Pats 34 metų N.Kairys šį romaną šyptelėjęs pavadino antruoju, nes debiutas esą įvykęs dešimties, kai jis „išleido“ dvylikos puslapių knygą, kurią pats ir iliustravo.
N.Kairį kai kurie turbūt pažįsta iš tekstų apie kiną žurnale „Kinas“ ar „Kultūros barai“, galbūt skaitė jo publicistiką ir prozos kūrinius – antropologines fikcijas „Literatūroje ir mene“, „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“.
Pirmojoje N.Kairio knygoje, kelio romane „Toliau nei vandenynas“, kūrėjo rašytoje su pertrūkiais bemaž dešimtmetį, pasakojama istorija apie vaikiną, kuris leidžiasi į piligriminę kelionę pėsčiomis, palikęs gimtąjį miestą ir mylimą žmogų.
Jis iškeliauja autostopu, vėliau – su padirbtais traukinių bilietais į Europos pietus, kamuojamas abejonių ir baimių, patirdamas plataus pasaulio svaigulį, kartais – pilnatvę, sutikdamas įvairių žmonių ir klausydamas neįtikėtinų istorijų.
Romane keliami klausimai – kodėl žmogus keliauja, kas jį verčia rinktis savo kelią, kas lemia pasirinkimą ir galiausiai – kodėl žmogus pradingsta?
O tuo metu Islandijoje išsiveržia ugnikalnis Ejafjadlajokudlis. Kas tai – negandos, o gal vilties ženklas, kad esi laukiamas net tuomet, kai, rodos, kelio atgal nėra?
Interviu N.Kairys papasakojo apie romano radimąsi, apie sėslumą ir judėjimą, apie domėjimąsi žmogiškomis ir nežmogiškomis būtybėmis, apie romane vos juntamą, tačiau svarbiausią – meilės liniją.
– Esi pristatomas kaip kino kritikas, vertėjas, vienas iš festivalio „Nepatogus kinas” programos sudarytojų, VDA lektorius, menotyros doktorantas ir kino edukatorius. Sąrašas jau ir taip įspūdingas 34-erių metų žmogui, bet gal kas liko „už kadro“, kokius mokslus esi baigęs?
– Pirmiausia įstojau į Socialinį darbą, nes... gelbėjau pasaulį. Tada maniau, kad galima išmokti rašyti ir taip. Po metų, praleistų psichiatrijos ligoninės pirmame vyrų skyriuje Vasaros g., pasijutau nusivylęs Lietuvos sveikatos ir socialinės apsaugos sistema ir nusprendžiau išvykti savanoriauti svetur. Į projektą mane atrinko, bet galiausiai ES jo nefinansavo, tad susikroviau kuprinę ir tiesiog išvažiavau į Europą.
Be to, netyčia ar tyčia esu ir diplomuotas Magna cum laude literatūrologas (darbo biržos darbuotojai buvo bėdos tariant). Bet aiškiai suvokiau, kad man nesinori praleisti daug laiko prie literatūros, geriau jaučiuosi mąstydamas apie kiną. Taip pat domiuosi filosofija, tik tarsi kokia atbuline, netvarkinga tvarka, ir antropologija. Kartą svečiuojantis pas filosofą Alphonso Lingį, jis pasakė, kad antropologai daug įdomesni žmonės nei filosofai, nes kiekvienas iš jų turi unikalią, tai yra tik jam vienam žinomą, istoriją, kurią gali papasakoti.
Pats A.Lingis, mano galva, vienas iš svarbiausių pastarųjų kelių dešimtmečių filosofų. Kasmet, nors jam daugiau kaip aštuoniasdešimt metų, jis leidžiasi į kelionę, iš kurios parsiveža ne tik įdomių istorijų, bet ir savitą filosofiją, kurią labai sunku susisteminti tradiciniais instrumentais. Mane jo pavyzdys įkvėpė ir pasufleravo, kur link turiu judėti, jeigu noriu, kad pasaulis stebintų.
– Taigi susikrovęs kuprinę patraukei į Europą. Su tikslu ar kur akys veda? Kur toliausiai nunešė kojos, kiek šalių aplankei – ar skaičiavai? Kadangi į pirmąjį mano laišką atsakei nuo Peterburgo stogų, kelionių aistra, matyt, iki šiol neužgeso?
