Darbų pristatymas ir pasakojimas apie menininkų B.Žilytės ir Antano Steponavičiaus bei A.Liobytės kūrybinius ryšius vyks spalio 4 dieną, penktadienį, „Litexpo“ (2 salėje). Savo prisiminimais dalysis dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis, klausimus pateiks menotyrininkas, visuomenės veikėjas Saulius Pilinkus.
Parodos proga Vilniaus galerijos iniciatyva dienos išvys jau ketvirtasis A.Liobytės knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ leidimas (išleido R.Paknio leidykla), kurį renginio svečiai galės įsigyti pirmieji. Pirmą kartą 1970 m. pasirodžiusiame rinkinyje – šešios pasakos: „Šimto zuikių piemuo“, „Sniego mergelė“, „Ežerinis“, „Ramunė“, „Laumiukas“, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“. Visas jas puošia spalvingos, prie didžiulio knygos populiarumo prisidėjusios Nacionalinės premijos laureatės B.Žilytės iliustracijos.
Pasakų centre – moters ar merginos paveikslas
Viename savo straipsnių vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba „Saulės vaduotoją“ ir „Pasaką apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ analizuoja plačiau: „Kokie svarbesni jų ypatumai? Pirmiausia – už įprastas liaudies pasakas jos gerokai ilgesnės. Žinoma, jos iškart lyg ir perkelia mus į tautosakos pasaulį, kuriame – tarsi savo virtuvėje – A.Liobytė šeimininkauja su azartu, su užmoju, tai sutrinksėdama puodais, tai nusikvatodama ar užspausdama besitvenkiančią ašarą. Galvodama apie vaikus, autorė stiprina nuotykių pradą, siužetų dinamiką.“
A.Liobytės knygų bibliografijoje – 18 pavadinimų. Kaip pastebi K.Urba, beveik visų rašytojos pasakų centre – moters ar merginos paveikslas, dalia. Autorės herojės kūriniuose rodo savarankiškumą, ištvermę, narsą. Tai – savybės, kurios šiandien, kalbant apie moteriškosios lyties atstovių padėtį visuomenėje, nuolat eskaluojamos ir įgauna dar didesnę reikšmę.
Nelaikė savęs tikra rašytoja
A.Liobytė (1915–1985 m.) gimė Vilniuje, kaip pati rašė, „gražiausiame pasaulio mieste“, vėliau mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1932–1935 m. Stepono Batoro universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą. Už dalyvavimą lietuvių bendruomenės vakarėliuose, vaidinimuose ir kitą tautinę veiklą 1935 m. buvo ištremta iš Vilniaus krašto. 1942–1945 m. A. Liobytė buvo „Vaidilos“ teatro, 1945–1949 m. – Vilniaus dramos teatro aktorė, nuo 1949 m. vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai.
Su A.Liobytės vardu reiktų sieti lietuviškosios kultūros sklaidą gūdžiu sovietmečiu – ir per knygų leidybą, ir per scenos meną. Autorė sukūrė pjesių vaikams ir jaunimui liaudies pasakų motyvais, gausiai vertė užsienio vaikų literatūrą.
Įdomu tai, kad pati A.Liobytė savo rašytojos talento rimtai nevertino. Viename interviu Albinui Žukauskui ji sakė: „Prispirta turiu jums prisipažinti: aš niekados tikra rašytoja netapau. Tiesiog sukiojausi apie literatūrą, permaniau kai kurias amato paslaptis, štai ir viskas. Žaisdama su vaikais, tarp dviejų košės pamaišymų kepiau smėlio bandeles. Prikepiau jų milijoną. Taip, taip, esu milijonierė. Mano šuniukų, kačiukų, gulbių, velnių, pabėgusių dainelių bei narsių Vilniaus mergaičių tiražas prašoko milijoną. Pakako Lietuvos vaikams, tikiuosi, kad vienas kitas pagrandukas nuriedėjo ir „už balos“, nes man visi vaikai savi.“
„Menas interjerui 2019“ – tai spalio 3–5 d. Vilniaus galerijos rengiama paroda, kuri jau antrus metus taps renginio „Baldai. Interjeras. Dizainas“ dalimi ir šiais metais supažindins lankytojus su legendomis apipintais Vilniaus kultūriniais reiškiniais bei kvies apžiūrėti ir įsigyti žinomų Lietuvos menininkų darbų.
