikinimo sąmyšio – nieko. Tik vienas žodis: skubotas, įžūlus ir tiesmukas – daryk kaip išmanai, jam tai nė motais.
Tik pažiūrėk, tariau sau, štai kaip atėjus laikui atsisveikins su mumis. Stačiokišku atsainiu Vėliau!
O kol kas teks su juo taikstytis ilgas šešias savaites. Jaučiausi visiškai įbaugintas. Toks nepasiekiamas tipas. Tačiau pamažėle sugebėjau jį pamėgti. Nuo apskrito smakro iki apvalainų kulnų. O paskui, praslinkus kelioms dienoms, ėmiau nekęsti.
To paties žmogaus, kurio prašymas su pridėta nuotrauka prieš kelis mėnesius netikėtai išniro prieš akis ir žadėjo tučtuojau užmegzti bendrystę.
....
Priimdami vasaromis pasisvečiuoti mano tėvai savotiškai padėdavo jauniems mokslininkams peržiūrėti rankraščius prieš paskelbiant visuomenei. Kas vasarą, šešioms savaitėms atlaisvinęs miegamąjį, turėdavau persikraustyti į gretimą tolimesnį, gerokai ankštesnį kambarį, kadaise priklausiusį seneliui. Žiemą, kol gyvendavome mieste, tas kambarys virsdavo įrankių saugykla, sandėliuku ir palėpe, kurioje, pasak gandų, amžiams užmigęs mano bendravardis senelis vis dar griežia dantimis. Neprivalėdami nieko sumokėti, tik kasdien kokią valandą padėdami tėvui tvarkyti korespondenciją ir įvairiausius dokumentus, vasarotojai įgydavo teisę naudotis namu ir iš esmės galėdavo daryti ką panorėję. Įnamiai tapdavo šeimos dalimi ir po maždaug penkiolikos šitokių metų buvome pripratę prie šūsnių atvirukų bei dovanų, atkeliaujančių ne tik Kalėdų laikotarpiu, bet ir ištisus metus. Juos siųsdavo žmonės, visiškai atsidavę mūsų šeimai: atvykę į Europą, jie nukrypdavo nuo kelionės maršruto, kad, kokiai dienai ar dviem užsukę į tašką B, nostalgiškai apkeliautų kadaise atrastas vieteles.
Valgant prie stalo neretai sėdėdavo dar du ar trys svečiai, kartais kaimynai ar giminaičiai, bendradarbiai, teisininkai ar gydytojai; kartais pakeliui į savo vasarnamius aplankyti tėvo
užsukdavo turtingų ir įžymių asmenų. Retsykiais valgomojo duris praverdavome net kokiai atsitiktinei turistų porelei, girdėjusiai apie senąją vilą ir paprasčiausiai panūdusiai užsukti
čionai pasižvalgyti. Pakviesti kartu pavalgyti ir paprašyti pasipasakoti apie save, šie žmonės likdavo visiškai pakerėti, o paskutinę minutę šią naujieną sužinojusi Mafalda patiekdavo kasdienio maisto. Privačiame gyvenime uždaras ir drovus tėvas labiausiai mėgdavo sulaukti itin anksti subrendusio, į žvaigždes kylančio kurios nors srities žinovo: tingią popietę po kelių neišvengiamų taurių rosatello atsisėdęs saulėkaitoje, su tokiu žmogumi šnekučiuodavosi keliomis kalbomis. Tą užduotį vadindavome pietų katorga – po kurio laiko mūsų pavyzdžiu pasekdavo ir dauguma šešioms savaitėms apsistojusių svečių.
...
Galbūt viskas prasidėjo netrukus po jo atvykimo, kai per vieną iš tų slogių priešpiečių jam sėdint greta netikėtai dingtelėjo mintis, kad nepaisant lengvo įdegio, įgyto anksčiau tą vasarą trumpam apsilankius Sicilijoje, jo delnai tokios pat blyškios ir švelnios spalvos, kaip ir retokai saulę išvystantys padai, kaklas bei vidinės dilbių pusės. Beveik šviesiai rausvi, blizgūs ir glotnūs tarytum driežo papilvė. Nekrentantys į akis, skaistūs, nesudiržę ir raustelėję, tarytum atleto veidas ar aušros gaisai audringą naktį. Tai apie jį bylojo šį tą, ko niekada nesusiprotėjau paklausti.