– Toliausiai buvau nukeliavęs ten, kur nebėra – bent jau kol kas – poreikio daugiau keliauti. Šalis ėmiau skaičiuoti, kai pirmąsyk išvažiavau į Vakarus, tuomet buvau dvylikos ar trylikos. Susilaužęs ranką, gavau draudimo pinigus, nusipirkau fotoaparatą ir kelialapį į Prahą. Na, ir kurį laiką skaičiavau.
Dabar, kaip ir šiuolaikiniai vaikai, nebeskaičiuoju, tiesiog sakau: Tailande man patinka, bet Turkijoje labiau (draugas nugirdo savo šešiametės dukros pokalbį telefonu). Bet aišku, aistra keliauti niekur neišnyko. Žmogus sėslus tik pastaruosius 10 tūkstančių metų, mūsų sąmonė iš principo yra klajokliška. Pabuvus vienoje vietoje, imi kaip narkomanas jausti abstinenciją. Tačiau visąlaik vengiu trumpų išvykų, nebent tai akademinė ar darbinė komandiruotė.
– Daug keliaudamas atidedi rašymą ar tau jis gyvybiškai būtinas kasdien, kad ir kur būtum?
– Paulas Bowlesas, vienas mano mylimiausių rašytojų, „Po dangaus prieglobsčiu“, savo pirmąją ir svarbiausią knygą, parašė keliaudamas po Šiaurės Afriką. Rašydavo viešbučiuose, nakvynės namuose, neturėdamas tinkamų sąlygų, pavyzdžiui, susirangęs lovoje ar panašiai.
Deja, tokiu lankstumu negaliu pasigirti, todėl užsirašau į užrašų knygutę ar telefoną idėjas ir svajoju apie akimirką, kai namuose atsisėsiu prie stalo. Dažniausiai tai ir lieka tik svajonės, nes prie stalo atsisėdęs dirbu kitus darbus.
Rašymas nėra gyvybiškai būtinas. Sakyčiau, tai kaip tik prieštarauja gamtai – rašydamas ar užsiimdamas protine veikla eikvoji pernelyg daug gyvybinės energijos. Todėl kaip įmanydamas vengiu pirmojo sakinio. Kol galiausiai jį parašau...
Tada jau nebesvarbu. Kaip ir mano romano veikėjas – teksto žmogus, kuris sąmoningai pasirenka tokį santykį su išoriniu ir vidiniu keliu, nes „popierius viską pakelia“.
Beje, Jurgis Griškevičius, knygos dailininkas, pradiniame viršelio motyvo paieškos etape siūlė variantą su nuotrauka. Kad ir kaip konceptualiai ir estetiškai jis būtų atrodęs, supratau: būtent todėl, kad protagonistas nefotografuoja (tiesa, jis pats, nors ir bando išsisukti, yra nufotografuojamas), nuotrauka, ypač viršelio, turėtų per stiprų krūvį – tarsi kokia ikona į knygos pasaulį. Natūraliai ar intuityviai joks fotografinis vaizdas neatėjo į galvą (išskyrus paties veikėjo veidą, bet tada atsiranda kitų dilemų), todėl nusprendėme šio varianto atsisakyti.
– Literatūros pasaulyje nesi naujokas, bet knyga „Toliau nei vandenynas“ – debiutinė. Sakai, kad „nesinori praleisti daug laiko prie literatūros“, bet knygos neatsiranda savaime. Kokia romano radimosi istorija?
– Paklaustas, ar tai pirmoji mano knyga, juokais atsakau, kad ne. Dešimties parašiau, iliustravau ir „išleidau“ dvylikos lapų – tiek, kiek sąsiuvinyje ir buvo, – knygą skambiu pavadinimu „Mirties laukas“.
