Skulptoriaus ir rašytojo J.Šikšnelio romanas „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ („Homo liber“) bus pristatytas Klaipėdos knygų mugėje spalio 3 d.
Tai satyrinis romanas apie praeitį ir dabartį, pilnas veiksmo, nuotykių, detektyvinių elementų, paradoksalių situacijų, liaudiško ir juodojo humoro.
Istoriko išsilavinimą turintis Andrius Večiorinas, neapgynęs parašytos disertacijos apie 1831 metų sukilimą, dirba sargu muziejuje ir įsivelia į painų istorinį siužetą, kuriame atgyja tokios istorinės figūros kaip 1831 metų sukilimo vadai generolai Gelgaudas, Chlapovskis, Dembinskis, grafaitė Emilija Pliaterytė.
– Kokiam žanrui ar stiliui jūs pats priskirtumėte savo kūrinį? – pasiteiravau J.Šikšnelio.
– Formulavau, kad tai satyrinis romanas, bet gal tiksliau būtų sakyti, kad misterija, pagrindiniam kūrinio personažui sunkiai paaiškinama istorija, kurioje šių dienų žmonės ir istoriniai herojai veikia kartu.
– Juokaudamas galėčiau spėti, kad jūsų romanas – pasąmonėje įstrigęs ilgas košmariškas sapnas.
Kaip vis dėlto kilo šio kūrinio sumanymas?
– Romano veiksmas iš pradžių rutuliojosi dviejose laiko plotmėse, bet buvau sukritikuotas, todėl atsisakiau 1831 m. sukilimo laikų sluoksnio.
Tačiau vieną kartą prikelti herojai – generolas, Emilija – manęs nenorėjo palikti. Teko įsileisti. Taip jie atgijo dabartyje.
Aš ilgai svarsčiau, kaip juos įsprausti į šiuos laikus, juk laiko mašinos – banalybė.
Tiesa, pirminiame variante pagrindinis herojus gavo kapsule per galvą, todėl jam pasirodė praeities veikėjai, tačiau ilgainiui šio sumanymo atsisakiau. Jie pasirodo, ir taškas. Koks kieno reikalas, kad jie pasirodo?
Man istorijoje yra svarbu ne faktai, datos, asmenybės, bet galimybė išplėtoti siužetą. Tai, kas ne iki galo pasakyta, kas baigiasi ne tašku, bet daugtaškiu, kur galima pratęsti mintį, įkišti savo trigrašį.
Iš pirmo žvilgsnio generolo Antano Gelgaudo istorija tarsi aiški: buvo nevykėlis, leidosi sumušamas, nužudytas patrioto. Dar gerai, kad nebuvo apkaltintas išdavyste, nes šiais laikais patriotai kaipmat būtų atradę sąsajų su KGB.
Mane siutina aiškumas. Ar ne dėl to aiškumo Lietuvoje ir kyla įvairių šaršalų dėl asmenybių įamžinimo.
Man nuo pat pradžių generolas Gelgaudas nebuvo aiškus. Todėl atsirado šis romanas.
Ar dabar kas nors paaiškėjo? Nė velnio, bet pasidarė ramiau.
– 1831 metų sukilimą Lietuvoje vaizduojate šaržuotai, su satyros gaida. Ar tai nėra duoklė dabartinei istorinių romanų madai?
– Nesusilaikau nuo malonumo apie viską kalbėti su satyros gaidele.
Sakoma, kad tik tas gali pašiepti kitus, kuris moka pasišaipyti iš savęs.
Ne visada pasiseka, bet stengiuosi, tad specialiai šaipytis iš sukilėlių tikrai nebandžiau ir literatūrinėms madoms nesilanksčiau, nes jų neseku.
Man tiesiog knietėjo priartėti prie to laiko išvengiant štampų.
– Romane daug žaismės: atgyja nužudytas generolas Gelgaudas, dalyvauja šiandienos reikaluose, Emilija Pliaterytė skambina į išmanųjį telefoną. Tačiau tai greičiausiai nėra vien pramanas, fikcija.
Panašu, kad daug pasisėmėte archyvuose. Ar vis dėlto jus, kaip ir poetą Vladą Šimkų, įkvepia „ne hašišas, ne bakšišas, o šišas“?