Galbūt viskas prasidėjo tomis ilgomis popiečių valandomis, kai visi vienais maudymosi drabužiais šmirinėdavo viduje arba dykinėdavo išsliūkinę į lauką. Tįsodavo, stumdami laiką, kol galų gale kam nors šaudavo į galvą pasiūlyti paplaukioti prie uolų. Giminaičiai, pusbroliai ir pusseserės, kaimynai, draugai, draugų draugai ir bendradarbiai ar paprasčiausiai bet kas, nepatingėjęs pasibelsti į vartus ir paprašyti leidimo pasinaudoti mūsų teniso kortu, – visi būdavo maloniai kviečiami padrybsoti ir pasimaudyti, o ilgiau užsibuvusieji gaudavo leidimą pasinaudoti svečių nameliu.
...
O gal viskas prasidėjo paplūdimyje. Arba teniso korte. Arba pačią pirmą dieną pirmąsyk išėjus pasivaikščioti, kai, paprašytas aprodyti namą ir apylinkes, žingsnis po žingsnio sugebėjau jį išsivesti pro senutėlius geležinius kalvio nukaltus vartus ir nusigauti iki tolumoje plytinčios beribės dykynės, už kurios driekėsi apleisti geležinkelio bėgiai, kadaise jungę tašką B su tašku N. „Ar čia kur nors esama apleistos geležinkelio stoties?“ – žvelgdamas pro saulės svilinamus medžius pasiteiravo jis, veikiausiai mėgindamas užduoti klausimą, deramą šeimininko sūnui. „Ne, stoties čia niekuomet nėra buvę. Paprašius traukinys tiesiog stabteldavo.“ Jis smalsavo apie traukinį; bėgiai atrodė tokie siauručiai. Čia važinėdavęs dviejų vagonų traukinys, pažymėtas karališkaisiais valdžios ženklais, paaiškinau. Dabar jame apsigyvenę čigonai. Nuo tų laikų, kai mano mama, dar mergaitė, čia vasarodavo. Abu nuo bėgių nukeltus vagonus čigonai nusigabenę toliau nuo pašalinių akių. Ar norėtų juos apžiūrėti? „Vėliau. Galbūt.“ Mandagus abejingumas, tarsi pastebėjus uolų mano norą įsiteikti ne laiku ir ne vietoje: jis nedvejodamas be jokių užuolankų ėmė stumti mane kuo toliau nuo savęs.
Bet mane nutvilkė skausmas.
Užuot apžiūrėjęs vagonus, jis panūdo atsidaryti sąskaitą viename iš taško B bankų, tada apsilankyti pas italę vertėją, kurią, leisdama jo knygą, buvo pasamdžiusi italų leidykla.
Nusprendžiau, kad galėtume važiuoti dviračiais.
Pokalbis ant ratų klostėsi nė kiek ne geriau nei traukiant pėsčiomis. Važiuodami stabtelėjome ko nors atsigerti. Bar-tabaccheria buvo visiškai tamsi ir tuščia. Savininkas plovė grindis stipriu amoniako tirpalu. Strimgalviais sprukome laukan. Italinėje pušyje keletą kartų sugydo vienišas juodasis strazdas, tačiau jo giesmę kaipmat nustelbė cikadų tarškesys.
Iš didelio butelio truktelėjęs geroką gurkšnį mineralinio vandens, padaviau jam, o paskui atsigėriau dar sykį. Mažumėlę šliūkštelėjęs ant rankos, apsitryniau veidą ir šlapiais pirštais persibraukiau plaukus. Vanduo buvo nebešaltas ir per mažai putojantis, tad troškulys liko nenumalšintas.
Ką čia galima veikti?
Nieko. Laukti vasaros pabaigos.
O tai ką veikti žiemą?
Besisukantis atsakymas privertė mane nusišypsoti. Pagavęs esmę jis tarė: „Tik nesakyk: laukti vasaros, ar ne?“
Nudžiugdavau, kai žmonės perskaitydavo mano mintis. Tą pietų katorgą jis perpras greičiau už ankstesnius vasarotojus.