Ką jau kalbėti apie vėlesnius, ne visai sėkmingus literatūrinius bandymus, kurie buvo įdomūs tik man pačiam (ir, tam tikra prasme, tebėra). Bet grįžtant prie „Toliau nei vandenyno“, jį geriausiai apibūdintų Davido Fosterio Wallace‘o frazė (nors nė jo biografas nežino, ar tai tikrai jo frazė): „Visos meilės istorijos yra istorijos apie šmėklas.“ Trumpai tariant, romane pasakojama apie tai, ką reiškia laukti sugrįžtant mylimo žmogaus, kuris iškeliavo ir prapuolė kaip į vandenį. Tikriausiai. O gal tai jau kita knyga...
O šią pradėjau rašyti dar 2010-aisiais, prieš įstodamas į magistrantūrą, ir baigiau 2017 metais, įstojęs į doktorantūrą. Pirminis knygos pavidalas – piligriminės kelionės dienoraštis. Iš pradžių neturėjau jokios intencijos rašyti knygos. Tačiau ilgainiui pradėjau matyti naratyvinę liniją, tikėti, kad tekstas gali virsti kažkuo daugiau nei patirčių ir įspūdžių refleksija. Galiausiai supratau, kad visą likusį gyvenimą, jeigu neužbaigsiu knygos, jausiu sau ant pečių šitą iš tiesų pamėnu virtusį personažą, ir neturėsiu ramybės.
– Ar rodei rankraštį artimiems žmonėms, draugams ar niekas nieko nežinojo iki pat knygos išleidimo? Kam pirmiausia padovanosi knygą?
– Skaitė įvairūs žmonės. Aišku, pirmiausia tie, kuriais visapusiškai pasitikiu. Apie knygą jau plepu kurį laiką – nors leidykla sutiko ją leisti dar 2018 metų žiemą, procesas užtruko. Bet kadangi, kaip sakiau, knyga apie laukimą, tai ir pats išmokau laukti. O norėčiau padovanoti žmogui (mamai – kaip ir savaime suprantama), kurį laikau didžiausiu autoritetu literatūros lauke – profesorei Brigitai Speičytei.
– Kada atsirado pavadinimas „Toliau nei vandenynas“?
– Pavadinimas atsirado labai vėlai. 2016-aisiais viename festivalyje titravau Eglės Aoki verstą japonų režisieriaus Koji Fukados filmą „Sudie“ (Sayonara) apie Japonijos pabaigą išgyvenusią androidę. Filme cituojami keli bene populiariausio japonų poeto Shuntaro Tanikawos eilėraščiai. Vienas jų vadinasi „Tolima vieta“ ir baigiasi žodžiais: „Bet aš žinau nueisiąs toliau nei jūra.“ Japoniškai jūra yra umi, aš ją paverčiau vandenynu – ir turėjau pavadinimą. Nors jis gal skamba kiek naiviai, Tanikawos eilėraštis ir knygos turinys, tikiu, jį visiškai pateisina. Galų gale pavadinimas juk turi kviesti į kelionę. Tą „Toliau nei vandenynas“ ir daro.
– Tavo tekstas įtraukiantis, sąmojingas ir žodingas. Jis tarytum lengvai skaitosi, nors paknopstom jo neįveiksi. O kaip rašėsi? Ar teko perrašinėti, redaguoti, ginčytis su savimi ir redaktore, ar rašydamas didelį tekstą patyrei atradimų?
– Esu labai dėkingas redaktorei Janinai Riškutei. Ji ne tik puikiai suredagavo tekstą, bet ir įkvėpė pasitikėjimo savimi. Esu bendravęs su įvairiais redaktoriais. Vieni tiesiog taiso gramatines klaidas, jei tokių būna, kiti taip perrašo tekstą, kad ima atrodyti, kad ne pats jį rašei. Šįkart teksto redagavimas vyko labai sklandžiai.
Aišku, to paties nepasakysi apie patį teksto rašymą. Parašiau jį bangomis: pirmuosius štrichus 2010-aisiais, kaip minėjau, paskui prie teksto grįžau 2015-aisiais, kai keletą mėnesių gyvenau Portugalijoje ir neturėjau kitų darbų, po metų – parašiau pirmąją dalį, o dar po metų – visa kita.
