Minios susirinko į pašventinimo iškilmes...
– Žygio tikslas – atrasti gerovės valstybę, – aiškina prociesorius. – Apie ją dabar daug kalbama, bet niekas nėra jos matęs. Todėl piktavaliai net pašneka, neva tokios išvis nesą. O mes įrodysim, kad tai ne pramanas.
– Ham ham! – rikteli žygeiviai.
Visi jau pasirengę, rankose – šaukštai.
– Kodėl iš visų laivų pasirinktas būtent kaliošas? – klausiu prociesoriaus.
– Svarbu ne kur tu sėdi, o kokia tavo komanda. Pagaliau tai tradicija. Mūsų bočiai dažniau sėsdavo būtent į kaliošą, o ne į kitas laimės paieškos priemones.
– Ar kaliošas padirbtas pagal senolių stilių? – smalsauju.
– Visiškai toks pat. Tik iš kitos medžiagos ir kitaip varomas. Anie irklavo šakėm, o mes skriesim pasikinkę saulės, vėjo ir tikėjimo ateitimi energiją. Ir, aišku, šis kaliošas didesnis. Trijų aukštų. Kiekvienam – restoranas, pramogų kompleksas...
– Vadinas, gerovė ten jau sukurta?
– Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, – madingai atsako prociesorius.
Bet matydamas, kad mes galim ir pradurt, ir padegti, plačiau paaiškina:
– Gerovė yra antgamtinis reiškinys, tad pirmiau pasireiškia atokiau nuo gamtos: Prezidentūroj, Seimo rūmuose ir kituose ypatingos svarbos strateginiuose objektuose, įskaitant naująjį telekaliošą.
Taip taręs žemai nusilenkia Perkūnui.
– Bet ar tai neiškreipia mūsų tikėjimo? – klausiu. – „Evangelijos pagal Vincą“ šešioliktoji eilutė byloja: „Vienybė težydi“.
Prociesorius pasako palyginimą:
– Seniai seniai gyveno toks rusas ir svajojo apie pasaulinę revoliuciją, bet vėliau suprato, kad galima ją sukelt tik vienoj šaly. Taip ir mes svajojam apie viso Lietuvos ploto gerovizaciją, bet suprantam, kad ji gali būti sukurta tik atskiruose ploteliuose.
Po šių žodžių mokytojas grįžta į krikščionybę ir, stvėręs irklą, pašventina arčiau stovinčius.
– O vis dėlto aš tikiu, – sako jis. – Kada nors iškils naujas, dar narsesnis gytantas ir visi tie maži gerovės ploteliai bus suvaryti į vientisą gerovę.
Nukrėstas šiurpo įkišu galvą į smėlį. Pasijutęs devyniskart laisvesnis rėkiu:
– Nepasiduosma!
– Ramybės, – meldžia prociesorius. – Lietuvos vardas pirmąsyk paminėtas 1009-aisiais. O kada sukurta Lietuvos valstybė? Tad jei gerovės vardas pirmąsyk paminėtas 2019-ais... Kada tu sulauksi gerovės valstybės?
Paskaičiuoju... Man tinka.
– Vadinas, nieko blogo, jeigu, jums gyvenant gerai, mes tuos porą šimtmečių dar blogai pagyvensim? – tikslinuos.
– Galit drąsiai šitaip gyventi, – linkteli prociesorius. – Niekas jums netrukdys.
„Ne tokia baisi ta gerovės valstybė“, – sumetu.
Prociesorius iškelia juodą vėliavą, bet niūkteltas kapitono mikliai pakeičia į trispalvę.
– Startuojam sausio 1-ąją, – skelbia jis.
– A nebus visos vagos užšalusios?
– Tebūnie. Mes norim, kad visi suprastų: gerai gyventi galima ir niekur nejudant. Dar Magelanas įrodė, kad jokio priekio nėra. Tik pamiršom.
Toliau kalba kiti ekspedicijos dalyviai. Mokslinis bendraplaukis Iškylaitis piešia artimos ateities paveikslus.
– Kylant gerovei, smulkūs pensininkai išnyks, mat perspektyvūs tik stambūs pensininkystės ūkiai. Tokiuose triūs tūkstančiai senelių ir viską, ką jie pridirbs, reiks perdirbti kitems. Todėl darbo vietų niekad nepritrūks.
Gamtos daktaras Saulemonas įžvelgia dar toliau ir pritardamas sau kanklėm vaizduoja, kas čia bus po dvidešimties metų.
– Iškirsim miškus ir išrausime kelmus. Atversime vėjams vartus. Visur bus dykynės, o mes tuomet būsim klajokliai bėduinai. Klajosim ir bėdavosim. Ir bėdos niekad neapleis... vardą skleis...
Brūkšteli stygas stipriau ir dar pakiliau tęsia litaniją:
– O vietoj gražiausių miškų dykumoj bus oazės. Ir vadinsis anos baldų rojais. Užeisi į rojų – širdis tau apsals. Sekcijos, spintos, minkštasuoliai... Sofos, kampai, miegamųjų komplektai... Viršum galvos ventiliatoriai ošia, po kojom kilimai it samanos. Šnara užuolaidos... Kas gi ten šnypščia? Ė, tai kasoj pardavėja... O kas ten mekena? Ė, tai po rojų lietuviai lakioja...
Apsiverkiu ir einu vaikų mušt. Kuom nusipelnėt taip gražiai gyvent? Parazitai...