– Tiesą sakant, žiemą ši vieta apniunka ir gerokai papilkėja. Atvykstame čionai Kalėdoms. Kitu metu šis miestelis – vaiduoklis.
– O ką dar veiki per Kalėdas, be to, kad kepi kaštainius ir girsnoji egnogą?
Jis laidė erzinančius juokelius. Nusišypsojau, kaip ir prieš tai. Jis mane suprato. Nepasakė nieko. Abu nusijuokėme.
Jis pasiteiravo, kuo užsiimu. Žaidžiu tenisą. Plaukioju. Vakarais išeinu pasižmonėti. Bėgioju. Transponuoju muziką. Skaitau.
Jis irgi bėgiojantis. Ankstyvais rytmečiais. Kur čia bėgiojama? Daugiausia promenada. Jeigu norėtų, galėčiau parodyti.
Kai ir vėl buvau bepamėgstąs jį, staiga rėžė tiesiai į akis: „Vėliau. Galbūt.“
Skaitymą nugrūdau į sąrašo galą; įvertinęs jo parodytą užsispyrimą ir begėdišką elgesį, pamaniau, kad ir jo veiklos sąraše skaitymas atsidurs paskutinėje vietoje. Po kelių valandų prisiminęs, kad neseniai baigė rašyti knygą apie Herakleitą, ir pagalvojęs, kad „skaitymas“ veikiausiai nebus nereikšminga jo gyvenimo dalis, sumojau turįs kaip nors sumaniai atsitraukti ir leisti jam suprasti, jog mano domėjimosi sritis – visiškai greta jį dominančių dalykų. Tačiau darėsi neramu, kad, norint susigrąžinti gerą vardą, prireiks ne puikaus kojų darbo. Ir tik nemaloni nuojauta galiausiai padėjo susizgribti, kad ir dabar, ir tada, nerūpestingai šnekučiuojantis prie geležinkelio bėgių, aš visą laiką nesusimąstydamas ir net sau to neprisipažindamas jau mėginau – ir nesėkmingai – patraukti jį prie savęs.
O prieš iš tikrųjų pasiūlant – nes visiems svečiams labai patikdavo ši idėja – kartu nukakti į San Džakomą ir užkopti į pačią varpinės, pravardžiuojamos „Mirštu kaip noriu“, smailę, reikėjo geriau pasukti galvą, o ne tiesiog stypsoti neturint galimybės atsitraukti. Maniau, kad norint patraukti jį prie savęs pakaks užsivesti tenai ir leisti akimis aprėpti miestelio, jūros ir amžinybės vaizdą. Bet ne. Vėliau!
...
Nors galėjo prasidėti ir gerokai vėliau, negu manau. Visiškai nieko man nepastebint. Kažką užmatai, tačiau iš tiesų neišvysti, o tas kažkas paslapčia lūkuriuoja. Arba pastebi, bet niekas netopteli, niekas „neužkabina“ ir dar nė nespėjus susigaudyti, kad kažkas vyksta ir neduoda ramybės, tos šešios duotos savaitės jau būna beveik ištiksėjusios, o jis arba jau išvykęs, arba beišvažiuojantis. Iš esmės lieka sukaupti jėgas ir susitaikyti su kažkuo, kas, ničnieko nenutuokiant, ne vieną savaitę brendo visiškai panosėje ir pasižymi visais simptomais to, ką esi priverstas įvardyti žodžiu noriu. Turbūt paklausite, iš kur žinojau? Pamatęs atpažįstu geismą. Ir vis dėlto šįsyk jis visiškai praslydo pro akis. Dairiausi vylingos šypsenos, staiga nušviečiančios jo veidą kaskart perskaičius mano mintis. O iš tiesų tetroškau nuogybės, tiesiog nuogybės.