Kai rankraštį priėmė leidykla, darsyk perskaičiau ir perrašiau tai, kas atrodė ne taip, kaip turi būti. Pavyzdžiui, prologą. Perskaičius trečdalį knygos, tarp 25 ir 24 skyriaus, manau, galima pajusti savotišką stilistinę cezūrą.
– Pagrindinis herojus, kurio vardas neminimas, turbūt neišvengiamai bus laikomas tavo alter ego? Kaip rašant keitėsi tavo santykis su juo?
– Kadangi žanras dienoraštinis, personažas niekur nerašo savo vardo. Jei kam prisistato, tai išgalvotu vardu. Velniai žino, kodėl jis taip elgiasi, tikriausiai turi savų sumetimų, aš nežinau, bet gal skaitytojas perpras jo motyvus. Tikrasis vardas sužinomas tik epiloge.
Kai rašai pirmuoju asmeniu, juolab dienoraštį, sunku išvengti klausimo apie alter ego. Kai Andrejus Tarkovskis kūrė „Veidrodį“, ankstesnių jo filmų operatorius Vadimas Jusovas apkaltino režisierių, kad jis nusirenginėja. Bet kada jis to nedarė? Ir kam reikėjo numarinti filmo protagonistą, kurio žiūrovas taip ir neišvydo?
Maniškis personažas man buvo ir artimas, ir svetimas. Šiek tiek nuogąstavau, kad jis atrodys „per senas“, tai yra nesugebėsiu įsijausti į 22–23 metų amžiaus žmogaus sąmonę. Bet, man atrodo, dar spėjau...
– Romane – subtili, vos užčiuopiama, bet labai juntama meilės linija. Pagrindinis veikėjas artėja prie mylimo žmogaus ar tolsta eidamas savo keliu?
– O galima vienu kartu ir tolti, ir artėti? Manau, galima. Užtenka su nepažįstamu žmogumi kokiame Detroito prišnerkštame bare ar autobuse pakeliui iš kažkur į kažkur pasišnekėti pusvalandį – ir neišvengiamai prabilsi apie meilę. Knygoje meilės linija yra viena svarbiausių. Jei man pavyko ją perteikti, kaip sakai, subtiliai, vos juntamai, tuomet labai džiaugiuosi.
– Apie įkvėpimą ir įtakas. Kokia literatūra tave įkvepia? Gal buvo knyga, kurią perskaitęs tarei: būsiu rašytojas, arba, priešingai – neparašysiu taip gerai, todėl neverta net pradėti.
– Žinau, kad niekada neparašysiu taip gerai kaip Laszló Krasznahorkai, bet parašysiu taip, kad man pačiam būtų įdomu skaityti. Turiu omeny, kad svarbiau ne rašymas, o skaitymas. Būtent apie tai yra Jorge Luiso Borgeso apsakymas „Pjeras Menardas, Don Kichoto autorius“: skaitydamas visąlaik perrašai knygą, esi lygiavertis jos autorius.
Jei nebūčiau įnikęs skaityti nuo šešerių, gal ir nebūčiau pradėjęs rašyti. O pats rašymo procesas, pasak Thomo Manno, – tiesiog užpakalio trynimas į suolą. Iš esmės sutinku su juo, todėl paprastai visus įkvėpimo momentus nužudau, tiksliau – išgyvenu. Menas, mokslas, apskritai kūryba – antraeiliai dalykai gyvenime, jei viską matuosi mirties matu.
– Norėtum gyventi vien iš knygų rašymo?
– Tokių ambicijų neturiu. Bet jausčiausi gerai, jei ir toliau galėčiau kartkartėm deginti neuronus užsiimdamas šiais laikais neekonomiškiausia veikla.
– Nuo mažumės svajojai tapti rašytoju?
– Ketinau tapti kosmonautu. Bet, praaugęs J.Gagariną, tapau psichonautu. O šiaip, kaip sako mama, svarbiausia būti geru žmogumi.
– Kokių minčių tau sukelia bandymas skirstyti ir vertinti kūrybą pagal išankstines nuostatas, pavyzdžiui, autoriaus lytį?