– Vladas buvo teisus: įnikęs į tas peripetijas pajunti šišą, juolab kai šalia tavęs ne nuoboda amžininkas, bet kone dviejų šimtų metų gražuolė.
Dėl archyvų turiu nuraminti, kad kone viskas, kas privalo būti ištraukta į dienos šviesą, tai jau padaryta. Profesoriui Liudui Mažyliui vieninteliam dar pasisekė.
Aš naudojausi laisvai viešojoje erdvėje prieinamais šaltiniais, be jokių grifų „slaptai“.
Dėl to, kokiu būdu į šalį pakliuvo generolas ir Emilija, tegul niekas nesuka galvos – juk abu Lietuvos piliečiai, turintys teisę čia būti. Kiek kebliau dėl majoro Damanskio, tačiau per visą romaną niekas nepareikalavo iš jo vizos.
O labiausiai man rūpėjo priminti, kad neverta skubėti istorijoje dėti ir ieškoti taško, nes viskas tęsiasi ir baigiasi daugtaškiu. Geriau vengti žmonių, sakančių: „Viskas čia aišku.“
– Dar 2012 metais „Lietuvos ryto“ korespondentui Ramūnui Gerbutavičiui užsiminėte, kad rašote naują romaną. Jei tuomet kalbėjote apie „Praeities dulkes – mirties šešėlius“, kodėl taip ilgai užtrukote?
– Buvo šitaip: kada pajutau, kad jau pasakiau viską, kas tik ant seilės buvo užėję ir daugiau neturiu ką pridėti, rankraštį nusiunčiau vienai leidyklai. Ir ką jūs manot? Gavau netgi atsakymą, kuris, tiesą kalbant, nenudžiugino, atvirkščiai, atėmė norą iš viso rašyti, nes atsakyme buvo teigiama, kad pagrindinio herojaus paveikslas prastas, jo samprotavimai lėkšti, siužetas – nei istorinio, nei detektyvinio romano – nesusitupėjęs, bet, svarbiausia, kalba žemiau kritikos.
Sudėję viską į vieną vietą, turėsime grafomano bandymą vaidinti rašytoją. Kam to reikia? Ar neužtenka be manęs? Klausiau savęs ir atsakiau: užtenka kankinti save ir viską o viską išmanančius kritikus, pastebėkite, ne skaitytojus, kurie nieko neišmano, nes už juos viską išmano kritikai. Na, ne visi, tik tokiais besidedantys. O jei prie jų pridėtume dar Kultūros tarybos ekspertus, nepažįstančius ir nepripažįstančius net Nacionalinės premijos laureatų, turime kultūros elito puokštę.
Taigi atėmė rankas kojas ir sugebėjimą pažinti raides, tad nustojau rašyti. Manot lengva buvo? Prasidėjo „lomkės“, sutriko miegas ir virškinimas, kentėjo visi aplinkiniai. Netgi knietėjo pradėti rašyti anoniminius skundus, bet kaimynai elgėsi padoriai, rūkė tik akcizines cigaretes, gėrė tik parduotuvėje pirktus gėrimus, nesikeikė, nedarė smurto artimoje aplinkoje, nedirbo užsienio žvalgyboms.
Tad kentėjau sukandęs dantis ir suspaudęs šlaunis, kol vienas leidėjas grąžino sugebėjimą pažinti raides ir pabandyti dar ką nors suskrebenti.
* * *
Universalus kūrėjas ir rašo, ir drožia
Prozininkas, dramaturgas, skulptorius J.Šikšnelis (slapyvardis Raidas Dubrė) Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystę ir bibliografiją.
2001 m. už romaną „Kryžiau žalio medžio“ rašytojas pelnė I.Simonaitytės ir Žemaitės literatūros premijas. 1992 m. ir 1996 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos premijomis už geriausią detektyvinį kūrinį.
Garsesni J.Šikšnelio romanai: „Pyro pergalė“, „Medūzos žvilgsnis“, „Atblokšties siena“, „Nuodėmių atleidimas“, „Patvarumo riba“, „Pragaro vartai“, „Kryžiau žalio medžio“, „Apšlakstytas isopu“, „Paskutinioji užmuša“.
Valdydamas tik vieną ranką J.Šikšnelis drožia iš medžio, kala akmens skulptūras. Yra surengęs parodų Lietuvoje ir užsienyje.