Trečią jo viešnagės dieną per vakarienę pajutau, kad spokso į mane, aiškinantį Haidno „Septynis paskutiniuosius Kristaus žodžius“, mano transponuotą kūrinį. Tais metais man sukako septyniolika. Prie stalo būdamas jauniausias, mažiausiai tikėjausi būti išgirstas, todėl turėjau įprotį vartodamas kuo mažiau žodžių perteikti kuo daugiau informacijos. Pildavau mintis greitakalbe, dėl to susidarydavo įspūdis, kad visuomet jaudinuosi ir nukandu žodžius. Baigęs aiškinti transponaciją, iš kairės pajutau kiaurai veriantį žvilgsnį. Suvirpėjau iš jaudulio. Tas žvilgsnis paglostė širdį. Nekilo abejonių, kad sudominau – patinku jam. Vadinasi, nebuvo taip sunku. Bet kai neskubėdamas pagaliau atsigręžiau į jo pusę, sutikau šaltą ledinį žvilgsnį – kažką išsyk priešiško ir sustiklėjusio, balansuojančio ties žiaurumo riba.
Pasijutau visiškai sužlugdytas. Už ką nusipelniau šito? Norėjau, kad jis vėl būtų malonus, kartu juoktųsi, kaip prieš keletą dienų ant apleistų geležinkelio bėgių arba tą pačią popietę, kai
aiškinau, jog taškas B – vienintelis Italijos miestelis, kur corriera, Kristaus atvaizdu paženklintas regioninio maršruto autobusas, praūžia nė nestabtelėdamas. Atpažinęs aliuziją į Karlo Levio knygą, jis kaipmat nusikvatojo. Džiaugiausi, kad mūsų mintys keliauja lygiagrečiai, kad beregint susigaudome, kokie žodžiai sukasi kito galvoje, bet, užgniaužti paskutinę akimirką, taip ir lieka neištarti.
Regis, bus sunkiai sukalbamas kaimynas. Pamaniau, vertėtų nuo jo laikytis atokiai. Sumojau, kad buvau bepametąs galvą dėl jo rankų odos, krūtinės ir pėdų, niekada gyvenime nepalietusių šiurkštaus paviršiaus. Ir dėl akių, kurios, pažvelgusios kitu, švelnesniu, žvilgsniu, prilygdavo Prisikėlimo stebuklui. Niekada nepavykdavo įsistebeilyti pernelyg ilgai, nors tik neatitraukdamas žvilgsnio galėdavai suprasti, kodėl nepavyksta užsispoksoti.
Tikriausiai atsakiau tokiu pat pagiežingu dėbtelėjimu.
Staiga mūsų pašnekesiai nuščiuvo dviem dienoms. Vengėme susitikti ilgajame balkone, jungiančiame abiejų miegamuosius: tik burbtelėdavome pasilabindami, palinkėdavome
labo ryto, užsimindavome apie puikų orą ir persimesdavome kokia lėkšta beprasmybe.
Paskui, nieko nepaaiškinus, santykiai atsinaujino.
Ar noriu šįryt pabėgioti? Ne, nelabai. Na, tuomet eime paplaukioti.
Šiandienė kančia priimant naują žmogų, toji ranka pasiekiama ir šalimais plevenanti viltis patirti didžiulę palaimą, tas negrabus sukiojimasis aplink žmones, kuriuos galiu neteisingai suprasti ir kurių nenoriu prarasti, verčia gerai apmąstyti kiekvieną žingsnį; tas žūtbūtinis gudravimas su geidžiamais žmonėmis, kurių trokštu būti geidžiamas, tos mano paties pasistatytos pertvaros, tarsi nuo pasaulio skiriančios ne vienos, o daugybė iš ryžių popieriaus pagamintų slankiojančių durų, tas nenumaldomas noras užšifruoti ir atskleisti tai, kas iš tiesų niekada nebuvo užkoduota, – viskas prasidėjo tą vasarą, kai į mūsų namus įžengė Oliveris. Visa tai įpinta į kiekvieną tos vasaros hitą, į kiekvieną romaną, kurį skaičiau per jo viešnagę ir jam išvykus, jo esama visur – nuo karštą dieną kvepiančio rozmarino iki pašėlusio cikadų tarškesio popietę; užaugau su tais kvapais ir garsais, juos pažinojau visą ligtolinį gyvenimą, bet staiga, nuspalvintas tos vasaros įvykių, viskas atsigręžė prieš mane ir pasikeitė amžiams.