– Tai „blogas genas“, kurį paveldime iš kartos į kartą. Į Prancūzų akademiją (Académie Francaise), prestižinę kalbos ir literatūros instituciją, pirmoji moteris – rašytoja Marguerite Yourcenar – pateko tik 1980 metais. Tačiau vertiname ne tik pagal lytį, bet ir pagal amžių, socialinę klasę, išsilavinimą, tautybę, seksualinę orientaciją ir t.t. Pagal krūvą socialinių ir kultūrinių kategorijų.
Autoriaus mirties koncepcija, kuri šiuo atveju galėtų būti paranki priemonė išvengti išankstinių nuostatų ir stereotipų, – veikiau teorinė prielaida ar redukcija, kuri kasdienybėje nelabai veikia. Tai jokiu būdu nereiškia, kad laikai nesikeičia – kūryba nebėra išimtinai vienos lyties iš atitinkamos geografinės plotmės monopolis. Ir ačiū Dievui.
– Turint omeny, kiek visko veiki kino baruose, ar randi laisvo laiko, kuo domiesi savo malonumui?
– Neturiu laisvalaikio ar ypatingų pomėgių, tiesiog gyvenu savo gyvenimą, kuris nėra itin struktūruotas. Kai būnu Vilniuje, gerą savijautą – tiesų stuburą – stengiuosi palaikyti plaukiodamas baseine ir vaikščiodamas į jogos užsiėmimus. Bet tai jau tapo būtinybe, o ne pramoga.
O apskritai domiuosi žmogiškomis ir nežmogiškomis būtybėmis.
– Ką turi omeny, sakydamas „nežmogiškomis būtybėmis“?
– Į nežmogiškų būtybių apibrėžimą pakliūva labai daug kas: nuo virusų iki grybų, nuo tikrų iki įsivaizduojamų gyvūnų. Apskritai, kaip rašo šiais metais vykusios MO parodos „Gyvūnas – žmogus – robotas“ kataloge menotyrininkė Erika Grigoravičienė, humanitariniuose ir gamtos moksluose dabar stebimas vadinamasis „gyvūninis posūkis“.
Yra aibė priežasčių, kodėl žmonės pradėjo labiau domėtis gyvūnais, viena jų – prasidėjęs šeštasis išnykimas. Aš šiuo atveju nesu išimtis. Maždaug prieš septynerius metus, grįžęs iš kelionės po Indiją ir Nepalą, parašiau kelis tekstus, kurių leitmotyvas – transfigūracija, tai yra žmogaus virsmas gyvūnu.
Vėliau parašiau ir daugiau panašaus pobūdžio trumpų istorijų, dalis jų išspausdinta kultūrinėje periodikoje. Pastaruoju metu mąstau, kad, praleidus daugiau laiko prie šios temos, galbūt išeitų atskira knyga, kurios pagrindinė inspiracija – Johno Bergerio esė „Kam žiūrėti į gyvūnus“. Pradėjau domėtis plačiau, rinkti medžiagą, netgi apsilankiau zoologijos sode – vietoje, į kurią buvau prisiekęs nekelti kojos.
– Pasmalsavau ir neaptikau tavęs feisbuke. Nesiveli į tinklus?
– Tuo metu, kai atsirado feisbukas, gyvenau su informacinėmis technologijomis mažai ką bendro turintį gyvenimą (nors paauglystėje programavau, kūriau tinklalapius, tvarkiau kaimynams kompiuterius ir netgi nelegaliai internetu prekiavau filmais).
Vėliau, kai ši socialinė platforma tapo visuotine, kažkaip sugebėjau išsiversti ir be jos, o dabar, po „Cambridge Analytica“ ir kitų skandalų, miegu dar ramiau. Bet negaliu sakyti, kad neturiu feisbuko, nes naudojuosi mesendžeriu ir instagramu, mano duomenys ir girti susirašinėjimai saugiai feisbuko duombazėse gulės iki pasaulio pabaigos ir ilgiau.
– Kam iš lietuvių rašytojų įteiktum Nobelio literatūros premiją?
– Žemaitei. O jeigu suskliausčiau visus „už“ ir „prieš“ ir atsiduočiau emocijoms – Romualdui Granauskui. Vien už „Jaučio aukojimą“. Tiesa, abiem atvejais išeina, kad pomirtinę.
