Nacionaliniai lietuvių bruožai pagal Gintarą Beresnevičių

Leidykla „Tyto alba“ neseniai vėl išleido šią sisteminę, pagauliai ir su didele intriga parašytą G.Beresnevičiaus knygą „Lietuvių religija ir mitologija“. Kuo ši knyga svarbi šiandien ir ką ji pasako apie mus? Apie tai spalio 15 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyksiančiame knygos pristatyme kalbėsis rašytojas, literatūros tyrinėtojas Rimantas Kmita ir religijotyrininkai Radvilė Racėnaitė bei Dainius Razauskas. O prieš šį renginį kviečiame pavartyti knygą ir susipažinti su teksto ištraukomis.

Knygoje pateikiamą lietuvių mentaliteto rekonstrukciją galima vadinti žvilgsniu iš šono, nes G.Beresnevičius lietuvių būdą apibrėžia remdamasis priešininkų metraščiais. Tai padaryti vadovaujantis kitų žvilgsniu „žinoma, nelengvas uždavinys, vis dėlto reikia pasakyti, kad lietuvių priešininkai, nors ideologiškai ir religiškai visiškai priešiški lietuviams, neabejotinai jautė jiems tam tikrą vidinę pagarbą, kuri apskritai jaučiama priešininkui kare: jei priešas narsiai ir gerai kaunasi, pagarbos jam neįmanoma nejausti. <...> Atmetus komentarus, beveik visa medžiaga leidžia rekonstruoti tikrą situaciją, lietuvių elgesį tam tikromis aplinkybėmis. <...> Mus domina vienas dalykas: kaip konkretus žmogus ar konkreti grupė elgiasi konkrečioje situacijoje, kokius būdo bruožus demonstruoja“, – knygoje rašė G.Beresnevičius.

Lietuvių fatalizmas etnografiniuose aprašymuose gana dažnai minimas, maža to, juo aiškinama ta aplinkybė, kad lietuviai visose armijose laikomi gerais kariais, t. y. stipriai fatalizuota savimonė leidžia pernelyg nesibijoti žūties mūšio laiku, kuri galinti ateiti tik „savo laiku“, „savo valandą“, „nulemtą akimirką“ – taigi nei anksčiau, nei vėliau.

Fatalizmas yra lenkimasis Galiai, tam tikram jos aspektui, todėl fatalizmas yra religinis judesys. Ir lietuvių fatalizmas, kad ir kaip keista, nėra tas reiškinys, kuris kultūros istorijoje neretai suvokiamas kaip stabdys ar reiškinys, kurio reikia atsikratyti.

Fatalizmas priklausė savimonei tokiu mastu, kad dažnai net nebuvo reflektuojama, kaip stipriai jis veikia. Netgi Renesanso laikotarpiu lietuvių intelektualai, rašydami traktatus apie lietuvių kilmę, pabrėždami legendinius tautos charakterio ypatumus, tą fatalizmą įpindavo kaip esmišką tautos išgyvenimą, savastį, kuri turėjusi būti būdinga jau jos protėviams ir duota nuo pat pradžių.

Lietuviai, kaip ir kryžiuočiai, žodžio laikydavosi, tiesa, iki to meto, kai jo nesilaikymas duodavo daugiau naudos nei laikymasis. 1329 m. kryžiuočiai drauge su Čekijos karaliumi Jonu užgrobia Medvėgalio pilį, paimama belaisvių. Kaip subtiliai užsimena Vygandas Marburgietis, „magistras, žinoma, norėjo juos išgalabyti“, tačiau karalius Jonas išgelbėjo belaisvius ir juos pakrikštijo. Lietuviai davė įžadus tvirtai laikytis katalikų tikėjimo, ir Čekijos karaliui tai labai patiko. Bet po kelių mėnesių naujakrikštai „ėmė šlykštėtis krikšto ir ilgėtis stabmeldiško tikėjimo“, o paskui vėl puolė „į pirmykštį paklydimą“.

Viskas logiška – žodis duotas, jo stengiamasi laikytis, tačiau aplinkybės tokios, kad tai nebeįmanoma. Magistras, į kurį kai kurie medvėgaliečiai kreipėsi, negebėjo laiduoti jiems apsaugos, tad toliau laikytis krikščionybės buvo tolygu savižudybei. Vis dėlto nuostabu tai, kad medvėgaliečiai ne šiaip sau spjauna ir išsyk ima purtytis jiems jėga primestos religijos, bet dar apie metus stengiasi žodžio laikytis. Vadinasi, garbės kodeksas Lietuvoje stiprus, jo stengiamasi laikytis.