Siaučiant pūgai snaigės lekia įstrižai ir žiūrint nuo kranto atrodo, kad upėj įšalęs kaliošas gan sparčiai iriasi prieš vėją.
Kaliošo viduje palaikoma stabili gerovė keliais laipsniais viršija šalies vidurkį, bet ne tiek, kad sukeltų krante likusiųjų karščiavimą ar kitas pavojingas reakcijas. Taigi omarų ir sraigių ant stalo nerasi. Tik lietuviški patiekalai! Tuom rūpinasi gausus aptarnaujantis personalas – virėjai, tiekėjai...
– Krnts! – sutraška racija. – Kran... kran... tsss...
Tai locmanas Kaušpėdas pro kaukiantį vėją bando užmegzti ryšį su įgula.
Mokslinis bendraplaukis Iškylaitis patiesina anteną, šaukia į šaltą eterį:
– Kur tu, Tėvyne? Kur tu, Lietuva?
– Aš čia... Gyva...
– Va va... Gyvuok per... žius...
– Ko cnal spedic palink Liet žmon vas šešiol prg?..
Pūga rimsta, ir Iškylaičio balsas girdėt jau geriau:
– Dirbkite mažiau. O dar geriau – išvis nedirbti. Stenkitės gyventi blogiau už kitus. Teišaušta diena, kai kiekvienas su pasididžiavimu ištars: „Aš nieko neturiu!“ Ir dar išdidžiau: „Bet aš nieko ir nedirbau!“ Valio...
– lio...lmingo lio... Kada sugrįšit?
– Sodams žydint. Anksčiau nespėsim.
Kaliošas sutūtuoja. Iš kamino virsta tiršti dūmai – virtuvėje pats darbo įkarštis.
Specialistai gi užsiėmę dar rimtesniais darbais. Prociesorius Bumblauckis kasdien atradinėja vis naujas istorines lietuvių žemes, o gamtos daktaras Saulemonas tose žemėse bemat atranda naujas, kartais net priešistorines, gyvūnų rūšis. Virėjai atranda keletą naujų lietuviškų patiekalų su itališkais prieskoniais...
Tik staiga darbingą nuotaiką sujaukia įbėgęs kapitonas.
– Bloga žinia, ponai! Pastebėtas gerovės nutekėjimas.
Lyg vėjo šuoras būtų pralėkęs... Krūpteli visi.
– Nejau kaliošas nesandarus?
– Absoliučiai nepralaidus verksmams ir aimanoms, – tvirtina kapitonas. – O lygis smunka. Nuotėkis dar nedidelis, bet jei nerasim priežasties...
Saulemonas, tyrinėdamas naują vabalą, šypsosi.
– Na, neliks gerovės... Galim ir blogai gyventi. Kiti dešimtmečiais taip gyvena.
Prociesorius niūriai nužvelgia tą vėjavaikį.
– Mes neišgyvensim. Prie gerovės greitai priprantama. Patys jaučiat, kad reikia vis didesnių dozių. Bus toks abstinencijos sindromas!..
Dabar jau visi surimtėja.
– Kiek mums dar liko? – domisi Iškylaitis.
– Trys dienos, – sako kapitonas. – O gal ir dvi, jei daugiau vartosit.
– Kas galėjo nutikti? – klausia Bumblauckis.
– Tikrinam... Viena versija: krante likusiai Kaušpėdo grupuotei pavyko prisijungt prie kaliošo, ir jie vis nusiurbia gerovę.
– Provokacija! – girdis balsai nuo kranto.
– Kita versija: pačiam kalioše veikia užsimaskavę lietuvių šnipai. Gerovę grobsto ir plukdo į krantą.
Iškylaitis pirmas atgauna savitvardą.
– Pagaut ir – prie sienos!
– Bet argi ne toks mūsų tikslas: gerovę surasti, visiems parodyti ir kuo plačiau paskleisti? – vėl naiviai nušneka Saulemonas. – Tai net užfiksuota devynioliktųjų metų kaliošo įgulos sutarty su lietuviais...
– Yra ir slaptieji protokolai, – sako Bumblauckis. – O ten parašyta, kad mūsų atrastą gerovę pasidalina... Pavardžių, aišku, negaliu minėt...
– Kas tuomet liks lietuviams? – klausia Saulemonas.
– Lietuviai gyvens draustiniuose, – paaiškina prociesorius. – Ten visko bus, ko širdis geidžia, ir viskas bus jiems draudžiama.
– Tai pažeis gyvūnų teises.
– Daktaro Verygos atlikti eksperimentai su gyvais žmonėmis rodo kitką: prie draudimų greit įprantama.
– Lietuviai! – rikteli Saulemonas. – Gelbėkitės...
Žygeiviai žengia artyn.
– Ką darot? – traukiasi daktaras.
– Operacija „Žmogus už borto“, – paaiškina Iškylaitis.
... Vakarieniaujant vėl įbėga kapitonas.
– Atleiskit už trikdžius... Iš tiesų nutekėjo ne gerovė, o tik garai iš virtuvės. Saulemonas turbūt norės patyrinėt šį nuostabų gamtos reiškinį... Bet kur jisai?
– Išėjo, – liūdnai šypteli Bumblauckis. – O galėjo dar pabūt...
– Tos valandos nepasirinksi, – atsidūsta Iškylaitis.
Pakilęs perlaužia Saulemono porciją ir padalina visiems po lygiai.