Apie lietuvių narsą kalbėti galima labai daug remiantis gausybe faktų. Turime apsčiai pavyzdžių, kai netgi beviltiškoje padėtyje kaunamasi iki galo, kai mažos karių grupelės įsiveržia į priešo teritoriją, kai, neturint reikiamų žinių apie kelius ir priešo teritoriją, einama spėtinai, laimima ir kartais netgi grįžtama atgal.

1290 m. 36 lietuviai įsiveržia į Ragainės apylinkę, kur knibždėte knibžda kryžiuočių; vienuolikai iš jų pavyksta išnešti sveiką kailį. 1298 m. 140 lietuvių sugeba užimti Štraisbergą, esantį Kulmo pakraštyje. 1300 m. 75 lietuviai įsiveržia į Prūsijos centrą, Varmiją, 1300 m. šimtas vyrų – į Kulmą. Čia matome karines avantiūras, bet joms ypač reikia narsos. Žinoma, kare puolantysis turi psichologinį pranašumą, geriau pulti, nei gintis, tačiau palikti saugančias pilies sienas ir išsiveržti į atvirą mūšio lauką reikia narsos.

Bailiai nebūtų atsilaikę prieš ordiną, juolab nebūtų rengę nutrūktgalviškų išpuolių, o šie siekė net Kulmą, Brandenburgą, Estiją. Tačiau manyti, kad lietuviams baimės jausmas nebuvo pažįstamas, naivu. Lietuviai kronikose kartais kaltinami pabūgimu, ypač kai jie traukiasi po pralaimėto ar pralaimimo mūšio, nutraukia pilies apgulą ir pan. Tačiau niekur neaptinkame tokio žodžių junginio „bailiai lietuviai“ ar pan. Baimė – visiškai natūralus žmogiškas jausmas, būdingas ir šių laikų kariams.

Apskritai paties bailumo apibrėžimas labai keblus dalykas: ar žmogus, bėgantis po pralaimimo mūšio, yra bailys, sunku pasakyti. Bailumą nuo atsargumo ne visada skiria griežta riba. Kęstutis, rodos, tikrai stovėjo prie apgultos Kauno pilies, neskubėdamas jai į pagalbą. Tikriausiai jo sutelktos pajėgos buvo per menkos atvirai pulti, be to, aplink pilį kryžiuočiai iškasė griovį ir pilis iš esmės buvo atsidūrusi saloje. Upės ar gilaus griovio „nuo Nemuno iki Neries“ forsavimas švilpiant priešininko strėlėms vargu ar būtų atnešęs sėkmę.

1311 m. vienas lietuvis, laikomas teutonų nelaisvėje, pasižada kryžiuočiams išduosiąs Gardino pilį mainais į sugrąžintą laisvę. Kryžiuočiai, be abejo, prisimindami ankstesnes išdavystes, vis dėlto juo patiki ir jį paleidžia, tačiau sugrįžęs lietuvis įspėja savuosius ir brolių ima laukti pasala. Atsitiktinai „nutekėjus informacijai“ kryžiuočiai sužino apie spąstus ir grįžta atgal.

Lietuvių klasta kartais pasiekia profesionalios kontržvalgybos lygį: priešininkui primetama strateginio pobūdžio dezinformacija. Klasta tinka ir vidaus politikai. Apibendrindami lietuvių klastingumą, galime nedvejodami sakyti, kad svetimšalių susikurtas stereotipas „klastingi lietuviai“ yra pagrįstas.

Kitas klausimas, kas yra klasta. Gebėjimas, taikant nestandartines priemones, išsisukti iš beviltiškos situacijos? Minimaliomis, bet ekstremaliomis priemonėmis pasiekti kitais būdais, kaktomuša nepasiekiamą tikslą? Jei taip, tenka pripažinti: Vytautas, kaip šaudyklė lakstęs nuo kryžiuočių pas Jogailą, pasiekė daugiau nei šviesios atminties Margirio vadovaujami pilėnai.

Vytautas, antrą kartą atsimetęs nuo kryžiuočių, su savo žmonėmis klasta paėmė vokiečių įgulos saugomą Naujojo Gardino pilį. Lietuvių karo vadas taria įgulos vadui: „Užmokame blogu už gera, bet mums reikia išlaikyti savo valdovo palankumą ir malonę“.

Labai svarbus sakinys: sekama valdovu, jo veiksmai remiami, įsakymai vykdomi nedvejojant, savo nuomonę paliekant nuošaly. Tačiau akivaizdu, kad tas anoniminis karo vadas klastos gėdijosi, ji jam buvo ne prie širdies.

Koks bendras vaizdas kyla iš šių fragmentų? Pirmiausia matome vyrus, priverstus užsiimti „karo pramone“, šiek tiek pasirodo ir moterys – geidžiamos, mylimos, ne mažiau tvirtos. Tai pasaulis, kuriame tuščiai nepliurpiama, o kelios iš tų amžių mus pasiekusios frazės liudija to pasaulio lakoniškumą spartietiška prasme. <...>

Vienas labiausiai sukrečiančių baltų ir konkrečiai lietuvių egzistencijos ypatumų, skiriančių juos nuo gretimų tautų, germanų ir slavų XIII–XIV a., yra jų polinkis, bėdai ar nelaimei užgriuvus, nusižudyti. Tokie liudijimai ganėtinai ankstyvi ir jų daug; bent jau patiems kronikų autoriams atrodo, jog šių faktų gana gausu, kad jais remiantis būtų galima daryti apibendrinamas išvadas apie lietuvių (ir prūsų) polinkį tam tikromis aplinkybėmis nusižudyti.

Tautosakoje pomirtinis savižudžių likimas piešiamas nelabai viliojamomis spalvomis, jis toli gražu nelaikomas geru, bet ir radikalios pražūties čia neįžiūrima. <...> Savižudybės reglamentavimas ir aplinkybės mums atveria jau kitą lietuvių mentaliteto dimensiją – būtent stiprų religinį egzistencijos pamatą.

Diis iuvantibus – romėnų religinis terminas, reiškiantis gyvenimą „su dievų pagalba“. Tai siekinys, nuolatos pasikartojantis tiek ideologijoje, tiek kasdieniame gyvenime. Valstybė ir jos piliečiai klestės, jei elgsis pagal tėvų papročius, jei visada bus gyvenama pagal dievų valią, kurią patirti siekta haruspicijomis, įvairiais valstybiniais ir privačiais būrimais.

Kiek supaprastinu pačią idėją, bet jos turinys maždaug toks. Valstybė ir žmonės klesti, jei gyvenama podraug su dievais ir protėviais, jeigu elgiamasi pagal jų provaizdžius, laikomasi doros ir senųjų papročių, gerbiami ir garbinami dievai.

Suprantama, karus aprašantys šaltiniai nesiekia perteikti etnologinės ar religijotyrinės informacijos; jų akiratin patenka kitokie dalykai. To laikotarpio žemdirbių etika mums visai neatsiskleidžia. Ją tenka patiems atkurti, remiantis liudijimais to tarpsnio, kai lietuviai – karių ir valdovų tauta – pereina prie iš esmės žemdirbiškos gyvensenos.

<...> Žemdirbys negali nebūti darbštus – jokia tinginystė neįmanoma, kai už kelių dienų ar savaitės apsileidimą po pusmečio žmogui gali tekti sumokėti bado mirties kainą. Žemdirbys negali nebūti religingas – jo derlius priklauso nuo dievų, todėl kiekviena derliaus ar sėjos šventė yra religinio pobūdžio ir visas žemdirbio kalendorius yra religinis. Tad tikrai turime konstatuoti – lietuvis žemdirbys visada privalėjo būti doras, darbštus, religingas.

Taigi žemdirbiškas mentalitetas darbštumui ar veikiau pačiam darbui suteikia sakralinę galią; darbštumas – tai suintensyvėjęs, pakilus darbavimasis. Jis sulaukia dangiškų jėgų, beje, ir blogųjų galių, dėmesio, o tai savaime rodo, kad darbas, darbštumas religiškai reikšmingi. Mes sakralinį santykį su darbu beveik užmetę, bet manyčiau, kad nėra neįmanomi samprotavimai apie lietuvių suprastą ar bent jau stipriai nujaustą religinę darbo vertę.